-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nežinantys, kur Panevėžyje yra Sietyno gatvė, iš karto jos ir nesurastų. Gatvė neveda į jokius svarbius objektus, nevingiuoja tarp dažnai lankomų vietų, tiesiog sujungia tris kitas – Naujamiesčio su A. Smetonos ir Vasario 16-osios.
Vis dėlto ši tik vienoje savo pusėje gyvenamaisiais namais apstatyta gatvė nėra iš tų mažai kam žinomų, neįsimenamų vietų.
Visų pirma ji – miesto centre. Tačiau svarbiausia jos istorijos dalis – buvusios žydų kapinės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą.
Dabar prie Sietyno gatvės šliejasi tik Atminties skveras su mirusių žydų atminimą saugančiais ženklais ir dešimtimis ramiai ošiančių kaštonų, liepų ir kitų medžių.
Sietyno gatvės istorija prasidėjo 1923 metų rugpjūčio 4 dieną. Tad vos prieš mėnesį kartu įžengėme į antrąjį jos gyvavimo amžių.
Pradžią šiai gatvei davė 1923 metų Panevėžio miesto savivaldybės sprendimas pradėti tiesti naujas gatves vadinamojoje Slobodkoje – miesto žemumos dalyje.
„Nauja gatvė, gavusi Liepų pavadinimą, atsirado ir prie žydų kapinių. Taip ji vadinta ne vienerius metus. Bet kadangi Panevėžyje jau buvo ir Liepų alėja, o du beveik vienodai skambantys pavadinimai sukeldavo daug painiavos, nutarta naujosios pavadinimą pakeisti“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Pilkauskas.
Ir 1938 metų gegužės 31 dieną Liepų gatvės Panevėžyje nebeliko, pakeitus pavadinimą atsirado kita – Sietyno.
Tuo metu ji jau buvo pailgėjusi, pratęsta iki Naujamiesčio gatvės ir, matyt, gerokai sutvarkyta. O tos netvarkos anksčiau būta. Miesto spaudoje pasirodydavo rašinių apie tai, kad ši gatvė ir negrįsta, ir visai neapšviesta.
Kodėl suteiktas toks lyg ir astronominis Sietyno – ryškaus padrikojo žvaigždžių spiečiaus, esančio Tauro žvaigždyne, vardas, niekas jau nepasakys. Nerasta užuominų ir dokumentuose.
O gal omeny turėtos ne žvaigždės, o, pavyzdžiui, šviestuvai?
„Versijas galima kelti visokias, bet tiksliai nežinoma, kodėl vietoje Liepų pasirinktas toks pavadinimas“, – svarsto muziejininkas.
Atminties skvere pastatytam panevėžiečio skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos sukurtam paminklui „Liūdinti žydų motina“ panaudotos žydų kapinių paminklinių akmenų dalys – taip simboliškai antkapiai sugrįžo į buvusią amžino poilsio vietą.
Tuo metu, kai Panevėžyje įsteigtos žydų kapinės, jokios gatvės čia tikrai nebuvo.
O kada tiksliai kapinės atsirado, kada jose pradėta laidoti, duomenų taip pat neišlikę – žinomi tik 1872–1940 laidojimo metai.
Vis dėlto Panevėžio žydų bendruomenė žinoma nuo XVII amžiaus, tad maždaug tada galėjo atsirasti ir pirmų palaidojimų.
Tikslių duomenų, kiek šioje vietoje palaidota asmenų, nėra, visgi manoma, kad čia atgulusių mirusiųjų skaičius galėjo siekti net 15 000. Tik dalies jų pavardės žinomos – likęs vos 9 000 palaidotųjų tikslus sąrašas.
Teritorijoje tarp dabartinių Sietyno ir Vasario 16-osios gatvių buvo laidojami ir aplinkinių miestelių žmonės. Šiose kapinėse atguldavo ir šiltinės bei kitų epidemijų aukos, taip pat Panevėžį kūrę senieji jo gyventojai. Tarp jų ir nemažai gydytojų, rabinų, verslininkų, pedagogų, savanorių, kovojusių nepriklausomybės kovose. Čia buvo palaidoti garsus gydytojas Šachnelis Abraomas Meras su žmona Ana ir kt. O XX amžiaus penktojo dešimtmečio okupacijų mėsmalėje šiose kapinėse sušaudyta ir keletas lietuvių.
