-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Paminėjus Panevėžį, kaip savotiškas jo simbolis iš karto šalia miesto vardo atsistoja ir kitas – Maestro Juozas Miltinis.
Be jo šis miestas būtų kitoks – mažiau žinomas, mažiau išprusęs, žodžiu, mažiau – „miltiniškas“. Panevėžio legendos, kurioje tilpo ir dievas, ir žvėris, J. Miltinio ankstyvoji gyvenimo dalis prabėgo toli nuo čia – Žemaitijoje, Mažeikių rajone.
Jaunystė, pirmieji brandos metai taip pat praleisti Kaune, Šiauliuose ir dar toliau – Paryžiuje.
Tik 1940-aisiais, kai režisieriui buvo jau per trisdešimt, jis persikėlė į jam visiškai nepažįstamą, svetimą Panevėžį. Ir tai buvo lemtingas žmogaus ir miesto susitikimas, pirmajam suteikęs galimybę įsikurti, dirbti, kurti pagal savo gebėjimus, troškimus ir polėkius, o antrajam atnešęs šlovę ir žinomumą.
Buvo laikas, kai visoje didžiulėje Sovietų Sąjungoje ar Europos vadinamosiose socialistinės stovyklos šalyse ar netgi dar toliau ištarus Panevėžio vardą, dažnai sekdavo atsakymas: „A, ten, kur teatras“.
Panevėžio dramos teatro įkūrėjas, aktorius, režisierius J. Miltinis neabejotinai viena ryškiausių šiame mieste gyvenusių ir kūrusių asmenybių. Jis iki šiol tebėra šlovės viršūnėje.
Regis, apie šį menininką žinoma viskas – aprašyta jo biografija, išnagrinėta kūryba, knygose ir filmuose užfiksuota daugybė pokalbių su juo, užrašyti aktorių, kitų menininkų prisiminimai, Panevėžyje, Maestro bute Algirdo gatvėje veikia gausybę medžiagos sukaupęs J. Miltinio memorialinis butas.
Bet šio žmogaus asmenybė vis dar išlieka paslaptinga, nuolat dėmesį traukianti, apie ją norisi kalbėti, vertinti, stebėtis, prisiminti, pagerbti.
Rugsėjo 3-iąją teatro žmonės, panevėžiečiai ir J. Miltinio talento gerbėjai minės Maestro 116-ąsias gimimo metines. Tądien gėlėse paskęs jo kapas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
J. Miltinis – Panevėžio tikroji garbė. Prieš keturis dešimtmečius, 1980-aisiais, jam suteiktas miesto Garbės piliečio vardas, 1994-aisiais Maestro apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.
O jau po mirties, 1995-aisiais, režisieriaus nuopelnai įvertinti Prancūzijos vyriausybės, jam suteiktas Meno ir literatūros ordino kavalieriaus vardas.
Kaip atsitiko, kad iš paprastos, skurdžiai gyvenusios šeimos kilęs lietuvis pasiekė tokias meno aukštumas, sugebėjo sukurti ypatingą teatrą, sutraukti minias žiūrovų į jo režisuojamus spektaklius, išugdyti daugybę talentingų aktorių?
Gali būti, kad viena iš J. Miltinio tikslaus gyvenimo bei meno suvokimo, ypatingų gebėjimų suklestėjimo paskatų tapo knygos.
Maestro buvo nepaprastai apsiskaitęs. Jis gebėjo skaityti septyniomis kalbomis. O likus keletui metų iki išėjimo amžinybėn, J. Miltinis dar mokėsi ir graikų kalbos – jos pradmenis buvo gavęs Kauno jėzuitų gimnazijoje, vėliau tą kalbą primiršęs.
Jo bute įsikūrusio J. Miltinio memorialinio buto darbuotoja Angelė Mikelinskaitė rodo didžiules, nuo grindų vos ne iki pat lubų lentynas, pilnas knygų.
Režisieriaus kauptoje kolekcijoje – tarp beveik 3500 asmeninės bibliotekos knygų nerasime nė vienos atsitiktinės, menkavertės.
Kaip sako A. Mikelinskaitė, knygų jam atsiųsdavo draugai, dažniausiai dailininkai, iš įvairių šalių, kur buvo didesnės ten gyvenančių lietuvių diasporos. Jie gaudavo tikslius Maestro nurodymus, kokios, kuriais metais išleistos jam reikia. Draugai surasdavo tas knygas, siųsdavo, ant kai kurių savo ranka užrašydavo J. Miltiniui skirtus žodžius. Dėl to šios knygos dabar tapusios dar vertingesnės. Ir pats J. Miltinis viename interviu yra sakęs: „Mano aplinka – knygos“. Lentynose jos sudėtos taip, kad būtų patogu. Pagal gabaritus – ne pagal autorius, temas ar kokią kitą sistemą.
Čia pat pacitavęs Nyčės pasakymą apie tai, jog visos sistemos miršta, režisierius net nežiūrėdamas tiesė ranką link lentynų: „Atbulas galiu surasti, žinau, kur kokia knyga padėta.“
J. Miltinis buvo gaivališka asmenybė – visąlaik ieškanti, nuolat konfliktuojanti su aplinka. Šio žmogaus gyvenime būta ir įvairių posūkių, kryžkelių, pasirinkimų.
Režisieriaus talentu ir indėliu į Lietuvos teatro istoriją neabejoja niekas, tačiau paminėjus šią pavardę ne vienam iškyla ne tik jo pasiekimų, bet ir gana kontroversiškos asmenybės vaizdinys.
