Virbalais – nuo tautinių raštų iki hieroglifų

Virbalais – nuo tautinių raštų iki hieroglifų

Megzti pradėjęs vos šešerių, panevėžietis Raimundas Mikuševičius baigęs studijas tapo statybininku, bet ekonominė krizė sugrąžino į tikrąjį kelią. Virbalų iš rankų jis nepaleidžia nei dieną, nei naktį ir iš siūlų kamuolio sukuria neįtikėtinus stebuklus, pasklidusius nuo Australijos iki Argentinos.

„Sėdžiu ir mezgu“, – atsako panevėžietis Raimundas Mikuševičius, paklaustas, ką jis veikiantis.
Rodos, nieko tame nuostabaus – karantino metu namuose užsidaręs dažnas stvėrė į rankas virbalus. Tačiau iš šito vyro lūpų lygiai tokį pat atsakymą išgirsdavai visada – ir prieš metus, ir prieš dešimt. Raimundas pokštauja nieko kito ir neveikiantis – tik sėdi ir mezga. Kaip pats sako, nuo šeštos valandos ryto iki vidurnakčio.
Jeigu kas pamanys, kad toks užsiėmimas gali neįtikėtinai nuvarginti ir išsekinti (o taip dažnam ir nutiktų) – čia ne apie R. Mikuševičių. Šitam mezgėjui mojuoti virbalais – lyg kvėpuoti. Lengvas, malonus, būtinas, vienintelis ir nepakeičiamas užsiėmimas. Jam tai natūrali gyvenimo būsena.
Raimundas sėdi ir mezga ne tik namuose, bet ir į sodą nuvažiavęs, būtinus darbus nudirbęs, ir per atostogas prie jūros, ežero ar svečiuose atsidūręs. Nėra dienos, kad į rankas nepaimtų virbalų. O mezga ne bet kaip. Panevėžiečio darbai – nuo tautiniais raštais išmargintų iki įmantriausiais vaizdais puoštų, vardais išrašytų – ypatingi, atpažįstami iš daugelio kitų.

Beliko tik Afrika

Su tokiu užsidegimu ir meile kuriami mezginiai negali būti prasti. Todėl ir juos realizuoti Raimundui nekyla bėdų. Vos sukūręs naują kolekciją ir paskelbęs apie ją savo feisbuko paskyroje, visada sulaukia didžiulio susidomėjimo.
Visi darbai, kaip juokauja meistras, tiesiog sprogsta ore – čia buvo, čia jų jau nebėra.
Kojinių, pirštinių, šalikų gausybėje nėra dviejų vienodų kūrinių. Nors jie kiekvienoje kolekcijoje ir to paties modelio, bet skiriasi spalvos, dydžiai, raštai, detalės.
Štai visą kovą jis mezgė tik vaikiškas kojines – ir ko tik neprigalvojo joms puošti. Į tokią margaspalvę kojinių ir kojinyčių gausą žvelgdamas, regis, nežinotum, kurias čiupti pirmiausia.
Mezga R. Mikuševičius dažniausiai iš pusvilnonių siūlų – perka juos dideliais kiekiais ir visų, kokių tik gali prisireikti spalvų bei faktūrų. Iš tų siūlų gimstantys kūriniai keliauja ne tik po Lietuvą bei Europą. Jų maršrutas – nuo Australijos iki Argentinos. Daug užsakovų iš JAV. Tik va, pripažįsta mezgėjas, į Afriką kojinių siųsti neteko.

Raimundas pokštauja nieko kito ir neveikiantis – tik sėdi ir mezga. Kaip pats sako, nuo šeštos valandos ryto iki vidurnakčio.