Bet tragiški dvidešimtojo amžiaus vidurio įvykiai pakeitė ne tik gyvųjų gyvenimus. Palietė ir mirusiųjų poilsio vietą.
Gausi, ryškų pėdsaką Panevėžio istorijoje palikusi žydų bendruomenė buvo sunaikinta – dauguma jų nužudyti holokausto metu, kai kurie iš Lietuvos spėjo pasitraukti.
Ir kapinės liko tik skaudus ir liūdnas priminimas apie čia kadaise gyvenusius, dirbusius ir amžiną ramybę Panevėžio žemėje turėjusius surasti žmones.
Žydų kapinių vartai 20 a. 6 deš. Panevėžio žydų bendruomenės archyvo nuotraukos
Po karo nebelaidojamos žydų kapinės vis labiau kliuvo sovietų valdžiai.
Ir 1955 metų kovo 17 dienos Panevėžio miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu jos uždarytos.
Tiesa, iš karto šventos vietos sovietai dar nesiryžo nuniokoti.
Vis dėlto dar po dešimtmečio, 1966-aisiais, sovietų valdžia priėmė makabrišką sprendimą – likviduoti šventą vietą, taip paniekinant joje atgulusius mirusiuosius.
Tuomet ir imtasi vežti iš kapinių paminklinius akmenis, kurių, kaip sako muziejaus darbuotojas, iki 1940-ųjų šioje vietoje būta tūkstančiai.
Tuos paminklus, kai kuriuos labai įspūdingus, dar mena vyresni panevėžiečiai.
O aplinkinėse gatvėse gyvenę pokario vaikai kapinių teritorijoje žaisdavo slėpynių ir visokiausių kitokių žaidimų prisigalvodavo – kariaudavo, bandydavo skaityti užrašus, landžiodavo po laidojimo vietose buvusias nišas.
Netoliese gyvenęs Saulius atsimena ir kaip buvo likviduojamos kapinės. Sako, drąsesni vyrai gaudavo darbo – eidavo palaikų iškasti, kaulų į dėžes sudėti.
„Girdėjau, kad kai kurie mėgėjai išgerti mielu noru to imdavosi. Mat, sako, spirito už tai jiems duodavo“, – pasakoja vyras.
Kiek ten tiesos, patvirtinti negali ir pats pasakotojas, nelabai daug ką jis iš vaikystės prisimena. Visų palaikų tikrai niekas neiškasė. Tad neabejotinai didelė jų dalis taip ir liko su žeme sulygintose kapinėse.
Sietyno gatvė. P. Židonio nuotr.
O paminkliniai akmenys po kapinių uždarymo išvežti, dalis antkapinių akmenų panaudoti laiptams ir dekoratyvinei sienai įrengti, kai buvo statomas Panevėžio dramos teatras.
Sunaikintų kapinių vietoje nuspręsta įkurti parką. Dar buvo leista artimųjų palaikus perkelti į kitas kapines, tačiau norinčiųjų daug neatsirado. Žmonės buvo išsisklaidę po visą Sovietų Sąjungą – Uzbekistaną, Sibirą, tolimąjį Sachaliną, dar kitur. Buvo gyvenančių ir JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Palestinoje. Daugelis žydų, kurių giminaičiai palaidoti šiose kapinėse, žuvo Antrojo pasaulinio karo metais.
Taigi likviduojant kapines didžioji dalis kapų ten ir liko.
O virš jų įrengta nauja poilsio vieta panevėžiečiams – Sietyno skveras.
Nuo devintojo dešimtmečio pradžios jį puošė panevėžiečio skulptoriaus Alfrido Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. Dalis jo įrengta kaip tik toje vietoje, kur palaidoti rabinai.
Toks vandalizmas piktino ir žydus, ir lietuvius: koks gali būti parkas, jei čia – kapinės. Ir netgi vienos seniausių Aukštaitijoje: žydai pirmiausia įsikūrė Panevėžyje, o ne Rokiškyje, Biržuose ar Pasvalyje.
