-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gali būti, kad dauguma panevėžiečių nežino pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko beveik įgyvendintos, bet okupacinės valdžios sužlugdytos seminarijos kūrimo istorijos.
Dabartinė miesto gimnazija, pavadinta vyskupo vardu, turėjo visai kitą paskirtį – ji statyta kaip Lietuvai svarbi mažoji kunigų seminarija.
Tačiau vietoj dvasininkų švietimo įstaigos nuo 1991-ųjų veikia mokykla – iš pradžių vidurinė, o nuo 2008 metų – gimnazija.
Įvairios paskirties ir patirties etapus perėjęs pastatas vis dėlto visada buvo susietas su švietimu.
Pradėtas statyti 1939 metais kaip Panevėžio mažoji kunigų seminarija, jis turėjo būti baigtas ir būsimiesiems dvasininkams duris atverti 1941-aisiais.
Tačiau, kaip žinome, tada prasidėjo didieji tautos išbandymai, tad kaip ir daugelį planų, taip ir seminarijos statybos užmojų sutrukdė prasidėjusi okupacija.
Naujajai valdžiai seminarija nebuvo reikalinga: statybinės medžiagos buvo išgrobstytos, statybos uždraustos ir dviejų aukštų pastatas katedros pašonėje paliktas styroti tuščias ir nereikalingas.
Nebaigtas statinys stovėjo lyg vaiduoklis.
Vyresni panevėžiečiai, tarp jų ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, dar mena čia ilgai apleistas, nebaigtas statybas.
„Jau vėliau, matyt, susipratus, kad neverta leisti pastatui sugriūti, jis buvo baigtas. Tik keista, kad ėmęsi tęsti statybas komunistai nepastebėjo, jog pastato forma – ypatinga“, – dėmesį atkreipia vyskupas emeritas.
O ji tikrai ypatinga – vieno svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių Gediminaičių stulpų formos.
Statyti buvo baigta ant tų pačių pamatų, pagrindinis pastato planas liko nekeistas.
Atnaujinus statybas ir jas pabaigus čia įkurdintas Panevėžio hidromelioracijos technikumas, anksčiau veikęs Vasario 16-osios gatvės 20-ajame name.
Simboliška, kad šiame pastate, kuris pradėtas statyti kaip būsimoji kunigų seminarija, mokslus baigė ir būsimasis Panevėžio vyskupas J. Kauneckas.
Jis iš pradžių mokėsi senose technikumo patalpose, o į naujai atidarytą švietimo įstaigą mokytis atėjo jau būdamas paskutiniame kurse – 1958 metais.
Jau naujose patalpose būsimasis dvasininkas ir mokslų baigimo diplomą gavo.
„Kažkur gavau prieškarinės seminarijos pastato projekto nuotrauką. Lygiai taip ir buvo pastatyta. Nusifotografavęs prie jo, baigęs Panevėžio hidromelioracijos technikumą, sudėjęs abi nuotraukas, sakydavau: „Žiūrėkite, aš baigęs Panevėžio kunigų seminariją…“ – autobiografinėje knygoje „Prieš visus vėjus“ rašo vysk. J. Kauneckas.
PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.
J. Kauneckas, vos baigęs Panevėžio hidromelioracijos technikumą, dar 1959-aisiais ketino stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
Tačiau anais laikais tai įgyvendinti buvo sudėtinga: sovietų valdžia uždarinėjo bažnyčias, vienuolynus, kunigų seminarijas.
Tuomet buvo palikta tik vienintelė Kauno kunigų seminarija, ir į ją ilgą laiką kasmet leisdavo priimti tik po penkis studentus.
„Keista, kad ėmęsi tęsti statybas komunistai nepastebėjo, jog pastatas – ypatingos formos.“
Vyskupas emeritas J. Kauneckas
Todėl tikinčiam jaunuoliui kelias į seminariją negalėjo lengvai atsiverti. Būsimasis dvasininkas dirbo pagal technikume įgytą specialybę, vėliau Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, Maskvos aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose neakivaizdžiai – vokiečių kalbą.
