-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Milda Tubelytė skaičiuoja kone pusę gyvenimo praleidusi Vokietijoje.Gimusi, užaugusi ir muziką pamilusi šalia Panevėžio esančiame Velželyje, studijavusi Vilniuje, po to ir Vokietijoje, tapusi operos soliste, dainomis ir vaidyba Milda žavi ovacijų jai negailinčią vokiečių publiką.
Praėję metai M. Tubelytei buvo ypatingi. Reikli ekspertų komisija panevėžietę išrinko viena iš trijų geriausių operos solisčių Vokietijoje. O solistų Vokietijos scenose – tūkstančiai.
Vokietijos miesto Braunšveigo didžiajame teatre dainuojančiai M. Tubelytei prasidėjo atostogos. Tad ji su sužadėtiniu, iš Kenijos kilusiu ir tame pačiame teatre dainuojančiu Zaku Karičiu bei šunimi Zoro sėdo į automobilį ir, pasikeisdami prie vairo, per dvi dienas atvažiavo pas mamą ir tėtį į Velželį Panevėžio rajone.
Milda pasakoja dar neseniai pas tėvus skrisdavusi lėktuvu. Dabar keliauti automobiliu tenka dėl to, kad skraidinti Zoro būtų sudėtinga.
„Be to, kelionė automobiliu tampa savotiška atostogų įžanga“, – pabrėžia išskirtinio balso solistė.
Vos atvykę į Lietuvą, M. Tubelytė ir Z. Karitis paniro į repeticijas.
Valstybės dieną – Liepos 6-ąją – operų ir operečių arijas jie traukė Panevėžio muzikinio teatro įspūdingame koncerte „Karūna Lietuvai“, sukvietusiame minias panevėžiečių į Laisvės aikštę švęsti Mindaugo karūnavimo dienos.
Vokietijos scenos žvaigždė Milda neslepia, kad įvažiavus į Lietuvą, pamačius šiferiu dengtus stogus, kokių Vakarų Europoje jau beveik nebėra, kaskart ją apima didžiulis ilgesys, pasijunta tarsi grįžtų į praeitį.
„Drauge matau, kaip gražėja Lietuva ir kaip žmonės imasi tvarkyti sodybas, kokie gražūs, gėlėmis apsodinti jų kiemai“, – dėmesį atkreipia Milda.
Paklausta, ar jiedu su Zaku tokiose ilgose kelionėse ir dar vairuodami automobilį uždainuoja, solistė nusijuokė: „Šitoje kelionėje tikrai dainavome. Teko nemažai repetuoti.“
Milda Tubelytė. P. Židonio nuotr.
Paklausta, ką reiškia būti menininke ir dargi žinoma, M. Tubelytė svarsto: „Būti menininke – tai daug daug daug dirbti, mokytis operų arijų. Tenka mokytis natas, kalti žodžius dažnai tau svetimomis kalbomis, nes Vokietijoje operų arijos atliekamos tomis kalbomis, kokiomis jos parašytos. Taip pat turi išsiversti, ką dainuoji, kad suprastum.“
Be tokių, sakytum, techninių dalykų, operos solistui tenka mokytis ir kūno kalbos, vaidybos.
„Tai, ką nuveiki išėjęs į sceną, tėra trečdalis operos artisto darbo. Du trečdalius įdedi ruošdamasis vaidmeniui“, – pasakoja M. Tubelytė.
Klausantieji operų Mildą giria už artistiškumą ir už tai, kad, suprantančiųjų muziką teigimu, dainuojanti būtent „savo balsu“.
Opera Vokietijoje, kaip teigė Milda, yra labai populiarus, daug klausytojų sutraukiantis muzikos žanras. Operų teatrai įkurti visuose Vokietijos miestuose ir kiekvienas jų per metus pastato gerokai daugiau spektaklių nei, pavyzdžiui, vienintelis Lietuvos operos ir baleto teatras.
Milda sako, jog Vokietijoje operos spektaklių premjeros būna įspūdingos.
Pasibaigus vaidinimams, į namus nesiskirstoma, vyksta bendravimas su žiūrovais. O šie artistams išsako ir pagyrimų, ir pastabų. Kritika, pasak solistės, būna motyvuota, nes Vokietijos publika išmano operos meną.
