-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O kuo skiriasi toks pasaulis nuo to, kokį matai ar kokį nori matyti? Kas trukdo pamatyti, suprasti, pajusti, suvokti ir pažinti gyvenimą?
Tokius klausimus kelia jaunosios kartos vokiečių režisierius, Lietuvos teatro scenai gerai žinomas Nikolas Darnstadtas Panevėžio teatro „Menas“ premjeriniame spektaklyje „Kichotas Stebuklų šalyje“.
Į sceną perkėlęs kitokią žinomo kovotojo su vėjo malūnais versiją, N. Darnstadtas atidavė duoklę nuotykių dvasiai, sukūrė svajotojų pasaulio viziją.
Prieš 400 metų sukurtas ispanų rašytojo Migelio de Servanteso romanas „Don Kichotas“ per visus keturis amžius anaiptol neprarado populiarumo.
Šiandien pasauliui tenkantys sukrėtimai, anot N. Darnstadto, Liūdnojo vaizdo riterio Don Kichoto populiarumą dar labiau padidina.
„Spektaklį apie Kichotą aš taip pat keliu klausimą, ką reiškia šiame tamsiame pasaulyje būti kūrėju-menininku-aktoriumi-žmogumi“, – intriguoja režisierius.
Anot jo, Rusijai užpuolus Ukrainą, pasaulį imasi užvaldyti tamsos jėgos. Bandoma kovoti su karo mėsmale, bet, kaip matyti, karas užsitęsė ilgai, blogis taip lengvai nenugalimas.
Pasak režisieriaus, sena tiesa, kad blogis gimdo blogį, taip pat ir atvirkščiai – gėris daugina gėrį. Apie tai populiariajame romane ir kalba M. de Servantesas.
O štai N. Darnstadtas teigia M. de Servanteso pasakytas tiesas pabandęs išplėsti, papildydamas kitų žmonijos išminčių tiesomis.
Spektaklio apie Kichotą pradžia – įspūdingai atrodančių personažų pokalbis apie tai, kas yra anapus.
Kalba, bendrauja, juokiasi būtybės, gyvenančios urve. Ten jos stebi savo šešėlius. Tačiau būtybes persmelkia žinia apie kitokį, ne urvo gyvenimą. Tačiau ar nori jį keisti ir pačios keistis?
N. Darnstadtas pabrėžė, jog gyvenimo urve idėją pasisėmęs iš Antikos mąstytojo Platono, ji plėtojama ir su Panevėžio „Meno“ aktoriais pastatytame spektaklyje.
Scena iš spektaklio. P. Židonio nuotr.
„Esu vokietis, gyvenu Vokietijoje, tačiau augau, mokiausi Ispanijoje. O tenykštėje mokykloje mums daug buvo pasakojama apie literatūrinį herojų bajorą Don Kichotą, kurio vardas seniai tapęs bendriniu, vartojamu visame pasaulyje. Dar vaikas buvau prisiklausęs apie šį asmenį tiek, kad girdėti nebenorėjau. Bet štai užaugau, tapau menininku, supratau, kad Don Kichotas esu ir aš pats“, – prisipažino N. Darnstadtas.
Paklaustas, ką savyje matantis donkichotiško, režisierius svarsto, jog tai noras keisti pasaulį, kad jis būtų geresnis, gražesnis, kilnesnis, jaukesnis.
Kad žmonės būtų laisvi.
„Turiu vienerių metų sūnų, tad man labai svarbu, kad sūnus gyventų geresniame pasaulyje, išvaduotame nuo tamsos jėgų“, – patikino N. Darnstadtas.
Režisierius atkreipė dėmesį, jog nedideliame Panevėžyje to taip stipriai nejusti, tačiau didžiulėje Vokietijoje, iš kurios jis atvyko, dabartiniu metu ypač stipri baimė, nulemta karo, daug nerimo bei susirūpinimo ir šia diena, ir ateitimi.
