-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O ypatingas gyventojas – režisierius Juozas Miltinis atnešė gatvei žinomumą.
Gedimino, Kęstučio, Vytauto, Algirdo vardais pavadintos gatvės neabejotinai sietinos su didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais.
Tokie pavadinimai nė vieniems okupantams neužkliuvo, niekam nebuvo kilusi mintis juos pakeisti, tad tokie ir liko iki šiol.
Algirdo – Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Gedimino sūnaus, valdžiusio 1345–1377 metais, vardu pavadinta gatvė Panevėžio istorijoje palyginti jauna.
Nuo tada, kai ji pirmą kartą 1924-aisiais paminėta miesto gatvių sąraše, praėjo vos šimtas metų.
„Cariniais laikais Algirdo gatvės nebuvo. Ir nelabai aišku, kada ji atsirado. Pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos Panevėžio gatvių sąrašuose 1919 metais Algirdo gatvė dar neminima. Atsiranda kiek vėliau – dar po penkerių metų“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Žinoma, kad tarpukariu šioje gatvėje nebuvo nei stambesnių įmonių ar kokių įstaigų – stovėjo tik gyvenamieji namai.
Tik 35 numeriu pažymėtame glaudėsi Panevėžio miesto savivaldybės sandėlis, o gatvės pradžioje, 9-ajame name veikė garsi Kazio Tručionio svarstyklių dirbtuvė. Ji nacionalizuota 1940 metais ir jos pagrindu vėliau įkurta artelė „Svarstis“, kaip ir nacionalizuotose dirbtuvėse, gamindavusi svarstykles.
Algirdo – Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Gedimino sūnaus, valdžiusio 1345–1377 metais, vardu pavadinta gatvė Panevėžio istorijoje palyginti jauna. P. ŽIDONIO nuotr.
Šiais laikais Algirdo gatvės karūna, jos svarbiausias objektas ir pasididžiavimas – memorialinis režisieriaus Juozo Miltinio butas.
Panevėžio vardą plačiai garsinęs režisierius, teatro iš didžiosios raidės įkūrėjas ir puoselėtojas Juozas Miltinis (1907–1994) Algirdo gatvėje gyveno iki savo mirties.
Memorialiniu butu besirūpinanti G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja Angelė Mikelinskaitė pasakoja, kad režisierius į neseniai pastatytą penkiaaukštį namą adresu Algirdo gatvė 54 įsikėlė 1983 metais.
Šio daugiabučio antrajame aukšte jam buvo skirtas trijų kambarių 19-uoju numeriu pažymėtas butas.
Iki tol režisierius ilgus metus gyveno Laisvės aikštės 24 name, butą dalindamasis su bendražygiu, taip pat žinomu teatralu Vaclovu Blėdžiu (1920–1999). Tame bute praleistas ilgiausias J. Miltinio gyvenimo tarpsnis Panevėžyje.
Būstas Algirdo gatvėje miestui ir jo teatrui šlovę atnešusiam menininkui skirtas jam jau nebedirbant teatre.
Dabar šis butas – Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos dalis.
Garsaus režisieriaus sukaupti meno kūriniai, asmeniniai daiktai ir knygos šiai bibliotekai testamentu patikėti su sąlyga, kad ši jo palikimo dalis „būtų laikoma kaip kompaktiška, neskaidoma visuma“.
Algirdo gatvė 1957-aisiais. Nuotrauka iš Viktoro Ramučio Vitkausko kolekcijos.
Vienos ryškiausių Lietuvos asmenybių, legendinio režisieriaus autentiškame bute meno mylėtojai gali lankytis ir su jame sukauptais turtais susipažinti nuo 1996 metų.
Tais metais įkurtas ir atidarytas tuomet J. Miltinio palikimo studijų centru vadintas bibliotekos padalinys.
Netrukus J. Miltinio sukauptą meno lobyną papildė ir kita vertinga medžiaga. Panevėžietė Viktorija Vitkienė, vykdydama savo vyro aktoriaus Kazimiero Vitkaus (1921–1995) valią, visą jo surinktą istorinę medžiagą apie Panevėžio teatrą, taip pat jo asmeninius daiktus testamentu paliko centrui.
