Atvirai su D. Vaitiekūnu: apie 90-ųjų „prabangą“, santykius tarp giminaičių, orumą gyventi ne visada oriomis aplinkybėmis

Giminių balius pas dėdę Antaną garaže, nuotykiai sovietiniame moterų kalėjime, ant sienos – kilimas su briedžiukais ir 90-ųjų pradžios versliukai, kuriais užsiėmė giminaičiai.

Tai – tik kelios detalės, nukeliančios kelis dešimtmečius atgal aktoriaus ir muzikos atlikėjo panevėžiečio Dominyko Vaitiekūno muzikiniame spektaklyje „Slabotkės Vyšnelė“.

Jame Dominykas, regis, iki skausmo atviras: lygindamas savo atmintį, giminės gandus ir realybę pasakoja tikrą savo istoriją.

Jos centre – teta Genutė.

Tetos namai Vilijampolėje Dominykui vaikystėje atrodė kaip pasakų kraštas ar tolimiausias bei prabangiausias užsienis, o 1994 m. Genutės atidaryta krautuvėlė „Vyšnelė“ simbolizavo vartus į Vakarų pasaulį: importiniai saldumynai ir mėgstamiausios kramtomosios gumos „Love Is“ dėžutės – tarsi to prabangaus gyvenimo įrodymai.

Po atviro D. Vaitiekūno pokalbio su teta Genute iš pradžių gimė pasakojimas istorijų festivaliui „Kaunas 2022“. Galiausiai jis išaugo į valandos ir 45 minučių unikalų spektaklį su specialiai sukurta muzika, dainomis ir tikromis istorijomis iš Dominyko bei jo giminės spalvingo 90-ųjų gyvenimo.

O spalio 12 ir 13 dienomis D. Vaitiekūnas kviečia panevėžiečius į „Slabotkės Vyšnelę“ Panevėžio teatre „Menas“.

Dominykai, „Slabotkės Vyšnelę“ turbūt labiau tiktų vadinti ne įprastu spektakliu, o autobiografiniu pasirodymu. Ką prisimenate iš spektaklio kūrimo meto – gal savo įspūdžius, gilinantis į tetos Genutės istoriją, o gal išsikeltas aktorines bei muzikines užduotis?

Šis pasirodymas nebuvo įprastas statymo procesas. Tai – kūrybinė avantiūra. Į ją mane įviliojo

istorijų festivalio „Kaunas 2022“ organizatoriai. Jie paprašė sukurti muzikinę istoriją, kuri bent iš dalies atspindėtų Kauno miesto atmintį.

Kadangi esu iš Panevėžio, iš pradžių niekaip nesugalvojau, kaip man natūraliai tą Kauną įpinti.

Tik vėliau prisiminiau labai gerą jausmą, užplūsdavusį Panevėžio autobusų stotyje, kai su amžinatilsį baba sėsdavome į raudoną „Ikarusą“ ir važiuodavome pas tetą Genutę į Kauną. Arba, kai Genutė atvažiuodavo į Panevėžį aplankyti mūsų.

Tas geras jausmas ir buvo atspirties taškas.

Kita vertus, sekė nežinomybė, kaip iš to padaryti muzikinę istoriją ir kaip apskritai ją papasakoti, nes tų istorijų mano giminėje buvo labai daug.

Šiek tiek apsišniukštinėjau šeimoje: paklausiau tėčio, artimųjų, ką jie prisimena apie Genutę. Man papasakojo kelis įdomius faktus ir aš visa galva nėriau į avantiūrą.

Pasakiau istorijų festivalio rengėjams, kad imuosi šio projekto, bet koks bus jo rezultatas – nežinau. Man reikėjo nuvažiuoti pas Genutę į namus, kuriuose paskutinį kartą lankiausi prieš daugiau nei du dešimtmečius, ir išsiaiškinti visus giminės mitus, gandus, legendas, kurios sklandė apie ją. Man reikėjo išgirsti tas istorijas tiesiai iš Genutės lūpų.

Buvo jaudinanti akimirka, kai visgi nuvažiavau. Grįždamas supratau, kad iš to galima ne vieną spektaklį pastatyti, o sukurti visą serialą. Serialą, kuriame labai iškiliai matysis Genutės vaidmuo, ir epizodai, kai ji lankydavosi Panevėžyje.

Artėjant premjerai, sulaukiau savo bičiulio, J. Miltinio dramos teatro meno vadovo Aleksandro Špilevojaus patarimo. Aleksandras studijavo storytellingą (pasakojimo menas – red. past.) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantūroje, tad man buvo labai įdomu išgirsti apie jo kūrybinius įrankius.