„Akivaizdu, kad laikai keičiasi ir kad demokratija, o kartu ir laisvė, atsidūrė pavojuje. Nerimaujama, ar negrįš pasauliui daug žalos padarę ir tebedarantys autokratiniai režimai“, – teigė N. Darnstadtas.
Anot jo, spektaklis „Kichotas Stebuklų šalyje“ kaip tik ir ragina mąstyti apie laisvę.
Sulaukęs klausimo, kas jam pačiam yra laisvė, menininkas paaiškino, kad tai – galimybė būti savimi.
„Labai norisi pamokyti žmogų, kaip jis turėtų gyventi, kaip mąstyti, ką daryti, tačiau mes turime ne nurodinėti, kaip kitam gyventi, o patys gebėti priimti jo gyvenimą, jo mintis, idėjas, jo kitoniškumą“, – pabrėžė N. Darnstadtas.
Kūrėjas svarsto, jog būdami skirtingi, įvairūs, kitokie, papildome vienas kitą ir taip kuriame geresnį pasaulį.
O bandydami keisti žmones, keliame sumaištis, kankinamės patys ir kankiname kitus. Toks pasaulis atšiaurus.
Scena iš spektaklio. P. Židonio nuotr.
„Meno“ teatre sukurtas „Kichotas Stebuklų šalyje“ – taip pat ir spektaklis apie kūrybą.
N. Darnstadtas pabrėžė, jog kūryba yra visa tai, kas gera, kas skatina polėkiui, žadina emocijas, kviečia gėriui.
Režisierius pasvarstė, kad pats tikriausias kūrėjas tas, kas meną mato viskame.
„Tačiau žinome, kad pasaulis yra pilnas iliuzijų. Daugybę jų susikuriame patys, daug iliuzijų mumyse pažadina aplinka. Spektaklyje kalbama ir apie jas. Bandoma suprasti, kas gyvenime tikra, kas – iliuzija, kaip joms nepasiduoti, neapsigauti, o kada iliuzijos gali tapti paskata gyventi, kurti, džiaugtis“, – sako N. Darnstadtas.
Režisierius neretai iš kitų išgirstantis, kad jo kūryba – ir provokuojanti.
Jis sako esantis patenkintas tokiu įvertinimu. Anot menininko, provokuoti – tai ir kviesti mąstyti, svarstyti, kviesti fantazuoti, reikšti jausmus. O juk per tai augama, tampama labiau savimi.
„Dar ir todėl man patinka Kichotas, kad jis yra vienišas, kad yra kitoks. Bet būdamas vienišas, atsiskyręs nuo kitų, savotiškai dar ir atskirtas, nes žmonės jo, matančio kitokį pasaulį, nesupranta ir nori priversti regėti kaip visi, gyventi, elgtis kaip visi, jis vis tiek mato ir suvokia daugiau“, – teigia N. Darnstadtas.
Būtent tą „daugiau“ ir stengiamasi parodyti naujajame „Meno“ teatro spektaklyje.
Kaip pagrindinę spektaklio jėgą N. Darnstadtas įvardija fantaziją.
Ją atskleidžia ne tik veikėjų frazės, bet ir muzika, įspūdinga scenografija ir personažų apranga.
Muziką šiam spektakliui kūrė režisieriaus vyresnysis brolis Lukas, taip pat gyvenantis Vokietijoje.
Meninę kelionę po visagalę vaizduotę sustiprins spektaklyje pasirodysiantis choras.
Jam kompozitorius Lukas Darnstadtas Panevėžyje specialiai ieškojo žmonių, kurie nėra profesionalūs dainininkai, dirba visai kitus darbus.
„Įdomu matyti profesionalius aktorius ir mėgėjus muzikantus kartu. Tai tarsi kalbantis muzikinis dialogas, skirtas sukurti fantazijų pasaulį čia, scenoje“, – tikina kompozitorius Lukas Darnstadtas.
„Tegyvuoja fantazija!“ – tokį šūkį kūrėjai suteikė Panevėžyje sukurtam fantasmagoriškam spektakliui.