Bet savo pasirinkto kelio J. Kauneckas neatsisakė ir 1972 metais buvo priimtas į seminariją, o po penkerių studijų metų, 1977-ųjų gegužės 22 dieną, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje įšventintas kunigu.
Gimnazijos koridoriuje mokinius kasdien pasitinka šio pastato pradininko, viziją Panevėžiui turėti savąją kunigų seminariją bandžiusio paversti realybe vyskupo Kazimiero Paltaroko biustas. P. ŽIDONIO nuotr.
2002 metų sausio 5 dieną popiežius Jonas Paulius II Joną Kaunecką paskyrė Panevėžio vyskupu. Vyskupo ingresas į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą vyko vasario 17-ąją.
Panevėžiečiai didžiuojasi savo ganytoju – garbingu, Lietuvai nusipelniusiu žmogumi.
Vysk. J. Kauneckas įvertintas Vyčio kryžiaus ordinu už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę, kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje, taip pat Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnauju Lietuvai“ ir kt.
Vyskupas emeritas J. Kauneckas nesvarsto, ar daug Panevėžys prarado neįgyvendinus sumanymo turėti kunigų seminariją.
„Svarbu, kad būtų jaunų žmonių, pasirenkančių dvasininko kelią. Lietuvoje dabar yra trys seminarijos, bet jose besimokančiųjų gausa pasidžiaugti nelabai galime“, – sako vysk. J. Kauneckas.
Šiuo metu tik du jaunuoliai iš Panevėžio studijuoja kunigų seminarijoje.
Mokyklos pastatas išskirtinės – vieno svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių Gediminaičių stulpų – formos. P. ŽIDONIO nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas teigia, kad domintis kunigų seminarijos kūrimo Panevėžyje eiga derėtų prisiminti 1927-uosius metus, kai pasirašytas Lietuvos ir Apaštalų sosto konkordatas – speciali tarptautinė sutartis, nustatanti Katalikų bažnyčios teisinę padėtį, pareigas ir teises valstybėje.
Naujų seminarijų steigimas ir buvo numatytas pagal šį konkordatą. Tad 1928 metų sausio 3 dieną Panevėžio vyskupas K. Paltarokas parašė raštą švietimo ministrui – prašė sudaryti galimybę Panevėžyje įkurti mažąją kunigų seminariją.
Vyskupui K. Paltarokui pažadėta, kad seminarijai bus atiduotos uždaromos Panevėžio mokytojų seminarijos patalpos Klaipėdos g. 3. Dabar jose veikia Panevėžio kolegija.
Tačiau vyskupui nesutariant kai kuriais klausimais su Lietuvos valdžia, tos idėjos buvo atsisakyta.
Tuo pat metu pradėta rūpintis ir patalpomis, kur būtų galima apgyvendinti būsimus klierikus ir galbūt dėstytojus.
„Tam buvo pasirinktas J. Šukio pastatas Respublikos gatvėje 31, kuriame tuo metu veikė kino teatras „Pasaulis“, – pasakoja muziejininkas.
1936 metais Panevėžio vyskupija šį pastatą už 28 tūkstančius litų nusipirko, planuodama jį panaudoti būsimos mažosios kunigų seminarijos reikmėms.
Tačiau seminarijos Panevėžyje neatidarius, pastatas ir toliau buvo naudojamas kaip kino teatras.
Pradėtas statyti kaip kunigų seminarija šis įvairios paskirties bei patirties etapus perėjęs pastatas vis dėlto visada buvo susietas su švietimu. P. ŽIDONIO nuotr.
Mažosios kunigų seminarijos statybos reikalai pajudėjo 1938 metais. O sudaryta statybos komisija – generalvikaras kunigas Jonas Jucys, kanauninkas Mykolas Karosas ir kanauninkas M. Krikščiūnas – sparčiai ėmėsi veiklos.