Jis man patarė: jeigu noriu pastatyti gerą pasakojimą, repetuoti reikia pasakojant, o ne mokantis tekstą atmintinai. Tai suveikė.

Tiesiog užsirašiau kelis istorijų momentus punktais, eidavau ir visiems iš eilės pasakodavau.

Važiavau į Joniškio rajoną, Jakiškių dvarą, kur gyveno mano bičiuliai, ir jiems prie žvakių šviesos pasakojau tas istorijas. Tada savo draugus, pažįstamus, kolegas kviesdavausi į savo studiją ir vėl pasakodavau.

Po premjeros buvo labai smagu, kai ne vienas žmogus parašė man: „O kada „Slabotkės Vyšnelė“ bus Vilniuje?“ Labai nustebau, nes galvojau, kad tai bus vienkartinis pasirodymas. Paleidau parduoti bilietus ir visi jie buvo išpirkti akimirksniu.

Vis dar atsimenu, kaip su istorija apkeliavęs ratą aplink Lietuvą, šių metų kovo mėnesį atvykau į Panevėžį.

Kadangi dalis spektaklio veiksmo vyksta mano gimtajame mieste, man tai buvo labai brangi akimirka.

Ko gero, galiu sakyti, kad jautriausiai ir šilčiausiai į šį spektaklį reagavo Panevėžio žiūrovai. Tąkart viduje buvo labai gera, o dabar bus be galo malonu sugrįžti.

Kaip jaučiatės pristatydamas kūrinį, kuris jus verčia atsigręžti į savo gyvenimą, vaikystę, tuo metu supusią aplinką? Ar jaučiate daugiau atsakomybės, jaudulio atskleisdamas, kaip ir kokioje aplinkoje augote?

Jaučiu atsakomybę, kad nepripezėčiau nesąmonių (juokiasi).

Į šį spektaklį jau buvo atėjęs ne vienas mano giminaitis. Jie atėjo pasiklausyti tos istorijos, išgirsti, ar nieko neišsigalvoju.

Ir labai smagu, kad kiekvieną kartą, kai ateina kas nors iš giminaičių ar pažįstamų, jie vis prideda kokią nors detalę ar pasuka istorijos kampą. Taip kiekvieną kartą spektaklis vis kuo nors pasipildo, praturtėja.

O ir pasirodymo rekvizitai, kurių iš pat pradžių visiškai nebuvo, su laiku pildėsi. Į spektaklį atėję giminaičiai vis atnešdavo kokį nors daiktą iš savo buities, iš tų momentų, apie kuriuos aš pasakoju, ir juos man padovanodavo. Taip spektaklis prisipildė autentiškos ir tikros scenografijos tiesiai iš mano artimųjų rankų.

Ir kilimas su briedžiukais, kuris kabo scenos viduryje per pasirodymą, turi istoriją. Iš pradžių, kai tik pradėjau rodyti spektaklį, jį buvau pasiskolinęs. Paskui giminaičiai padovanojo tikrą mano prosenelės kilimą, kabėjusį ant sienos Stetiškių kaime greta Panevėžio.

Rodydamas šį spektaklį jaučiuosi peržiūrintis savo gyvenimo turtą, daiktus ir prisiminimus. Viską, nuo ko kažkada bėgau. Dabar stengiuosi pažvelgti į tai su meile ir dėkingumu, nes vis dėlto ta patirtis, su kuria užaugame, yra turtas.

O kokia šio spektaklio misija? Ką juo norite pasakyti žiūrovui?

Scenoje pasirodau kartu su kolega gitaristu ir kompozitoriumi Kęstučiu Vaitkevičiumi. Jis man pritaria įvairiausiais muzikiniais garsais. Tuo metu, kai su Kęstučiu statėme šį muzikinį spektaklį, jis išgyveno didelę netektį. Todėl man atrodo, mums abiem buvo nelengva rasti tose istorijose ir Genutės pasakojimuose šviesos.

Bet aš labai džiaugiuosi, kad visgi labai daug jos radome. Viena iš „Slabotkės Vyšnelės“ misijų yra pasidalinti ta šviesa su žmonėmis.

Pasidalinti požiūriu, susitaikymu su posovietine mano kartos aplinka, tuo begaliniu noru pabėgti nuo visko, kas primena sovietmetį. O po to atsigręžti atgal ir pamatyti, kaip visa tai gali būti miela bei gražu. Iš laiko perspektyvos šis santykis labai keičiasi.