M. Tubelytė puikius muzikinius pagrindus, padėjusius jai tapti operos soliste, gavo Panevėžyje.
Jos muzikinį talentą įžvelgė jau darželyje. Vėliau muzikali mergaitė devynerius metus mokėsi tuometėje Panevėžio konservatorijos muzikos mokykloje, vėliau tapusioje Vytauto Mikalausko menų gimnazija.
Vidurinio mokslo atestatą mergina gavo baigusi Juozo Miltinio gimnaziją. Joje, atsitraukusi nuo intensyvaus muzikavimo, sako pajutusi, kaip labai ją traukia muzika. Tad gabi abiturientė, įvertinus jos duomenis, buvo priimta į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos solinio dainavimo specialybę.
„Mokydamiesi trečiame kurse šios specialybės studentai sužinojome apie galimybę dainuoti Vokietijos choro akademijoje. Ten suvažiuodavo studentai iš viso pasaulio“, – pasakoja M. Tubelytė.
Studentų choras rengdavo koncertus Vokietijoje.
Dainuodama Vokietijoje, Milda sumanė toje šalyje tęsti solinio dainavimo studijas.
Kad galėtų studijuoti magistrantūroje, teko įveikti stojamųjų egzaminų konkursą, kuriame 200 dalyvių iš viso pasaulio pretendavo vos į penkias vietas.
Talentinga ir gabi M. Tubelytė konkursą įveikė ir magistrantūros studijas baigė Vokietijos mieste Hamburge.
Milda Tubelytė. P. Židonio nuotr.
„Vokietijoje negali baigęs solinio dainavimo studijas nueiti į operos teatrą, prisistatyti ir pasisiūlyti jame dainuoti. Taip pasielgęs liktum nesuprastas, nes ten solistus teatrams siūlo agentai“, – pasakoja M. Tubelytė.
Ji, tarpininkaujama tokio agentui, priimta į maždaug pustrečio šimto tūkstančių gyventojų turinčio Braunšveigo miesto teatrą.
Paklausta, kodėl negrįžo į Lietuvą, solistė atsidūsta: čia nėra tiek teatrų ir nepastatoma tiek spektaklių, kad darbo turėtų visi mokslus baigę Lietuvos solistai.
Dalis jos kurso draugų, su kuriais studijavo Lietuvoje, tapo chorų dainininkais, kiti dainuoja užsienio šalyse, o kai kurie apskritai atsisakė scenos.
Atkreipus dėmesį į tai, kad tapusi scenos žvaigžde Milda turbūt kraunasi nemažus turtus, solistė nusijuokė, jog gerokai daugiau uždirbtų būdama operos choro dainininke.
Vokietijos teatrai, pasak M. Tubelytės, chorų dainininkus įdarbina pagal ilgalaikes darbo sutartis ir moka solidų atlyginimą.
O su ja, kaip ir su visais kitais solistais, sudaroma darbo sutartis metams ir atlyginimas mažesnis nei choristams. Kodėl?
„Ogi todėl, kad tokių solistų kaip aš, suvažiavusių iš viso pasaulio, yra daug. Teatrai mus renkasi iš didžiulės pasiūlos. Kai pasiūla tokia milžiniška, teatrų vadovai gali mokėti nelabai didelius atlyginimus“, – paaiškina Milda.
Tad, esant didžiulei pasiūlai, o drauge ir milžiniškai konkurencijai, kad būtum pakviestas į teatrą, turi ne vien geriau už kitą padainuoti, bet ir greičiau išmokti tekstą, o ir šiaip būti itin sveikas, stiprus, greitas, žodžiu, toks, kad nekeltum problemų, nepavargtum, neišsikvėptum ir nepridarytum rūpesčių. Priešingu atveju labai greitai būsi pakeistas kitu solistu.
Tad kodėl Milda nepasirenka dainuoti chore, kur viskas stabilu?
„Neabejoju, kad visi solistai nori ir būti solistais, ne choro dainininkais“, – taip paprastai atsako M. Tubelytė.
Kai nedainuoja operoje, Milda sako lipanti į sceną ir publikai dainuojanti, kaip ji vadina – popsą – estradines dainas.