„J. Miltinio charakteris – nepakenčiamas. Jis – absoliutus egocentrikas. Neturi noro ir kantrybės kito išklausyti. Nė lašo neturi gailestingumo. Nelauk iš jo pagalbos. Jis negali būti draugas kasdieniniame gyvenime. Neturi moters. Konfliktai nenumalsta. Kai kas bando prieštarauti, bematant įsiplieskia, išleidžia spyglius ir puola, lyg tai būtų pasikėsinimas į jo laisvę. Jis irzlus, sarkastiškas, besišaipantis. Kandus“, – tokiais prisiminimais apie J. Miltinį knygoje „Miltinio apologija“ dalijasi žurnalistas Tomas Sakalauskas.
Anot knygos autoriaus, bendraujant su J. Miltiniu, vis vėrėsi prieštaringas šio žmogaus būdas, kuris, pasak rašytojo Juozo Grušo, susideda „iš dievo ir žvėries, tokio balasto, kaip žmogus jame nėra“.
Nagrinėjant J. Miltinio biografiją, kartais atrodo, kad tiek nedaug reikėjo ir lemtis būtų pasisukusi visai kitaip.
Štai kad ir Šiaulių periodas. Po studijų Kaune, Vaidybos mokykloje prie Valstybės teatro, J. Miltinis 1931–1932 m. dirbo Šiaulių dramos teatro aktoriumi. Jo sprendimą trauktis iš šio teatro paskatino konfliktas su valdžia.
Kaip pasakoja A. Mikelinskaitė, tąsyk būsimasis režisierius, jau turėjęs aiškią teatro viziją, nesusitaikė su rutina, ant pastato durų užklijavo dešimt tezių, kaip pats įsivaizduoja vaidybą bei aktoriaus padėtį teatre, ir paliko teatrą.
Po tokio maišto kelio atgal jis nematė. Ir vėl reikėjo priimti sprendimą, kur sukti toliau.
J. Miltinis ketino važiuoti tobulintis į Vokietiją, pas žinomą režisierių Maksą Reinhartą. Tačiau keičiantis politinei situacijai, persigalvojo – nutarė vykti į Prancūziją. Ir nepralošė, vėl atsivėrė kitos galimybės, įgytos naudingos žinios, patirtis.
Iš Paryžiaus J. Miltinis trumpam buvo parvykęs į Kauną, bet netrukus išvažiavo stažuotis į Londoną.
Grįžęs iš ten, 1938 metais Kauno darbo rūmuose pradėjo neoficialiai vadovauti vietos dramos trupei. Kaip tyčia, tikrasis vadovas tuo metu buvo užimtas, tad menininkui buvo suteikta nauja galimybė – dirbti su aktoriais.
Ir štai 1940-ųjų pabaiga ir kelionė su grupe jaunų aktorių į Panevėžį. Kelionė su entuziazmu, įkvėpimu, gausybe minčių, vilčių ir sumanymų. Ir netrukus sulauktas didžiulis pasisekimas.
Tačiau 1954 metais J. Miltinis atleistas iš Panevėžio teatro neva už netinkamą vadovavimą, kaip tuomet pasirodė valdžiai. Maestro perkeltas į Lietuvos kino studiją dirbti dubliažo režisieriumi.
O grįžo į Panevėžio teatrą vėl susiklosčius palankioms aplinkybėms.
1958-aisiais į Sovietų Sąjungą buvo atvykusi žymi teatro trupė iš Prancūzijos. Kaip šią istoriją yra pasakojusi teatrologė Irena Aleksaitė, trupės vadovas buvo J. Miltinio studijų laikų bičiulis Žanas Vilaras. Tuometės Sovietų Sąjungos kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos jis ir pasiteiravo, kaip būtų galima susitikti su J. Miltiniu. To pakako, kad ne tik prancūzo pageidavimas būtų įvykdytas, bet ir J. Miltinis sugrąžintas į teatrą. Po to prasidėjo teatro pakilimas.
To, ką maždaug porą dešimtmečių turėjo progą matyti žiūrovai, nemačiusieji gali tik pavydėti – spektakliai būdavo unikalūs, stebinantys, kartais iki širdies gelmių sukrečiantys.
Ne kiekvienam panevėžiečiui pavykdavo kada panorėjus gauti bilietų į teatrą – į Panevėžį riedėdavo pilnutėliai autobusai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų. Tikslas vienas – pamatyti spektaklį.
Dabar, kai nuo tų šlovingųjų dienų praeina vis daugiau metų, kiekvienas bent kiek miesto istorija bei jo kultūra besidomintis panevėžietis turėtų nors kartą apsilankyti J. Miltinio memorialiniame bute. Pamatyti čia esančią asmeninę biblioteką, rankraščius, kurie yra įrašyti UNESCO pasaulio atmintis nacionalinį registrą, daugybę paveikslų, asmeninių režisieriaus daiktų, paskaityti užrašytų prisiminimų ar pasižvalgyti po aktoriaus teatro metraštininko Kazimiero Vitkaus surinktą teatro archyvą
Viskas, kas čia režisieriaus sukaupta, tarsi patvirtina jo nuolat kartotus žodžius, jog žmogus visą gyvenimą privalo tobulėti, šviestis, mokytis. Tai jis darė pats, tą daryti skatino ir kitus, ypač savo mokinius.
J. Miltinis ragino mokytis kalbų, daug skaityti, būti smalsius ir įtemptai dirbti. Sakydavo, jog iš karto atskirs tuos, kurie rimtai dirba, nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.
Juozas Miltinis. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos nuotraukos
