-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Kodėl „Skirtumai jungia“? Tai Virgio idėja. Nes kas kitas taip valdo žodį, kalbą?
„Skirtumai jungia“ tinka bet kokiai gyvenimo situacijai“, – įsitikinęs ir A. Aleksandravičius.
„Aš pats užsiimu kažkokia mobilografija, Algimantas stengiasi išsaugoti fotografijos aurą. Bet sėdėdami prie vyno taurės suvienodėjam“, – juokavo V. Kinčinaitis.
„Kai atvykau į Panevėžį, buvau nemiegojęs 48 valandas. Bet ne grįžau, o atvažiavau. Čia mano kūrybos gimtinė. Be to, matau, kad Panevėžys labiausiai iš visų šalies miestų palaiko Ukrainą. Kodėl? Nes įsirengė apkasus, – šmaikštumo nestokojo A. Aleksandravičius. – Kita vertus, čia mano draugai: Elvyra (Pažemeckaitė – aut. past.), Virginija (Januševičienė – aut. past.), Stasys (Povilaitis – aut. past.) ir va sėdintys šioje eilėje.“
„Su Panevėžiu susijęs mano pirmasis tekstas. Buvusi Dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė pakvietė parašyti apie tarptautinius keramikos simpoziumus. Vėliau buvo kitų pasiūlymų, darbų. Panevėžys man labai brangus“, – tvirtino ir V. Kinčinaitis.
„Kaip sakė dainininkas Borisas Grebenščikovas, dabar, kai vis arčiau dangus, blaškausi vis mažiau. Anksčiau chaoso būta daugiau. Ta jaunystės energija… Dabar ją spaudžiu į branduolį. Bet jei improvizacija yra chaosas, tada yra ir jo. Kaip gimsta fotografija? Visaip. Ir netikėtai, ir apgalvojant. Svarbiausia nebūti užsispyrusiam – leisti sau pakeisti pradinius planus. O pats esu erelis, kuris būriais neskraido“, – pasakojo A. Aleksandravičius.
„Kai biblioteka pakvietė mane į šį vakarą, iš pradžių pamaniau, kad tai bus Algimanto kūrybos vakaras. Pasirodė, ne. Kokia gi kūryba ta mobilografija? Tie „atsitiktiniai“ spustelėjimai iš tiesų yra dvejų vaikščiojimo metų rezultatas. Šiuo atžvilgiu Algimantas, manau, irgi yra pasikaustęs“, – šypsojosi V. Kinčinaitis.
„Fotografija – labiausiai meluojantis menas. Pažiūrėkit kad ir į renginio plakatą“, – nenusileido A. Aleksandravičius.
Fotoportretai slepia istorijas
„Kada bręsti, sensti, pradedi galvoti, kad gyvename keistu laiku. Kosmoso užkariavimai, televizija, mobilieji telefonai, internetas… Ir galvoji: kaip pasisekė mano kartai, nes girdėjome skaitantį poetą Sigitą Gedą. Kad turėjome režisierius Rimą Tuminą, Eimuntą Nekrošių. Matėme rašytojus Juozą Aputį, Romualdą Granauską… Tapytojus Povilą Vaitiekūną, Petrą Repšį… Iš pradžių fotografuoji portretus, nes tau patinka. Vėliau suvoki, kad tai bus paveldas, todėl tampa dar didesne paskata tęsti“, – svarstė A. Aleksandravičius.
Vakaro bibliotekoje dalyviams prieš akis plaukė menininko atrinkti fotoportretai ir su jais susijusios istorijos.
Rašytojas Ričardas Gavelis, poetas Vytautas Bložė („Unikalus tipas. 1998 m. Kalėdos. Jo kambaryje – rojalis. Sako, išverčiau operos libretą. Bet netinka vienas žodis – jei išversiu taisyklingai, solistai jo neišdainuos. O netikslų – taip. Ir išdainavo pats. Genijus – ne kitaip“).
Aktorius Gediminas Girdvainis („Stebuklas. Matai nuotrauką ir prisimeni ne kaip fotografavai, o žmogų“).
Aktorė Eugenija Šulgaitė („Raukšlių išvagotas veidas. Dėl to mane tuomet užsipuolė viena žurnalistė – esą kaip drįstu parodyti Augutės raukšles? Paklausiau pačios Šulgaitės. O ši: „Labai džiaugiuosi dėl tų raukšlių. Tai mano gyvenimas. Aš jomis didžiuojuosi“).
Rašytojas Kornelijus Platelis, filosofas Arvydas Šliogeris („Vienas didžiųjų XX a. filosofų. Manau, Panevėžyje turėtų atsirasti jo paminklas“).