D. Pilkauskas pasakoja, kad tuomet buvo paskelbtas ganytojiškas vyskupo K. Paltaroko laiškas apie mažosios kunigų seminarijos statybą ir kvietimas prie jos prisidėti.
1939 metų birželio 28 dienos laikraštis ,,Panevėžio garsas“ rašė, kad jau dedami pamatai būsimai kunigų seminarijai, o rugpjūčio 19-osios numeris skelbė, kad mūras jau tuoj stiebsis į trečią aukštą.
Seminarijos projektą parengė žinomas statybos inžinierius Antanas Gargasas, dirbęs
Panevėžio miesto inžinieriumi.
Jis buvo Vakarų krypties architektūros atstovas, suprojektavęs Panevėžiui daug statinių, dabar paskelbtų saugomu kultūros paveldu.
„Vienu moderniausių statybos inžinierių laikytas A. Gargasas ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį buvo pagrindinis asmuo, prižiūrėjęs Panevėžio statybas, miesto tvarkymą“, – sako D. Pilkauskas. Seminariją statė rangovai iš Kauno.
P. ŽIDONIO nuotr.
Laikraštis „XX amžius“ apie seminarijos statybą Panevėžyje rašė: „Pastatas modernus, bet ne liuksusinis. Kazimieras Paltarokas praktiškas žmogus. Kainuos apie 6 700 000 litų. Jo statybą gausiai rems parapijiečiai.“
Vis dėlto, mano istorikas, čia galbūt įsivėlusi klaida – gali būti, kad vienu nuliu įrašyta per daug – statybai veikiausiai planuota išleisti 670 tūkstančius litų.
Seminarija statyta greitai, nes jai aukojo parapijos, kunigai ir visi tikintieji. 1939 metų gegužės 27 dienos ,,Panevėžio garsas“ rašė, kad būsimai mažajai kunigų seminarijai B. Andriškevičius paaukojo 15 tūkstančių litų.
Be abejo, būtų užtekę ir lėšų, ir tolesnės veiklos planų, jeigu visko nebūtų sustabdęs karas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Pasibaigus karui, pastatas dar kurį laiką buvo paliktas be dėmesio. Jis baigtas statyti apie 1958 metus, tačiau jau ne pagal ankstesnį A. Gargaso, bet pagal Veros Furman parengtą projektą.
Pastato išorė įgavo daugiau puošybinių ir dekoratyvių elementų, būdingų ankstyvajai sovietinei architektūrai Lietuvoje.
Jame ilgai veikė Panevėžio hidromelioracijos technikumas, o 1990 metais technikumą sujungus su Panevėžio žemės ūkio mokykla, buvo įkurta Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla.
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pastatas sugrįžo į tikrosios jo šeimininkės – Panevėžio vyskupijos rankas.
Tuomečiam Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui ir monsinjorui Jonui Juodeliui gimė mintis atgautame pastate įkurti katalikišką vidurinę mokyklą.
Pirmuoju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas monsinjoras J. Juodelis.
1991 metų rugsėjo 1 dieną mokyklą pradėjo lankyti 56 mokiniai, juos mokė 5 mokytojai.
Dar po poros metų švietimo įstaigai suteiktas vyskupo Kazimiero Paltaroko vardas.
Nuo 2011 metų šis 1939-aisiais pradėtas, o 1958 metais pabaigtas statyti pastatas
Vysk. K. Paltaroko gatvėje įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Šiandien čia veikia didžiausia Panevėžyje mokykla – privati katalikiška K. Paltaroko gimnazija, turinti 930 mokinių. Lietuvoje yra tik vienuolika tokios krypties privačių mokyklų.
Panevėžio gimnazijos koridoriuje mokinius kasdien pasitinka šio pastato pradininko, viziją miestui turėti savąją kunigų seminariją bandžiusio paversti realybe vyskupo K. Paltaroko biustas.