Nuo Čaplino iki pandos

Nemažai laiko R. Mikuševičius skiria užsakymams išpildyti. O jų sulaukia, nes, kaip pats sako, dar niekas nesugalvojo tokio gaminio, kokio jis negalėtų numegzti.
Tik štai kartą negalėjo išpildyti įdomaus užsakymo iš Japonijos – tiesiog niekur negavo tokių siūlų, kokių užsakovui norėjosi. O iš kitokių megzti nė nebandė.
Užsakovai prigalvoja visko. Ir net kojinėms ar pirštinėms visokių modelių bei raštų paprašo.
Štai vienas panorėjo pirštinių, ant kurių būtų Čarlio Čaplino veidas išmegztas, kitas – kad puikuotųsi panda. Įvairiausių žvėrelių, paukščių, žuvų schemų mezgėjas yra prisiruošęs, būtent pandos mezgėjas ir neturėjo. Teko braižyti naują.
Vieniems mezginių užsakovams norisi lietuviškų raštų, kitiems – norvegiškų, tad net knygą su tų raštų pavyzdžiais atsiunčia, dar kiti žodžius svetima kalba prašo išrašyti.
Užsakovai nori išmegztų vardų, žodžių, paveikslėlių, simbolių. Siūlų kartais patys atsiunčia, kartais nurodo, kokie jie turėtų būti. Neretai kokį drabužį ar aksesuarą pas mezgantį panevėžietį užsisako ir žinomi šalies žmonės.
Ir lietuviai, bet dažniau užsieniečiai, prašo numegzti megztinių ar palaidinių, madų žurnaluose pamatytų, sudėtingais modeliais ar raštais žavinčių.

Mezgimo inžinierius

Viską, ko tik prašoma, patyręs meistras išpildo.
O kaipgi – jis juk ne šiaip sau mezgėjas, o mezgimo inžinierius, visada tiksliai visas akis suskaičiuojantis, darbo eigą apskaičiuojantis, numatantis visas kliūtis, įvertinantis galimybes.
„Esu mezgimo inžinierius, techniškai atliekantis numatytą darbą“, – juokiasi Raimundas.
Jis tiksliai žino, per kiek kokį darbą gali padaryti – pasakys, kiek per minutę akių išverčia, per kiek kojinę numezga ar šaliko raštą sudėlioja.
Kartais, norint gerą modelį sukurti, meistrui tenka gerokai pavargti kūrybinėse kančiose. Juk prieš pradėdamas megzti turi tiksliai žinoti skaičiavimus, turėti brėžinius, raštų schemas.
Tokių mezgimo schemų į aplankus susegta jau šimtai, o gal ir tūkstantį siekia. Ir jos dažnai papildomos. Nes vis prisireikia kokios nors naujos. Raštus ir pats kuria, ir knygose ar internete jau sukurtus randa – belieka pagal juos tik sau įprastas schemas pasidaryti.
Kiekvienais metais po naujas pirštinių, kojinių, kitų mezginių kolekcijas mezgančiam R. Mikuševičiui labai svarbu įvairovė – pavyzdžiui, kojinių kolekcijoje mezginiai nuo apavo naujagimiams iki 46–47 dydžio. O jo pirštinės būna trijų dydžių – vaikiškos, moteriškos, vyriškos.
Iš itin geros kokybės vilnos mezga tik užsakovo pageidavimu – nes tokie siūlai labai brangūs ir gaminio kaina neįtikėtina gali pasirodyti.

Pirma virbalai, po to mokykla

Lietuvoje gerai žinomo panevėžiečio mezgėjo R. Mikuševičiaus darbo su virbalais stažas įspūdingas – penkios dešimtys metų.
„Kas mini dainavimo, buvimo scenoje, kas kitos veiklos sukaktis, o aš pernai suskaičiavau mezgantis jau penkiasdešimt metų ir taip pat paminėjau tą datą“, – šypsosi 56 metų vyras.
Virbalus Raimundas paėmė būdamas vos šešerių. Kai pradėjo lankyti mokyklą, megzti jau gerai mokėjo. Mama tik parodė susidomėjusiam berniukui, kaip versti geras ir blogas akis, o paskui jis mokėsi pats. Iš senos storos mezgimo knygos, išklausinėjęs mamos, ką koks simbolis schemose reiškia.
Įdomiausia, kad, panorėjęs megzti įvairiais raštais, pradėjo jų mokytis iš knygos pabaigoje esančių pavyzdžių. O juk ten dedami sudėtingiausi raštai.
Nuo jų Raimundas pradėjo ir greitai visus išmoko. Ir tada jau laisvai išmegzdavo visus, kokius tik rasdavo knygose ar žurnaluose, pradėjo kurti ir pats.

