-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Būtų gerai, jeigu atsirastų galimybė nors trumpam susitikti, pabendrauti su tolimaisiais savo protėviais. Jei taip įvyktų, žmonių mąstymas, suvokimas veikiausiai pasikeistų. Deja, tokios galimybės nebuvo ir nebus. Tie, nuo kurių prasidėjo kelias į mūsų egzistenciją, jau seniai nebevaikšto šia žeme – prasilenkėme su jais ne vienu šimtmečiu.
Kokie tie protėviai buvo, ką jie veikė, į kokias situacijas patekdavo, su kuo bendraudavo, pykdavosi, ką mylėjo – kai kam gal ir nebelabai svarbu.
Be to, net ir labai norint, pavyks sužinoti tik apie pačius artimiausius protėvius – tuos, kuriuos tėvai, seneliai prisimena, apie kuriuos gali papasakoti. Jų kapai dar lankomi, nuotraukos – albume, gal yra išlikusių ir laiškų, daiktų, relikvijų.
Tačiau savo giminės istorija, savosiomis šaknimis besidomintiems žmonėms tiek neužtenka. Jie nori sužinoti daug daugiau. Ir jiems svarbu, kokie buvo, kaip gyveno jų protėviai.
Metai iš metų, karta po kartos to paties kraujo, tos pačios genties žmonės, vieni kitus keisdami, vieni iš kitų mokydamiesi, atėjo iki šių dienų. Ateities kartoms surasti mūsų gyvenimo liudininkų turėtų būti gerokai paprasčiau – elektroninis amžius moka kaupti informaciją.
Tačiau suieškoti tai, kas buvo prieš gerą šimtmetį, ne visada pavyksta. Giminės šaknų paieškos dažnai baigiasi įrašu bažnyčios knygoje apie 19-ojo amžiaus pabaigoje susituokusią prosenelių porą.
Net visas genealoginio medžio sudarymo paslaptis žinantiems profesionalams nebūna paprasta atsekti tikslią giminės istoriją.
Įtemptas darbas, kaip sako Istorinių ir genealoginių tyrimų instituto istorikai genealogai, kartais gali užsitęsti pusmetį, metus ar dar ilgiau.
Telšiuose užaugusi K. Gureckaitė-Liukpetrienė Vilniaus universitete įgijo istorijos bakalauro, vėliau ir magistro laipsnius.
Kiekvienas institute dirbantis specialistas daugiausia domisi tik tam tikroje Lietuvos teritorijoje gyvenusiais žmonėmis, tam tikra sritimi, todėl turi sukaupęs daug žinių apie to krašto archyvus, toje vietovėje vyravusias taisykles, tradicijas. Vieniems daugiau žinoma apie Suvalkiją, kitiems – apie Vilniaus kraštą, tretiems – apie kitą tikėjimą išpažinusius Lietuvos gyventojus ir panašiai.
Istorikė genealogė Kornelija Gureckaitė-Liukpetrienė daugiausia dėmesio skiria Žemaitijai ir Panevėžio kraštui. Čia ji dažniausiai ieško žinių apie prieš šimtmečius gyvenusius žmones. Jos specializacija – istorinio Žemaitijos krašto ir aplinkinių vietovių genealogija
Istorikė pabrėžia, kad informacijos ieškoma ne tik bažnytinėse knygose – jos svarbus, bet tikrai ne vienintelis praeities žinių šaltinis. Žinių randama teismų ir kituose archyvuose, gyventojų surašymų duomenyse, inventorizacijos knygose, protokoluose ir panašiai.
Informacijos apie žmogų aptinkama pačiuose įvairiausiuose šaltiniuose. K. Gureckaitė-Liukpetrienė pasakoja, kad ilgai ieškant bet kokių duomenų apie vieną žmogų pavyko rasti teismo archyve bylą, kuriame jis įvardijamas kaip kastuvą pavogęs asmuo.
Aptikus šią informaciją buvo galima sužinoti, kur žmogus gyveno, kuo dirbo ir kt. Surinkti duomenys leido matyti daug aiškesnį vaizdą ir buvo lengviau tęsti darbą.
Kito žmogaus pėdsakus pavyko rasti nagrinėjant jaunimo draugijos užrašus. Juose buvo minima, kad šis asmuo per šventes būdavęs būgnininku. O apie vieną ieškomąjį sužinota iš girtaujančių ir į darbą neinančių asmenų sąrašo.
„Alkoholis – ne tik šio laikmečio rykštė, problemų, pasirodo, būdavo ir tolimoje praeityje“, – sako istorikė.
Dabar K. Gureckaitė-Liukpetrienė sudaro dar vieną genealoginį medį. Šeimos, kuria ji domisi, pėdsakai rasti Kupiškyje, o netrukus archyvinių dokumentų brėžiamu keliu istorikei teko atsidurti Radviliškyje, iš ten – Krekenavoje.