„Cariniais laikais Algirdo gatvės nebuvo. Ir nelabai aišku, kada ji atsirado. Pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos Panevėžio gatvių sąrašuose 1919 metais Algirdo gatvė dar neminima.“
D. Pilkauskas
Tai labai svarbu, juk K. Vitkus – vienas pagrindinių J. Miltinio suburtos teatro trupės aktorių, buvo tikrasis teatro metraštininkas, archyve sukaupęs tūkstančius jo paties darytų nuotraukų, negatyvų, užrašų, publikacijų, asmeninių daiktų ir kt.
O 2006 metais J. Miltinio fondas pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Šiais laikais Algirdo gatvės karūna, jos svarbiausias objektas ir pasididžiavimas – memorialinis režisieriaus Juozo Miltinio butas. P. ŽIDONIO nuotr.
Pravėrę į J. Miltinio memorialinio buto duris lankytojai čia randa iš tikrųjų ypatingą ir unikalią erdvę, vertą kiekvienos joje praleistos valandėlės.
„Lankytojų ypač padaugėjo J. Miltinio dramos teatre Aleksandrui Špilevojui pastačius spektaklį „Sala, kurios nėra“, iš arčiau leidžiantį pažvelgti į mitais apipintą režisieriaus ir jo bendražygių aplinką. Jau mačiusieji ar dar tik besiruošiantys žiūrėti spektaklį teatro mylėtojai nusprendžia apsilankyti ir bute, patys patirti, kur ir kaip režisierius gyveno“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.
Visgi tikrai ne kiekvienas panevėžietis buvo čia užsukęs. Gal laiko ar domėjimosi stoka, gal įsitikinimas, kad viską apie garsųjį režisierių jau žinome ir nieko naujo nebeatrasime, o gal nenoras brautis į, regis, vis dar privačią erdvę sustabdo.
O ta erdvė atvira visiems – su tūkstančiais knygų, rankraščių, nuotraukų, su paveikslais, asmeniniais daiktais, prisiminimais.
Į vidų kviečianti A. Mikelinskaitė primena: viskas, kas čia režisieriaus sukaupta, tarsi patvirtina jo nuolat kartotus žodžius, jog žmogus visą gyvenimą privalo tobulėti, šviestis, mokytis.
Tai jis darė pats, tą daryti skatino ir kitus, ypač savo mokinius, aktorius.
Pats mokėjęs septynias kalbas, ir kitus ragino jų mokytis, daug skaityti, būti smalsiems ir įtemptai dirbti. Sakydavo, jog iš karto atskirs tuos, kurie rimtai dirba, nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.
Likus keletui metų iki išėjimo amžinybėn, J. Miltinis dar mokėsi ir graikų kalbos – tos kalbos pradmenis buvo gavęs Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Ir nors su metais graikų kalbą primiršo, vėl buvo pradėjęs į ją gilintis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Memorialiniame bute dirbanti A. Mikelinskaitė rodo didžiules, nuo grindų ir vos ne iki pat lubų kambariuose esančias pilnas lentynas knygų. Jos visos J. Miltinio skaitytos, iš jų semtasi išminties.
Režisieriaus būta nepaprastai apsiskaičiusio.
J. Miltinio kauptoje kolekcijoje, tarp beveik 3500 asmeninės bibliotekos knygų, nerasime nė vienos atsitiktinės, menkavertės.
„Knygų jam atsiųsdavo draugai iš įvairių kraštų, gavę tikslius Maestro nurodymus, kokios, kelintų metų leidimo ir kt. jam reikia“, – sako A. Mikelinskaitė.
Draugai, žinoma, tas knygas surasdavo, siųsdavo, ant kai kurių savo ranka užrašydavo J. Miltiniui skirtus žodžius. Dėl to jos tapusios dar vertingesnės.