R. Mikuševičiaus rankose gimę mezginiai keliauja ne tik po Lietuvą bei Europą. Jų maršrutas – nuo Australijos iki Argentinos.

Pirmąjį savo bene dešimtmečio rankomis sukurtą didesnį rankdarbį R. Mikuševičius prisimena iki šiol – tai buvo ilgas šalikas, maždaug kas dešimt centimetrų vis kitaip išmargintas.
„Kiek buvo knygoje raštų, visus ir sudėjau“, – prisimena mezgėjas.
Raimundo darbas sužavėjo visus ir netrukus jis pradėjo net užsakymų gauti. Pirmąjį dvylikamečiui pateikė teta – paprašė numegzti žurnale matytą gana sudėtingo modelio palaidinę.

Pasitraukė iš statybų

Paskui norinčiųjų naujų rankų darbo drabužių atsirado ir daugiau. Jaunasis mezgėjas užsakovų nestokojo ir mokykloje besimokydamas, ir studijuodamas Kauno politechnikos instituto Panevėžio fakultete. Ten suvokė, kad pasirinkta statybininko specialybė jo nė kiek nevilioja – mintys vis sukosi apie mezgimą.
Jau daugiau kaip dešimtmetį vien iš mezgimo duoną valgantis R. Mikuševičius anksčiau dar ir kitus darbus dirbo. Bene ilgiausiai statybų versle sukosi, daug namų pastatė. Tik 2008 metais, prasidėjus ekonominei krizei ir statybininkams sumažėjus darbo, visiškai atsidėjo mezgimui.

Pats sau direktorius

R. Mikuševičius juokiasi: „Yra toks anekdotas. Paskambina draugas ir klausia: „Ką veiki?“ „Mezgu“, – atsako jam. „O kodėl nieko nedirbi?“
Ir iš tikrųjų, mezgimo daug kas nelaiko darbu, o tiesiog laiko leidimu, pomėgiu.
Bet R. Mikuševičiui tai – ir darbas, ir pomėgis, ir kūrybinis džiaugsmas. Jo pagalbininkė, gyvenimo draugė Virginija ant savo pečių neša visus buities reikalus, be to, ir mezgimo versle ji aktyvi pagalbininkė.
„Mano reikalas megzti. Visa kita – jos rūpestis. Tiesa, direktoriaus posto neužleidžiu, o visi kiti – tiekėjos, sandėlininkės, finansininkės, pakuotojos, ūkvedės reikalai atitenka jai“, – pasakoja žodžių kišenėje neieškantis R. Mikuševičius.
Mezgime jam svarbiausi du dalykai – pirma: užbaigtas darbas turi būti tobulas, antra: būtinas darbo našumas.

Kojinių pora mikliose rankose gali gimti gana greitai.

Radviliškyje rengiamų kojinių mezgimo čempionatų nuolatinis dalyvis panevėžietis net patyrusias mezgėjas nustebino sparčiu mezgimu. Per čempionato dalyviams skirtas penkias valandas jis lengvai numezgė porą didelių kojinių. Jam patinka megzti ir raštuotas pirštines: malonus kūrybinis procesas, greitas rezultatas.

Vienintelį Lietuvoje ir užsienyje kojinių mezgimo čempionatą rengia Radviliškio rajono jaunimo klubas „Mix“ ir Radviliškio kultūros centras. Pirmame čempionate dalyvavo vos 9 kojinių mezgėjos. Praėjusiais metais liepos 6-ąją Radviliškyje buvo surengtas jau dešimtasis kojinių mezgimo čempionatas „Žemaičių pynė“ ir jame varžėsi jau 27 dalyviai, suvažiavę iš įvairiausių Lietuvos kampelių.
Konkurso rengėjai, kaip ir kiekvienais metais, taip ir pernai atkreipė dėmesį, kad tarp sėkmingai pasirodančių čempionato dalyvių ne tik moterys – tarp jų ir vienas mezgėjas vyras, panevėžietis R. Mikuševičius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų