-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Įspūdingais kalvų, šlaitų ir slėnių vaizdais pasitinkantį Kavarską svečiai kartais pavadina vienos gražiausių Europos šalies vardu – Šveicarija.
Atvykstančiuosius į Kavarską pasitinka Švento Jono Krikštytojo bažnyčios bokštas. U. Mikaliūno nuotr.
Ten, kur šaltinio versmė
Maždaug septynis šimtus gyventojų turinčio Kavarsko miesteliu geriau nevadinti – jis turi miesto vardą.
Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas primena, kad rajone oficialiai yra trys miestai: Anykščiai, Troškūnai ir Kavarskas. Visos kitos didesnės gyvenvietės – miesteliai.
Seniūno A. Gansiniausko kabinete vėliava su joje pavaizduotu Kavarsko herbu.
Dažnas Aukštaitijos miestas ir miestelis turi bent po vieną objektą, kuriuo didžiuojasi, apie kurį pirmiausia atvykėliams pasakoja, rodo, žino jo kilmę, istoriją, legendas.
Anykščių rajone įsikūręs Kavarskas įspūdingų didžiuotis leidžiančių objektų turi net kelis, o pats svarbiausias ir reikšmingiausias iš jų – Šventosios slėnio šlaite trykštantys suakmenėjusių klinčių šaltiniai, nuo seno vadinami Švento Jono Krikštytojo šaltiniu.
Norint pamatyti ir pajusti visą šio šaltinio ir jį supančios aplinkos žavesį čia geriausia atvažiuoti, žinoma, vasarą, o ypač birželį, per Jonines. Kaip teigia seniūnas, vargu ar kur nors kitur Lietuvoje taip smagiai, ilgai ir iškilmingai švenčiamos Joninės, kaip Jonavoje ir Kavarske.
Dar prieškario metais, kaip vietiniams pasakojo jų tėvai ir seneliai, per Šv. Joną į bažnyčią ratais suvažiuodavę aplinkinių kaimų gyventojai, grįždami būtinai namo veždavosi šio šaltinio vandens. O švento Jono naktį pasemtasis, sako, tikrai stebuklingu virsdavęs.
Su Švento Jono vardu
Švento Jono Krikštytojo vardu vadinamas ne tik šaltinis, bet ir Kavarsko bažnyčia, parapija, nuo seno čia vyksta Šv. Jono atlaidai.
Ir dabar suvažiuoja, suguža į Kavarską per atlaidus minios žmonių, daugelio kelias po Mišių, po mugių, susitikimų būtinai vingiuoja šaltinio link.
Tuo labiau kad jis čia pat, iš bažnyčios išėjus ir į pakalnę nusileidus.
Kavarsko pasididžiavimas – garsusis Jono Krikštytojo šaltinis.
Šv. Jono Krikštytojo šaltinį, atvažiavus į Kavarską, tiesiog privaloma aplankyti, vandeniu iš šio šaltinio pasišlakstyti, atsigerti, o įsipylus ir namo parsivežti. Sako, kava iš to vandens būna ypač skani.
Taip pat sakoma, kad išsimaudžius šaltinio vandenyje net penkeriais metais galima atjaunėti. Dar, pasak sklandančios legendos, šis vanduo ypač naudingas akims, juo galima regėjimą sustiprinti.
Legendomis apipintas šaltinis su trykštančiu neva stebuklingų galių turinčiu vandeniu jau nuo senovės kėlė gyventojų pagarbą ir buvo paslaptis. Juk vandens versmė nuo Šventosios upės vagos lygio į kalno viršų yra prasigraužusi net 134 metrus.
Kavarsko šaltinis, ko gero, vienintelis Lietuvoje savo tyru ir vėsiu vandeniu pripildo šalia specialiai įrengtą gilų baseiną. Net ir karštą vasaros dieną baseino vandens temperatūra išlieka apie 6–8 laipsnių.
Šaltinis buvo sutvarkytas 1991 metais, tuomet prie jo pastatytas koplytstulpis, o 2012 metais, panaudojus Europos Sąjungos paramą, buvo sutvarkyta visa aplinka, čia atsipūsti traukia ne tik vietiniai, bet ir miesto svečiai.
Aktyviausias gyvenimas čia verda vasara, tačiau ir žiemą žmonės traukia prie šaltinio.
Kitur gyventi nenorėtų
Sutikta anūką Šarūną rogutėmis po parką vežiojanti Irena Šapatjeva pasakojo, kad šaltinio vanduo lygiai tokio paties skonio, koks parduotuvėse vienos firmos negazuotas pardavinėjamas, ir nuosėdų tokių pat tuose vandenyse lieka.
Kavarskietė Irena Šapatjeva mėgsta su anūku ateiti prie šaltinio.
Skaniausias šio šaltinio vanduo būna šaltas, o sušilęs tampa kiek kartokas. „Daug žmonių ima iš čia vandenį, maistui gaminti naudoja, atsigerti, nusiprausti vežasi“, – sako moteris. Jai labai patinka, kad prie šaltinio įrengė suoliukus ir estradą, kad čia vyksta koncertai, renginiai, skaitoma poezija.
Kavarske gimusi, užaugusi ir niekada nenorėjusi kitur gyventi Irena sako, kad čia yra visko, ko reikia, o gamtos grožiu lygintis su gimtine vargu ar kas galėtų.
Čia pat vingiuoja Šventoji, teka upeliai Pienia ir Šunykšta – dešinieji Šventosios intakai, mieste šių upių santakos.
„Tik jauni žmonės dažniausiai išvažiuoja – kas mokytis, kas darbo ieškoti. O vyresniems, dar darbelį, kaip aš, turintiems, ar pensininkams čia labai gerai“, – sako kavarskietė.
Šaltinis ir jo versmė Kavarskui labai svarbūs, kuriant miesto herbą šis šaltinis jame ir buvo pavaizduotas. Yra išleistas ir miesto herbo pašto ženklas.
Kavarskas istorinio herbo neturėjo. Svarstant herbo idėjas ir buvo nutarta panaudoti garsųjį šaltinį.
Legenda pasakoja, kad senų senovėje, kai reikėję skirti naują kariūnų vadą, senasis smeigęs į žemę kalaviją iki pat rankenos ir pasakęs, kad nauju vadu taps tas, kas tą kalaviją ištrauks. Vienas galiūnas nesunkiai ištraukė kalaviją ir iš žemės tuoj ištryško šaltinio versmė.
Herbe pavaizduotas kalavijas – jėgos, drąsos, garbingumo ženklas, ir šaltinis – gyvybę teikiantis tyrumo ženklas. Mėlyna spalva – ištikimybės, pastovumo, sąžiningumo spalva.
Herbas – mėlyname fone į žalią skydo papėdę, iš kurios trykšta sidabrinis vanduo, įsmeigtas auksinis kalavijas.
Atėję iš tolimos praeities
Pasižvalgę po tolesnę Kavarsko praeitį sužinome, kad rašytiniuose šaltiniuose jis 1538 metais minimas kaip miestelis, kuriame jau yra bažnyčia, o nuo 1551 metų jau vadinamas miestu.
Šiame pastate jau seniai niekas nebegydo – privatizuotas jis laukia atgimimo.
Dabartinio Kavarsko vietoje XV amžiuje buvo Mažųjų Pienionių dvaras. Amžiaus pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Mažųjų Pienionių dvarą perleido Stanislovui Kovarskiui, karaliaus iždininkui. Šiam mirus ir nepalikus įpėdinių, dvaras atiteko jo broliui Andriui Kovarskiui, Vilniaus katedros kanauninkui.
Nuo jų pavardės Mažųjų Pienionių dvarą ir pradėta vadinti Kavarsku.
Daug vandens nutekėjo upėmis nuo miesto įkūrimo iki šių dienų.
Apie dabartinį Kavarską pasakodamas seniūnas sako, kad miestas visada garsėjo parduotuvių gausa. Ir dabar jų suskaičiuojama apie 15 – maisto produktų, pramoninių, ūkinių prekių, vaistų, knygų – visko, ko reikia, galima Kavarske gauti.
O štai 1913 metų duomenimis, Kavarske veikė net 25 krautuvės.
Daug kas metams bėgant pasikeitė Kavarske, tačiau miesto veidas iki šiol dar neįgijo šiuolaikiškų, modernių ir nedidelėms gyvenvietėms ne visada tinkamų bruožų. Regis, pamatęs gatvėse kiek kitokiais drabužiais vilkinčius miestiečius, o taip pat daugiau arklių, vežimų ir mažiau automobilių, galėtum pasijusti prieškario Lietuvoje. 
Dauguma miesto pastatų mena net labai tolimus laikus – neįgavę nūdienos bruožų vis dar gali pasakoti apie praeitį.
1938 metais statytame dideliame pastate nuo 1948 metų iki pat 1995-ųjų veikė šimto vietų ligoninė.