Tačiau tik praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mirusiųjų atminimas vėl įamžintas.
Tuometis žydų bendruomenės pirmininkas Anatolijus Fainbliumas kartu su Jurijumi Smirnovu ir kraštotyrininku Liudu Žebrausku kreipėsi į miesto valdžią su prašymu iš buvusių žydų kapinių iškelti ,,Vėžio“ skulptūrą. Taip ir buvo padaryta.
1990 metais skulptūra perkelta į Senvagę, o fontanas išgriautas. Vietoje jo liko duobė. Maždaug tais pačiais metais į Panevėžį pradėjo važiuoti daug turistų žydų. Ne vienas jų domėjosi, kur palaidoti giminaičiai. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką jie turėjo patirti išgirdę, kad kapinės paverstos parku, nebelikę nė paminklinių akmenų.
Daug jų buvo panaudota mūrijant dekoratyvinę akmenų sieną šalia Panevėžio dramos teatro. Jų būta ir akmeninėje tvorelėje kitoje gatvės pusėje. Netgi dalis užrašų buvo aiškiai matomi, tarsi skaudus priminimas praeiviams apie išniekintas kapines.
1991 metais kapinių rytinėje dalyje pastatytas paminklinis akmuo, žymintis buvusių kapinių vietą. Skveras pavadintas Atminties vardu.
Galiausiai ištaisytas ir prieš daugelį dešimtmečių padarytas baisus nusikaltimas. 2003 metais išardyta iš antkapinių paminklų sumūryta sienelė šalia Panevėžio dramos teatro.
O 2009 metų rugsėjį Atminties skvere pastatytas panevėžiečio skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos sukurtas paminklas „Liūdinti žydų motina“.
Paminklui panaudotos žydų kapinių paminklinių akmenų dalys, kurios buvo sumūrytos į teatro sienelę – taip simboliškai antkapiai sugrįžo į buvusią amžino poilsio vietą.
Tų kapinių teritorija pažymėta tragedijų skausmu. Šioje vietoje sušaudyta ir keletas lietuvių panevėžiečių.
Tarp jų – garsaus režisieriaus Jono Jurašo tėvai. Per pačius baisiuosius įvykius 1941 metais siautėjusioms jėgoms kažkuo užkliuvo Sietyno gatvėje gyvenę Jurašai.
Latvis Jonas Jurašas, baigęs aukštuosius karininkų kursus, 1922–1929 m. buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. 1931 metais šeima atsikėlė į Panevėžį, vyras pradėjo dirbti Panevėžio banko skyriuje. Nuo 1940 m. liepos 15 d. iki 1940 lapkričio 15 d. ėjo Panevėžio viceburmistro pareigas. Žmona Sofija – mokytoja.
Kas nutiko? Ar kerštas, ar nesusipratimas, ar šeimos bandymas padėti kitiems, galbūt žydams, lėmė tokį nepaaiškinamą žiaurumą – išvedė iš namų Sietyno gatvėje į kapines ir abu sutuoktinius nušovė.
Našlaičiais likusius Jurašų vaikus užaugino giminaičiai. Kai tėvai prie pat namų buvo sušaudyti, būsimam režisieriui J. Jurašui buvo penkeri.
Užaugęs meniškos prigimties jaunuolis pasuko kūrybos keliu ir labai plačiai išgarsėjo.
1964 metais jis baigė Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, kūrė spektaklius Lietuvos rusų dramos, Šiaulių dramos, Lietuvos dramos teatruose.
Kalbant apie J. Jurašo pastatytus spektaklius, visada pirmiausia prisimenami J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, K. Sajos „Mamutų medžioklė“, kuris po pirmo sezono buvo uždraustas rodyti, A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“ (pagal J. Bobrovskį) ir daugelis kitų.
1967–1972 metais J. Jurašas buvo Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius. Atleistas iš pareigų dėl politinių motyvų, emigravo į Vakarus. Grįžo Lietuvos nepriklausomybės metais.
Šio Panevėžyje gimusio teatralo darbai puikiai vertinami – J. Jurašas apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, pelnė „Auksinį scenos kryžių“, Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir kt.