„Istorija nepaprasta: senelis ir prosenelis, geležinkelio tarnautojai, keliavo iš vienos vietos į kitą, nes juos perkeldavo dirbti kitur. Ilgai nepavyko rasti prosenelio gimimo metrikų. Atrodo, pavardė tuose kraštuose paplitusi, bet to žmogaus nėra. Netyčia aptikau žinių apie prosenelio tėvo santuoką, nes žinojau tėvavardį. O ten nurodyta, kad jis – nesantuokinis nepilnametės bajoraitės vaikas. Tyrinėjau toliau ir radau, kad tos bajoraitės sesuo buvo ištekėjusi už Oliandskio. Kaip paaiškėjo, vaiką užaugimo tos sesers šeima – teta su dėde. Užaugęs jis pasivadino dėdės pavarde. Ją davė ir savo vaikams. Dabar istorija telpa vos į kelis sakinius, o kol ją išaiškinau, prireikė beveik metų“, – „Sekundei“ pasakojo istorikė genealogė.
Ieškant žinių apie vieno žemaičio nuo Kelmės giminę keliai nuvedė į Aukštaitiją, Labanorą. Pasirodo, jo protėvių ten ilgai gyventa. „Va tau ir žemaitis“, – šypsosi pašnekovė.
K. Gureckaitė-Liukpetrienė atkreipia dėmesį, kad praeityje žmonės galėjo lengvai keisti pavardes. Tik maždaug 19-ojo amžiaus antroje pusėje su pavardėmis pradėta kitaip elgtis.
Senuose užrašuose ne visada lengva iššifruoti pavardes. Įrašai daryti įvairioms kalbomis, dažniausiai – rusų, lenkų, rečiau – vokiečių, lotynų. Visi dokumentai rašyti ranka ir kartais labai painiai suraitytu raštu.
O prie pavardžių neretai pridėtas rusiškas žodelis „ili“ – arba.
Daug paslapčių slypi storiausiuose senųjų dokumentų tomuose.
„Randi įrašą „Motekaitis ili Motestis“, o kartais net „Konvaitis ili Mikšys, ili Aleksandrovičius“ ir reikia labai daug tikslinti, raustis knygose, archyvuose, kol aptinki tikslius duomenis ir supranti, apie ką tame įraše kalbama“, – kalbėjo K. Gureckaitė-Liukpetrienė.
Praeityje labai daug pavardžių baigdavosi -aitis. Vėliau jos buvo slavinamos, paskui – vėl lietuvinamos. Tad kartais turintieji pavardes Stonkus, Stonkovičius, Stonkaitis gali būti būti tos pačios giminės palikuoniai.
Nagrinėdama archyvinius dokumentus istorikė kartais randa ir tokių pavardžių, kurios, matyt, būdavo suteikiamos pagal gyvenimo aplinkybes, pavyzdžiui, Pavainikis, Kafemanas, Šliucha ir kt.
Vardai dažniausia būdavo panašūs, besikartojantys. Vaikui duodavo arba šventojo, kurio dieną jis gimė, arba tėvo, senelio vardą. Tik labai retai būdavo suteikiami vardai naujadarai.
Žydų tautybės žmonėms nei tėvo nei senelio vardu, kol šie dar gyvi, vaiko negalima vadinti. O naujus, modernius vardus dažniausia suteikdavo liuteronų, reformatų tikėjimo žmonės. Tarp jų jau buvo ir Mėta, ir Urtė, ir Andželika.
Giminės medžius sudarančią specialistę paieškos labai dažnai atveda į Naujamiesčio parapiją – ji čia aptinka visai kituose šalies kampeliuose dabar gyvenančių šeimų šaknis.
Istorikei nemažai teko tyrinėti Joniškėlio krašto gimines. Iš to krašto kilusiųjų ieškant neretai būna labai daug painiavos.
Kai Joniškėlio dvarininkas Ignotas Karpis 1810 metais paleido į laisvę septynis tūkstančius baudžiauninkų, žmonės galėjo laisvai išeiti iš savo kaimo, įsikurti kur nori. Besiblaškančiųjų buvo daug – tai jie viename krašte pagyvena, tai kitame, tai vėl suka atgal. Nelengva buvo rasti savo vietą.
Užsisakyti ir turėti išsamų, tikslų savo giminės medį – prabangos dalykas. Tai išgali ne kiekvienas, nes paslauga nepigi.
Istorikams dirbti reikia daug, jiems tenka važinėti po įvairius kraštus, dienų dienas praleisti archyvuose, radus vos įskaitomą ranką rašytą, neretai suplyšusį, aplaistytą lapelį, jį iššifruoti, išversti į lietuvių kalbą ir toliau ieškoti, tikslinti.
K. Gureckaitė-Liukpetrienė sako, kad nesvarbu, kas žmogaus protėviai buvo, bajorai ar valstiečiai, jų giminės medį galima surinkti.
Dabar didžioji dalis šaknų ieškančių žmonių – valstiečių palikuoniai.
Bajorai savo giminės šaknimis pradėjo domėtis vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrus archyvams – daugumos jų medžiai jau seniai sudaryti.
Iki kokių laikų galima rasti duomenų apie giminę, pasak K. Gureckaitės-Liukpetrienės, priklauso nuo kilmės. Žinios apie valstiečių šeimas dažniausiai baigiasi 18-ojo amžiaus viduryje, rečiau – pradžioje.
O bajorų pavardžių galima aptikti ir šešioliktojo amžiaus dokumentuose. Seniausias istorikės rastas įrašas padarytas 1529 metais.
Bajorų dokumentų išlikę daugiau, nes valdant Jekaterinai II buvo reikalaujama, kad šie įrodytų savo kilmę ir pateiktų dokumentus. Tad bajorai buvo surinkę įrodymus ir juos saugojo.
Kas labiausiai domisi savo šaknimis? Specialistė atkreipia dėmesį, kad maždaug prieš porą metų situacija labai pasikeitė. Ji buvo įpratusi, kad užsakovai – solidūs, per keturiasdešimt perkopę žmonės, norintys išsiaiškinti savo kilmę. Būna ir garbingo amžiaus užsakovų.
O pastaruoju metu tuo ypač pradėjo domėtis jaunimas – studentai ar jau dirbantys, dar nė trisdešimties nesulaukę asmenys. Jie nori kuo daugiau sužinoti apie savo protėvius, kartais net gana plačiai, visų keturių šakų – pagal tėvo tėvo, tėvo motinos, mamos tėvo ir mamos motinos linijas.
Istorikė genealogė sako užsakovų klausianti, ar atradus nelabai malonių, skaudžių dalykų nutylėti juos ar atskleisti visą tiesą. Juk neretai paaiškėja, kad protėvis buvo toli gražu ne pavyzdingo elgesio, padarė daug blogų dalykų.
Vis dėlto žmonės sako norintys žinoti viską – juk pakeisti vis tiek nieko negalima, kad ir pati skaudžiausia istorija buvo.
Norintiesiems turėti savo giminės medį genealogui nereikia pateikti daugybės duomenų. Svarbu, kaip sako K. Gureckaitė-Liukpetrienė, nurodant pavardę, apie kokią giminę norima sužinoti, būtina pateikti vieno asmens – tėvo, senelio ar prosenelio, gimusio 1920–1940 metais tikslią gimimo datą, vietą ir to žmogaus tėvo vardą.
Nuo šio asmens ir prasideda kelias į praeitį. O darbą, kuris gali ir labai ilgai užsitęsti, pabaigęs istorikas pateiks ne tik giminės medį, bet ir visų surinktų ir į knygą įrištų dokumentų kopijas.
Savo šaknų Lietuvoje ieško ir užsienyje gyvenantieji. Susipažinęs su surinktais duomenimis dažnas nori savo akimis pamatyti tas vietas, kur gyveno jų protėviai. Taip pradėjo plėtotis genealoginis turizmas, suteikiantis galimybę žmonėms pasivaikščioti protėvių takais.
Nors kartais toje vietoje, kur kadaise buvo kaimas ir gyveno žmonės, nieko nebėra – tik plynas laukas. Bet atvykusiesiems tai irgi svarbi, jaudinanti vieta – žinant faktus ir davus valią vaizduotei bandoma atkurti praeities akimirkas.
Atvykusieji aplanko bažnyčią, kur jų protėviai būdavo krikštijami, kapines, kur laidoti, kitas susijusias vietas. Tokias ekskursijas pamėgo ir Lietuvos gyventojai. Einant protėvių takais žmones sujungia neįtikėtinas bendrumo jausmas.
Giminės medį norintieji turėti dažniausia renkasi populiariausią – tėvo tėvo liniją. Taisyklingoji genealogija sudaroma pavardės pagrindu.
Tyrinėdama praeities žmonių gyvenimus istorikė atkreipė dėmesį į buvusį didžiulį vaikų mirtingumą.
„Skaitai įrašus ir darosi liūdna. Pagimdydavo moterys po dešimt, trylika vaikų, o išgyvendavo trys keturi. Mirdavo ir ką tik gimę kūdikiai ir jau paaugę vaikai. Ką moterys jautė, kaip jos tokį skausmą išgyvendavo – nesunku įsivaizduoti“, – apgailestauja istorikė.
Komentarai
-
- Irena Džiovalienė
- 01:07 2020.09.01
Rodyti visus komentarus (1)Domiuosi tėvelio linijos giminės medžio sudarymu. Radome prosenelio pasą, gimimo liudijimą, įrodančius, kad jis buvo bajoras, stambus ūkininkas nuo Babtų. Ar būtų galima užsakyti tokią paslaugą ir kiek tai paslauga kainuotų?