Istorikas Alfredas Bumblauskas. Poetas, rašytojas Juozas Erlickas („Šposininkas – iš jo juokų pasikrauni energijos visai dienai. Pasiūliau nusifotografuoti su „nunčiakais“ (dviem virve surištomis lazdomis – aut. past.). Tačiau pasirodė, kad jų nebėra visoje Lietuvoje. Ironija – radau vieninteliame Panevėžyje. Stasys Povilaitis įdėjo į autobusą, pasiėmiau. Pamatęs Juozas klausia: „Kas ti yra?“ Sakau: „Spragilai.“ – „Aaa…“).
Krepšinio legenda Arvydas Sabonis („2 frazės per pusantros valandos – „gerai“ ir „rankas patrauksiu“. Neįtikėtinai geras žmogus“).
Aktorius Donatas Banionis, režisierius E. Nekrošius.
S. Geda („Prie jo buto durų buvo priklijuota popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauka. Nufotografavau prie jos. Parodžiau. Žiūri ne į save – į popiežių. Klausiu: gal nepatinka – atsargiai iškirpčiau? „Tu gal durns? Šventa galva niekam nemaišo“).
V. Kinčinaitis su voratinkliu ant veido („Fotografuoja šiukšlynus, pastatus, architektūrą. Ir tai paveldas. Va, kas mus jungia. Aš gyvąjį, jis – negyvąjį paveldą. Kita vertus, visur yra žmogus. Be jo niekas neapsieina. Viskas žmogaus kurta, gyventa, mylėta“).
„Patys didžiausi, garsiausi. Džiaugiuosi, kad spėjau“, – sako šių asmenybių portretų autorius A. Aleksandravičius.
A. Aleksandravičiaus fotoobjektyve – ne tik garsieji. Menininkas yra fotografavęs kalėjime, psichoneurologiniame pensione.
„Kaip atsidūriau kalėjime? Prisišnekėjau žurnalistams. Tie klausia: kur dar nefotografavai? Oi, sakau, noriu kalėjimo. Tik su visais patogumais. Kreipiausi į Kalėjimų departamentą. Leido, tačiau įspėjo: be kalinių sutikimo jų fotografuoti negalima. Na, aš ir šiaip to nedarau…“ – prisiminė A. Aleksandravičius.
Kalėjimą fotografavo apie mėnesį. Kas įsiminė? Susitikimas su Henriku Daktaru ir pirmas šio klausimas: „Bachūrams šokolado atnešei?“
Henytei sutikus fotografuotis, leidosi ir kiti.
Sutikimus nuteistieji rašė ant ko pakliuvo – netgi tualetinio popieriaus. Tik H. Daktaras ne: „Tau užteks mano žodžio.“
Futbolo rungtynės, per kurias vienintelį kalinių įvartį įmušė pats Henytė.
Kitas – dėl vaikų prievartavimo į kalėjime pakliuvęs vyras, nuo kurio sklido neįtikėtina smarvė. Mat dėl šio nusikaltimo kitų kalinių priskirtas nekenčiamiausiai kastai pusmetį vaikščiojo pridirbtomis kelnėmis.
„H. Daktaras pasakė: fotografuosi bachūrus. Pasipriešinau: ne, pats pasirinksiu. Tačiau skirtingų kastų žmonių šalia vienas kito parodose tikrai nekabinsiu. Kas dar įsiminė? Specifinis kalėjimo kvapas, kurį turėjau nusiplauti grįžęs namo.“
Į susitikimą atėjusiems panevėžiečiams fotomenininkas pristatė nuotraukas iš kelionių po Baškiriją.
„Fotografavome kaimus per sabantujų – rudens derliaus nuėmimo šventę. Nuostabiai draugiški, vaišingi žmonės. Labai myli gyvulius, tačiau tai netrukdo jų valgyti. Vyresniųjų dantys likę du arba visi auksiniai. Motociklininkai – 12-os metų, mat „teisės reikalingos milicijai, o ne tau“, – prisiminė A. Aleksandravičius.
Rašytojai Česlovas Milošas, Giunteris Grasas, Svetlana Aleksijevič – tai irgi į A. Aleksandravičiaus fotoobjektyvą patekusios asmenybės.
„Man priekaištauja, esą fotografuoju tik garsenybes. Netiesa. Nemaža tautodailininkų, liaudies meistrų serija: amžinatilsį nepaprasto gerumo Vidas Mažukna, motina su sūnumi Adomaičiai iš Akmenės, Dzūkijos, pamario žmonės…“ – vardijo A. Aleksandravičius.
