-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tokią unikalią galimybę suteikia Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka – čia atidaryta panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno ir jo sūnaus tapytojo, grafiko Teodoro Vytėno ekspozicija „Juozo Miltinio veidai“.
„Jau mano jaunystėje gyvavo Juozo Miltinio mitas. Esą maestro labai griežtas, su juo menki juokai. Daug dailininkų bandė tapyti J. Miltinio portretą – neįtikdavo. Aš pats nedrįsau prašyti pozuoti, tačiau aiškiau pamatyti režisierių man padėjo aktoriai – ypač šviesios atminties Algirdas Paulavičius. Jis ir nupasakojo, kad maestro jau praplikęs, tačiau tai bando slėpti. Atsimenu, mano darbo rezultatą J. Miltinis išvydo Vilniuje. Klausia: kas nulipdė? Jam atsako: panevėžietis skulptorius. Liepė Vaclovui Blėdžiui pakviesti mane į svečius. Nusipirkau naują kostiumą, nuėjau. J. Miltinis ir sako: „Leisk apkabinti, pabučiuoti – esi didelis menininkas. Kaip tau taip pavyko parodyti mano charakterį?“ – pažintį su režisieriumi prisimena A. Vytėnas.
Vėliau tų J. Miltinio portretų buvo ne vienas. Bibliotekoje pristatomi tapybos darbai, tarp jų – ir tas, kurio neleido sunaikinti A. Vytėno žmona Jūratė. Pats menininkas kažkodėl kuklinasi: „Atleiskite, esu skulptorius – ne dailininkas.“
Tapybos darbams – apie 20 metų. Tačiau ilgai pabuvę sudėti dėžėse, ištraukti į dienos šviesą kitomis akimis priverčia į juos žvelgti ir patį autorių.
„J. Miltinis – labai spalvinga asmenybė ir menininkui suteikia galybę būdų ją atvaizduoti. Iš čia – ir spalvos kūriniuose. Kita vertus, mano uždavinys buvo ne modernumas, o perteikti bruožus ir charakterį. Panašumas svarbu, bet svarbu ir interpretacija“, – įsitikinęs A. Vytėnas.
Jo improvizacijose – J. Miltinis režisierius, Melpomenės globotinis, spektaklio „Edipas“ dirigentas, Volponė… Pastarasis personažas buvo ypač svarbus režisieriui – jį vaidino ir pats.
„Nes galėjo pasikolioti su visais ir iš visko, išsirėkti su tokiu malonumu“, – prisimena J. Miltinio dramos teatro aktoriai Asta Preidytė ir Rimantas Teresas.
Kita karta – kita spalva. Teodoro Vytėno Juozas Miltinis, priešingai negu tėvo, – nespalvotas, sukurtas ne teptuku, o naudojant kartoną. Žiūrovą iškart pagaunančiomis liūdnomis akimis.
„Kai J. Miltinis mirė, buvau labai mažas. Tačiau jį mačiau tėvo darbuose. Kodėl nėra spalvų? Norėjau atspindėti skurdų, sudėtingą, menininkui sunkų sovietmetį. Be to, neturėjau dažų ir teptukų, – juokauja Teodoras. – Kita vertus, palieku erdvės žiūrovo interpretacijoms, būtų labai malonu sulaukti grįžtamojo ryšio.“
„Iš tiesų kalbėti apie savo meną negalima, nes tai jau kitas žanras – literatūra. Tegu sprendžia žiūrovas“, – sūnui pritaria tėvas.
„Su Algimantu (A. Vytėnu – aut. past.) mus supažindino Algirdas Paulavičiaus. Už tai jam esu labai dėkingas. Man malonu matyti, kaip darbai gimė, tobulėjo. Maloniai nustebino Teodoras. Vadinasi, dinastija tęsiasi. Sakoma, kad genialumas paaiškėja po 200 metų. Anot J. Miltinio, po šimtmečio. Šiandien čia matau J. Miltinį. Tikrą. Tai genialu ir turi išliekamąją vertę. Man labai brangu, kad galiu prisiliesti prie jūsų abiejų kūrybos“, – pagyrų parodos autoriams negailėjo aktorius R. Teresas.
„Gaila, tačiau dabar menas nustojo būti ilgalaikis. Viskas laikina – žmogus kitokiam neturi ar neskiria laiko. Tradicinis portretas sudomintų, jei būtų aptepliotas šūdais. Kaip ir tradicinis spektaklis. Įspūdį žiūrovams padarytų tik tada, jei aktorius scenoje užpakalį parodytų ar nusišlapintų“, – savo matymu dalijasi A. Vytėnas.
Dviejų kartų menininkų parodą „Juozo Miltinio veidai“ bibliotekos antrame aukšte galima apžiūrėti iki spalio 14 dienos.
„Viliamės, kad šį terminą pratęsime – kūrinius rodysime kitoje erdvėje, nes norime, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių“, – sako Komunikacijos ir kultūros vadybos skyriaus vadovė Jurga Žilytė.
„Ypač jaunimas“, – pritaria vienas parodos autorių A. Vytėnas.