Dabar šis vietinių „velnių namu“ vadinamas tuščias ir apleistas pastatas vis dar laukia savo atgimimo. Jis privatizuotas, tad gal naujasis savininkas ir prikels jį kada nors naujam gyvenimui.
Kiek toliau ant kalno – buvusi 25 vietų tuberkuliozės ligoninė. Dabar čia – parapijos namai.
1940 metais atidaryti Kavarsko kultūros namai dabar vėl gyvi – čia Anykščių kultūros centro skyrius.
Šventoji gelbėjo Nevėžį
Kavarsko seniūnas siūlo pamatyti, kaip atrodo mažoji Kavarsko hidroelektrinė – objektas, kokį vargu ar dar užtiksi kitame mieste.
Prie Šventosios užtvankos.
A. Gansiniauskas pasakoja, kad daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų pastačius Šventosios užtvanką, buvo įrengta ir iki 2000-ųjų metų veikė vandens kėlimo stotis, dirbo keturi galingi siurbliai. „Šventosios vanduo keliaudavo į Nevėžį“, – sako seniūnas.
Dalis Šventosios vandens buvo pakeliama aukštyn ir maždaug 12 kilometrų ilgio kanalu tekėdavo iki Traupio, kur ir įsiliedavo į Nevėžį. Dėl per didelių elektros energijos sąnaudų šio unikalaus projekto buvo atsisakyta.
Ta pati užtvanka buvo išnuomota ir panaudota vienai moderniausių Lietuvoje mažajai Kavarsko hidroelektrinei įrengti. Nuo 2002 metų veikianti hidroelektrinė kasmet gamina elektros energiją.
Prie elektrinės veikia žuvitakis, jis atvėrė kelią neršti plaukiančioms lašišinėms žuvims į Šventosios aukštupį.
Prie senųjų kryžių
Seniūnas veža parodyti dar vieno Kavarsko pasididžiavimo, prie įvažiavimo į miestą nuo Ukmergės pusės pastatyto 20 metrų aukščio – didžiausio Lietuvoje – gelžbetoninio kryžiaus, neseniai jis taip pat atnaujintas.
Daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų pastatyti geležiniai kryžiai – Vilniuje esančių Trijų kryžių imitacija.
Kryžius buvo pastatytas 1936 metais. Kryžiaus postamente iškalti žodžiai: „Į darbą, broliai, už Tėvynę, už brangią žemę Lietuvos, garbė tėvams, kurie ją gynė, ir kas už ateitį kovojo.“
Daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų pakelėje Anykščių link kavarskiečiai pastatė tris geležinius kryžius, Vilniaus Trijų kryžių imitaciją. Juose skaitome: „Jėzus Kristus mirė ir už mane. Mylėkime Dievą ir Tėvynę. O Vilniaus nepamirški, lietuvi.“
Vikaro Jono Vizgirdos iniciatyva ir kavarskiečių pavasarininkų lėšomis pastatyti kryžiai, skirti 1933–1935 šventųjų metų atminimui, išlikę iki šiol.
Garsiausi koldūnai
Dar galima aplankyti įdomias senąsias Kavarsko kapines, o užkopus į kalvą šalia gaisrinės bokšto stebėti platų vaizdą į Šventosios slėnį.
Iš Ukmergės pusės į Kavarską atvažiuojančiuosius pasitinka kryžius.
Malonu tiesiog pasivaikščioti senojo miesto gatvėmis, kartkartėmis, gatvei pakilus į kalną, stebėti atsiveriančius lygumų gyventojams neįprastus vaizdus. Galima pabendrauti su žmonėmis, kurie čia puikiai vienas kitą pažįsta, nevengia stabtelėti ir su atvykėliais pakalbėti, įdomių istorijų papasakoti.
O išalkusiesiems toli eiti nereikės, pačiame centre, šalia turistų pamėgto šaltinio įsikūrusioje ir „Šaltinio“ vardu vadinamoje kavinėje, siūloma labai gardžių koldūnų.
Vietiniai sako, kad ne tik Viduklė, bet ir Kavarskas gali garsėti ypatingais rankų darbo koldūnais.
Viduklė – miestelis Raseinių rajone, bene pirmasis ėmęsis populiarinti šį patiekalą. Pradėtos rengti Viduklės koldūnų šventės su koldūnų gaminimo, valgymo ir kitomis varžybomis.
Kavarskas, nors tokių švenčių dar nerengia, koldūnų gardumu nenori nuo Viduklės atsilikti ir svečiams siūlo tikrai šaunių koldūnų.
Kavarsko koldūnai turi kulinarinio paveldo sertifikatą.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