Jos repertuare daugiausia žinomų Holivudo filmų bei grupės „ABBA“ dainos. Solistė sako, kad bilietai ir į operą, ir į estrados dainų koncertus kainuoja tiek pat. Ir operos, ir populiariosios muzikos, pasak jos, klausosi ta pati publika.
Mildos talentą ir jos išskirtinumą operos scenoje liudija tai, kad pernai muzikos ekspertų komisija ją išrinko viena iš trijų pretendenčių Vokietijos scenos sąjungos prizui gauti.
Į jį pretendavo tūkstančiai solistų.
Konkursas vyko tol, kol jame varžytis liko trys solistės, kurių viena M. Tubelytė. Nors pagrindinio prizo Milda nelaimėjo, tačiau jos pasirodymas konkurso finale jau buvo – oho! – ir tapo įvykiu Vokietijos muzikiniame gyvenime.
Milda Tubelytė. P. Židonio nuotr.
Paklausta, ką veikianti tada, kai nesimoko arijų, nerepetuoja ir nedainuoja, M. Tubelytė nusišypso: „Gyvenu.“ Jos laisvalaikis – pasivaikščiojimai su šunimi Zoro, draugų (o jie – į Vokietiją suvažiavę iš viso pasaulio muzikantai) lankymas, bičiuliavimasis, taip pat svečių sutikimas savo namuose.
Milda su Zaku ir Zoro gyvena nuomojamame bute ir sako net nesvarstanti įsigyti nuosavo būsto.
Jo nereikia visų pirma todėl, kad pora nėra užtikrinta, ar dar ilgai dainuos Braunšveigo operoje.
Kita vertus, jauni žmonės Vokietijoje, anot Mildos, nebeskuba įsigyti savo būstų, nes toks turtas – net tik savotiškas stabilumo garantas, bet ir nemenkas įsipareigojimas.
Jau beveik pusę gyvenimo praleidusi Vokietijoje, M. Tubelytė sako nebematanti didelių skirtumų tarp tėvynės ir šiuo metu jos namais esančios šalies.
„Parduotuvėse prekės – tos pačios, internetas irgi tas pats“, – šypsosi Milda.
O štai lygindama lietuvių ir vokiečių charakterius, M. Tubelytė pastebėjusi, kad iškilus kokiai nors problemai lietuviai imasi ją iškart spręsti, o štai vokiečiai pirmiausia leidžiasi į diskusijas, aptarinėja, ką daryti, kad problema būtų išspręsta.
„Ir dar matau, kad vokiečiai niekada nepadarys daugiau, nei sutarta, nei iš jų reikalaujama. Lietuviai, kad ir ką dirbtų, stengiasi labiau, padaro daugiau“, – patirtimi dalijasi M. Tubelytė.
O prisiminus Panevėžį jai pirmiausia iškyla Laisvės aikštės vaizdas.
Milda džiaugiasi itin išgražėjusia aikšte, taip pat besikeičiančiu savo miestu. Jai sugrįžus gimtinėn matyti vis daugiau jaunų žmonių bei vaikų.
„Anksčiau Panevėžyje pasigesdavau jaunimo. Dabar jų matau ir tai mane džiugina“, – sako išeivė iš Panevėžio.
Šiam miestui Milda dėkinga už duotus gyvenimo pagrindus, o tėveliams – kad leido ir padėjo skleistis, nevaržė, nenurodinėjo, ką ir kaip turinti daryti, vien patardavo.
„Esu tėvams dėkinga ir dėl to, kad jie niekada nėra užsiminę, kaip jiems manęs trūksta Lietuvoje, kad nevaržo ir leidžia man laisvai gyventi ir dirbti Vokietijoje, nors neabejoju, kad džiaugtųsi, jog būčiau kur nors netoliese“, – teigia Vokietijos scenos žvaigždė.
Veržlios, džiugios, linksmos, energingos Mildos pasiteiravus, ar ji laiminga, jauna moteris nedvejodama atsako: „Esu labai laiminga.“
Solistė sukonkretino, kad laimę jai teikia ir darbas, ir namai.
„O ko daugiau reikia?“ – nusišypsojo.