Vienas fotomenininko kuriamų ciklų – „Vieno kraujo“. Jame įamžinamos tos pačios profesijos senelių, tėvų, vaikų kartos. Aktorė Eglė Gabrėnaitė su sūnumi Roku Ramanausku, scenografai Adomas ir Marijus Jacovskiai, aktoriai Gediminas ir Ainius Storpirščiai, menininkas Vaidotas Žukas su sūnumi, muzikai Petras ir Dominykas Vyšniauskai, Povilas ir Lukas Geniušai, panevėžiečiai operatoriai Albertas ir Evaldas Petrauskai bei kiti.
„Svarbiausia ne nuotraukos, labiausiai norėjau papasakoti apie tuos žmones. Nes jie unikalūs“, – įsitikinęs A. Aleksandravičius.
Kodėl fotomenininko objektyve tiek mažai moterų?
„Kartą žurnalistas Vladimiras Pozneris yra pasakęs: „O ką čia fotografuoti? Dainininkė Ala Pugačiova, aktorė Ina Čiurikova, kosmonautė Valentina Tereškova. Viskas.“ Moterys nepasiekė ir nepasieks vyrų lygio. Nei sporte, nei kitur. O šiaip moteris aš myliu. Motinos – kas mes būtume be jų? Va jos mane nuglostė taip, kad nebeliko plaukų“, – juokavo A. Aleksandravičius.
Visgi menininkas įvardijo vieną išskirtinę moterį – meksikiečių dailininkę Fridą Kalo.
„Kaip gerai, kad nefotografuoju nei vyrų, nei moterų“, – šmaikštavo ir V. Kinčinaitis.
„Atstovauju naujajai fotografijai. XX a. 7 dešimtmetyje atsisakyta humanistinio fotomeno, atkreiptas dėmesys į trūkumus. Nespalvota fotografija visada šiek tiek herojina žmogų. Spalvota atima poetinį užmojį, herojiškumo nelieka. Tad ką daryti mums? Aš imuosi daiktų. Herojiškas menininkas tarsi sako: „Aš padarysiu iš savęs.“ Bet tokiu atveju gerai, kada semiasi iš didžiųjų – V. Šekspyro ir kitų. Aš – iš visko ir diskusijų su kitais“, – pasakojo V. Kinčinaitis.
Jo teigimu, dabar postfotografijos, manipuliacijos vaizdu metas.
Menotyrininkas savo nuotraukas kelia į socialinius tinklus. Jos – tarsi pokalbis ar diskusija su kinu, literatūra, meno istorija, panaudojant visas turimas žinias ir patirtį.
„Pavyzdžiui, puikiai išmanau romantizmo kompozicijas. Žinau, kad reikia properšos, perspektyvos, vaizdo. Pasaulio fotomeno istorija, raida ir kismas. Visa tai įsikuria ir mano mobilografijoje“, – teigia V. Kinčinaitis.
Barokas. Apokaliptinis fotomenininko Aleksandro Gronskio peizažas, fotomenininko Peterio Vitkino natiurmortai su žmogaus kūno dalimis, dailininko Alberto Diurerio statika, Džoelio Meirovičiaus gatvės fotografija, kur spalva tampa charakteriu, vyksmu. Kino režisieriaus Mikelandželio Antonionio koloristika. Dailininko Edvardo Hoperio vujerizmas. Davido Bureno realizmas. Dailininkai Karavadžas, Johanas Vermejeris ir kt.
„Visa tai nugula ir atpažįstama, regis, tokiuose kasdieniuose mano užfiksuotuose vaizduose. Neapolio panoptikume, elgetose, vitrinose perrengiant manekenus ir kt. Bet norint visa tai įžvelgti, būtina turėti kontekstą“, – pasakojo V. Kinčinaitis.
„Tyrinėti žingsniais – ne automobiliu. Dar Platono mokiniai vaikščiodavo, kad gimtų idėjos. Todėl žingsniuokite. Stebėkite. Matykite. Kadrą gauni tada, kai įveiki kliūčių ruožą. Kuo ilgesnį, tuo geriau. Nėra kliūties – nėra kadro. Kita vertus, nesielkite kaip visi. Nuėję į muziejų nestovėkite priešais objektą. Prieikite arčiau. Atsitūpkite, pasistiebkite. Mobiliuoju pabandykite nufotografuoti iš viršaus. Ieškodami kitų rakursų gausite visiškai kitokį vaizdą, nuotaiką, prasmę“, – patarė V. Kinčinaitis.
Be to, anot jo, svarbu ne tik akys.
„Mato ne akys – smegenys. Kiek jas ištreniruojame, tiek turime neuronų kombinacijų, siunčiančių vaizdą akims. Nukirpkime optinį nervą – ir akys bus bevertės. Maistas smegenims turi būti tiekiamas nuolat, todėl skaitykime. Kartą Antano Sutkaus paklausė: „Kodėl tavo tokios geros nuotraukos? Nes jaunystėje skaitydavo knygas“, – pasakojo V. Kinčinaitis.
P. Židonio nuotraukos