Kaip ir kiekviename kūrybiniame procese, kol jis dar nepasiekęs scenos ir žiūrovo, ateina abejonė, ar parodysiu ką nors įdomaus, ar žmonėms patiks, ar verta tą pasakoti.

Bet kūrėjas visada turi prisiimti riziką. Kartais tiesiog reikia imti, daryti ir žiūrėti, kas iš to išeis.

Džiaugiuosi, kad mano abejonės išsisklaidė sulig pirmaisiais žiūrovais, atėjusiais į spektaklį.

Labai malonu, bet kartu ir keista, kad žmonės grįžta ir antrą kartą. Dažniausiai mano kartos žmonės atsiveda tėvus, giminaičius, nes tai spektaklis, kuris paskatina labai daug pokalbių. Pokalbių apie tą 90-ųjų „prabangą“, apie santykius tarp giminaičių, apie orumą gyventi ne visada oriomis aplinkybėmis.

Pagrindinė jūsų muzikinio spektaklio veikėja – charakteringoji teta Genutė. Kuo jos gyvenimo istorija išskirtinė ir įdomi? Kaip apibūdintumėte savąjį santykį su Genute?

Man atrodo, kad Genutė svarbi tapo dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl to, kad ji labai oriai gyveno visą savo gyvenimą, labai drąsiai darydavo pasirinkimus.

Jai neatrodė blogai imti ir padaryti, kai visi aplink tik kalbėdavosi arba ginčydavosi, kaip spręsti vieną ar kitą dalyką.

Man Genutė įkūnija veikimą, drąsą, veržlumą, orumą. Taip pat sugebėjimą pasinaudoti proga patylėti. Ji savo tylėjimu pasakydavo labai daug ir taip užsitarnaudavo savo statusą. Tuo ji ir ypatinga.

Spektaklis „Slabotkės Vyšnelė“ ir visas jo kūrybinis procesas tarsi sugrąžino manąjį santykį su Genute. Ji pakvietė mane draugauti socialiniame tinkle „Facebook“ prieš kažkiek metų, ir vis klausinėjo, kada gi aplankysiu ją Kaune. Man atrodo, jog pati labai mezgė tą ryšį, o po spektaklio premjeros ir aš stengiuosi to ryšio neprarasti.

Paskutinį kartą su Genute kalbėjome maždaug prieš dvi savaites, kai paskambinau ją pasveikinti su gimtadieniu.

Pokalbis buvo labai juokingas. Paklausiau: tai kiekgi, Genute, jums metų? O ji atšovė: vaikeli, jau nebeatsimenu. Aš jai ir sakau: taigi 86-eri, Genute! O ji: ko gero, tu geriau už mane žinai.

Genutė yra viena paskutiniųjų likusių vyresniosios kartos giminaičių iš mano tėčio pusės. Ji yra tas slenkstis, su kuriuo iškeliaus labai daug dalykų, istorijų, todėl man atrodo be galo svarbu permąstyti tuos dalykus, pabūti su tais žmonėmis, kol šie dar yra šiame pasaulyje, pajausti save bei savo kilmę. Tai – didelė dovana.

O koks vaidmuo spektaklyje teko jūsų gimtajam Panevėžiui?

Panevėžys toje istorijoje suvaidino labai didelį ir svarbų vaidmenį – kaip mano namų aplinka ir kaip bandymas save suprasti posovietinėje realybėje: kaip mano giminaičiai reagavo į žmogų, kuris anuomet turėjo statusą, nes buvo netgi ne iš Panevėžio, o iš Kauno!

Apie tai, kaip vykdavo giminės baliai, kokios tuo metu buvo mados, kokius daiktus dovanodavo per vestuves.

Spektaklyje pasakoju, kokie buvo mano įspūdžiai augant tokioje aplinkoje, vaiko akimis.

Galiausiai nuvažiavęs pas tetą Genutę, aiškinuosi ir tuos dalykus, kuriuos mano giminaičiai pasakodavo už akių – apie ją, jos gyvenimą, kas yra tikra, kas – ne.

Priėmęs šią kūrybinę užduotį susisiekiau su savo tėčiu ir surinkau pagrindinę jo atminties informaciją. Tada iš savo pusės dar papildė mama. Tuomet susitikau su Aleksandru Špilevojumi ir tarsi gavau pirmuosius impulsus iš Panevėžio, kad man reikia važiuoti į Kauną ir išsiaiškinti visus tuos dalykus.

Iš konkrečių istorijos veiksmo vietų man labai svarbus toks 90-ųjų kioskelis, stovėjęs prie tuometės parduotuvės „Snaigė“, Statybininkų gatvėje.

Toji vieta yra labai stipriai įsirėžusi man į atmintį, todėl jai skiriu dalelę spektaklio.

Kaip spektaklio idėją, viziją, o galiausiai ir rezultatą priėmė pati Genutė? Kokių pastebėjimų ji turėjo?

Nenorėčiau išduoti visko, nes turbūt trečdalis spektaklio yra apie tai, kaip Genutė stebėjo pasirodymą ir kas nutiko po jo. Bet galiu pasakyti tik tiek, kad spektaklį ji stebėjo labai, labai, labai įdėmiai (šypsosi).

Kuo, jūsų manymu, Genutės istorija aktuali šiandien ir kodėl taip žavi žiūrovą?

Ši istorija aktuali ieškantiems ryšio su vyresnės kartos žmonėmis ar tiesiog bandantiems suprasti, kaip tą ryšį rasti.

Spektaklis žadina vaizduotę ir fantaziją įvairiausiais siužetais – nuotykiai sovietiniame moterų kalėjime, Kaune siautėjusios Daktarų gaujos prieskonis, 90-ųjų versliukai, giminių balius pas dėdę Antaną garaže. Mėgstate fantazuoti? Ar visgi labiau esate realistas?

Spektaklyje visi siužetai realūs. Jie atkeliavo iš mūsų giminės gyvenimo, todėl fantazijos ten tikrai nedaug. Galbūt daugiau vaizduotės.

Aš pats savyje auginu ne kiek fantazuotoją, kiek jausmingą žmogų, kuris išjaučia visus tuos gyvenimo siužetus. Bet kartu esu ir realistas, turintis tvirtą ryšį su žeme. Kūryboje ir gyvenime stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą.

Tai kokia gi toji posovietinė 90-ųjų Lietuva jums pasirodė, pabandžius ją sudėti į pasirodymą scenoje?

Naivi ir su savo „paniatkėm“. Nors šis žodis nelietuviškas, bet, manau, jis geriausiai apibūdina bandymą išminti kelią, pasidaryti versliuką, emigruoti, rasti darbą, užsidirbti daug dolerių ir nusipirkti kramtomosios gumos. Turbūt tai buvo mano 1990-ųjų realybė, kurioje augau. Kiti galbūt turi savąją 90-ųjų Lietuvą, bet maniškė buvo būtent tokia.

Ar spektaklio „Slabotkės Vyšnelė“ personažai žiūrovams kažkuria prasme tampa atpažįstami, artimi, sukelia savų prisiminimų?

Dažniausiai pirmas dalykas, kuri žmonės daro po spektaklio, tai užlipa ant scenos nusifotografuoti prie to kilimo su briedžiukais ir man papasakoti savo istorijų.

Esu išklausęs jų begales. Žiūrovai po spektaklio visada prisimena savo genutes ir savo giminaičių „paniatkes“.

Drįsčiau sakyti, kad „Slabotkės Vyšnelė“ tikrai sukelia žiūrovams savų prisiminimų ir tam tikros detalės jiems atpažįstamos.

Koks yra gero spektaklio receptas pagal Dominyką Vaitiekūną?

Spektaklis gali būti bet kokio stiliaus, žanro, laikmečio, bet jis visada privalo būti įdomus. Kaip spektaklį padaryti įdomų? Aš ir mano profesijos žmonės ieškome to recepto labai dažnai, ilgai, kartais besikankindami, bet su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu.

Turite tiek daug skirtingų veiklų – esate aktorius, muzikos kūrėjas, atlikėjas. Ar brėžiate ribą tarp darbų ir asmeninio gyvenimo?

Bandau brėžti, tačiau ne visuomet pavyksta. Mano profesija reikalauja didžiulio lankstumo – tiek darbo tvarkaraščio, tiek emocinio. Su dabartiniais gyvenimo pasirinkimais negaliu dirbti nuo 8 iki 17 val. Tai nėra įmanoma, nebent kurčiau tik sau.

Tenka aukoti asmeninį gyvenimą, kadangi man kūryba ir mano profesija yra labai svarbi. Kartais, atrodytų, netgi per svarbi.

Mano gyvenimas dabar toks įdomus, jog retsykiais galvoju, jog jis galėtų būti ir nuobodesnis.