Ir pats J. Miltinis viename interviu yra sakęs: „Mano aplinka – knygos.“
Lentynose, tikino, jos sudėtos taip, kad būtų patogu – atbulas galintis kiekvieną surasti, nes žinantis, kur kokia padėta.
Dabar J. Miltinio memorialiniame bute kiekvienas gali ir tuos knygų lobius, ir režisieriaus asmeninius daiktus pamatyti, ir jo kasdienybę įsivaizduoti, asmenybę geriau suprasti ir apie kitus pomėgius sužinoti.
Pavyzdžiui, apie gurmaniškus – juk Paryžiuje gyventas laikas turėjo įtakos vėliau atsiskleidusiam išskirtinių patiekalų pomėgiui. Jų receptų režisierius turėjo ne vieną.
P. ŽIDONIO nuotr.
Tarpukariu, kol Algirdo gatvėje nebuvo nei daugiabučių, nei kuo nors garsių pastatų, ji buvo gerokai trumpesnė. Akmenimis pradėta grįsti tik 1937 metais.
Sovietmečiu gatvės vaizdas pasikeitė.
Kaip sako gerai jos istoriją išnagrinėjusi Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė, dar 1953 metais Panevėžio valdžia priėmė sprendimą „Dėl detaliai išplanuoto kvartalo užstatymo tvirtinimo“.
Tuomet nuspręsta rajone tarp Vilniaus, Ramygalos, Algirdo gatvių tąsos ir tarp J. Basanavičiaus gatvės statyti išimtinai mūrinius vieno ir dviejų aukštų individualios statybos namus.
Tad 6-ajame dešimtmetyje miesto valdžia pradėjo skirti panevėžiečiams 600 kvadratinių metrų žemės plotus individualiems namams statyti Algirdo, Vytauto ir kitose šalia esančiose gatvėse.
Valdišką statybą nuspręsta vykdyti šalia Ramygalos ir Vilniaus gatvių.
Vėliau Algirdo gatvėje imti statyti ir daugiabučiai gyvenamieji namai.
Tuo metu Algirdo gatvėje 38 buvo įsikūrusi vadinamoji Valymo kontora. Ji rūpinosi miesto švara ir veikė kaip Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus padalinys.
Sovietmečiu Algirdo gatvėje 23 veikė tuo metu labai reikalingos Panevėžio rajono kinų tinklo remonto dirbtuvės.
O dar Algirdo gatvėje šurmuliavo vaikų darželis „Vilnius“, buvo Panevėžio pramonės kombinato patalpos, parduotuvės, čia pastatyti Autobusų parko bendrabučiai.
Kadaise čia, Algirdo gatvėje, veikė Miesto telefono ryšių centras. P. ŽIDONIO nuotr.
Ypatingas gatvės objektas – didžiuliame pastate Algirdo gatvės 14 name veikęs Miesto telefono ryšių centras.
Čia buvo viršininko, inžinierių, technikų kabinetai, Linijų-kabelių skyrius, dirbtuvės, automatinės salės, telefonų gedimų biuras, buvo taisomi telefonai, veikė miesto informacinė tarnyba telefonu 09.
„Telefono aparate surinkus numerį 09, atsiliepdavo informacinės tarnybos darbuotojos, prie pultų dirbdavusios visą parą. Jos privalėjo suteikti informaciją: skubiai surasti ieškomos įstaigos ar asmens telefono numerį“, – pasakoja E. Juškienė.
Kai klientas norėdavo paklausti, pulte užsidegdavo lemputė, o kartais net ir kelios.
Ši paslauga sovietmečiu buvusi labai paklausi.
Tuometės Ryšių ministerijos instrukcijoje netgi buvo nurodyta, kad kiekviena darbuotoja per valandą turi aptarnauti 77 žmones.
Tačiau suktis reikėjo dar greičiau. Vienai prie pulto sėdinčiai darbuotojai piko metu tekdavo atsakyti ir į 250–270 paklausimų per valandą, o per darbo pamainą ir iki 1 500.
