-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal!“ – sutikite, tokia mintis kiekvienam yra šovusi ir turbūt ne kartą. Nors ir turime už ką dėkoti likimui, visgi sutikę save iš praeities nepagailėtume patarimo ar tiesiog padrąsinamo žodžio.Šį kartą panevėžiečių klausėme, o kokį patarimą jie duotų sau, jei turėtų utopinę galimybę sutikti save prieš daugelį metų?
Dėkoju Dievui ir džiaugiuosi kiekviena savo nugyventų 75-erių metų diena. Aišku, būta gyvenime klaidų, tačiau aš pasikliaunu liaudies išmintimi, o ji sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tąją išmintį patvirtina tai, kad esu laiminga.
Svarbiausia, ką supratau per netrumpą gyvenimą, yra tai, jog stiprus žmogus ne tas, kuris niekada nesuklumpa, bet kuris parklupęs sugeba atsikelti ir eiti toliau.
Neabejoju, kad sėkmė žmogų lydi tuomet, kai jis turi pareigos ir atsakomybės jausmą. Man tokį jausmą padėjo išsiugdyti tėvai.
O jei tektų gyventi iš naujo, būtinai įdėmiai išklausyčiau ir užrašyčiau savo tėčio, buvusio A. Smetonos laikų pradinių klasių mokytojo, prisiminimus, jo karo ir pokario metų išgyvenimus.
Man taip pat apmaudu ir gaila, kad nesu užrašiusi savo uošvio, okupacinės valdžios neteisingai represuoto, septynerius metus kalėjusio Rusijos Permės srities kalėjime, prisiminimų.
Tad mano patarimas sau: ką sumanęs, imkis, daryk, neatidėliok, nelauk. Nes dažnai gali ir nebesulaukti.
Dažnokai prisimenu šventąja paskelbtos Motinos Teresės žodžius. Ji teigė, kad ne visi iš mūsų gali atlikti didelius žygdarbius, tačiau visi galime atlikti mažus darbus su didele meile.
Tą ir stengiuosi daryti.
Jeigu būtų tokia galimybė, vienintelis patarimas sau būtų paklausyti mamos patarimų. Visuomet buvau geras vaikas, bet kaip tu gali klausyti mamos, kai tau aštuoniolika! O paklausyti tikrai reikėjo. Nuo pažinties su vyru vos po mėnesio ištekėjau, tad mama tikrai turėjo, ką pasakyti (juokiasi).
Kita vertus, jeigu tuomet būčiau klausiusi mamos, mano gyvenimas būtų pakrypęs visai kita linkme. Bibliotekoje tikrai būčiau dirbusi, bet ne Panevėžyje, apie kurį nieko nežinojau. Panevėžys man buvo visiškai svetimas miestas. Tačiau dabar tai mano namai ir nuvykusi į gimtąją Uteną jaučiuosi viešnia.
Tikrai nenorėčiau nieko keisti savo gyvenime. Tik be galo skaudu, kad netekau sau brangaus žmogaus. Likimas taip lėmė, kad jau dvidešimt metų neturiu savo gyvenimo pakeleivio, dėl kurio mama turėjusi tiek daug patarti. Manau, kiekvienas mes turime savo likimo kelią, į kurį nukreipia pats gyvenimas.
Nenorėčiau nieko keisti, bet mamos kai kuriais atvejais tikrai vertėjo paklausyti. Šiandieninis jaunimas gal dar mažiau klauso mamų patarimų. Jos savo vaikams nori tik geriausio, bet jaunam žmogui visuomet atrodo, kad tik pats geriau žino, ko jam reikia. Mano sūnui jau trisdešimt, jis niekada nepasakys, kad visgi reikėjo mamos paklausyti, tačiau kartais girdžiu: „Ak, gal blogai padariau.“ (Šypsosi.)
Jeigu galėčiau sugrįžti į paskutinius mokyklos metus ir pasikalbėti su ta labai atkaklia jauna mergina, patarčiau neieškoti vieno vienintelio paties teisingiausio kelio ir neužsidėti sau ant pečių didžiulės baimės ir atsakomybės suklysti.
Palinkėčiau sau daugiau lankstumo ir atvirumo bei mažiau įrodinėjimo sau ir kitiems, kad aš galiu. Mūsų vertės ir savivertės neturėtų apibrėžti kokie nors pasiekimai, ypač jeigu jų siekiama tik dėl dėmesio ar pagyrimų.
Jeigu aštuoniolikos būčiau galėjusi tai suprasti ir aiškiau išgirsti savo balsą, manau, būčiau sutaupiusi nemažai sveikatos ir laiko. Mano gyvenime trūko atsipalaidavimo ir tiesiog pasimėgavimo pačiu procesu, o užsibrėžtų tikslų siekimas bet kokia kaina yra greitas ir ganėtinai tiesus kelias į perdegimą.
Nors nuo penkerių piešiau ir tapiau, bet po pirmo kurso metusi architektūros studijas, niekada daugiau nepaėmiau pieštuko ar teptuko į rankas. Tačiau tai irgi buvo labai svarbi pamoka ir mano mąstysenos lūžis, dėl kurio gana anksti supratau, kad savo kūno klausyti būtina. O laiku atsižvelgus į jo poreikius, galima užkirsti kelią daug laiko ir pastangų atimančioms emocinėms ar fizinėms duobėms.
Džiaugiuosi, kad augau šeimoje, kuri daug keliavo, išskirčiau žygius kalnuose – tai nuo mažens mane mokė esant sunkiai situacijai susitelkti, dirbti komandoje, įskiepijo atvirumą žmonėms ir pasauliui.
Šios savybės man praverčia mados pasaulyje dirbant su labai skirtingais žmonėmis, padėjo lengviau ir greičiau adaptuotis gyvenant skirtingose šalyse.
Norėčiau mūsų vidiniams aštuoniolikmečiams palinkėti atvirumo ir pakantumo visų pirma sau patiems, didesnio pasitikėjimo gyvenimu ir drąsos išgirsti savo poreikius.
Mano patarimas sau būtų nestoti į aktorinį. Tuoj bus keturiasdešimt metų, kai esu aktorius. Bet paskutiniais metais priėjau išvadą, kad padariau didžiausią gyvenimo klaidą pasirinkęs šitą profesiją. Turiu galvoje ne pačią aktorystę, bet darbinę aplinką.
Ne mano charakteriui ir būdui šitos profesijos darbiniai santykiai. Ji turi labai didelę dozę dvasinės prostitucijos ir man tai labai nepriimtina, aš per tai niekada neperlipu. Kalbu apie santykius su režisieriais, kolegomis, darbdaviais. Reikia mokėti nusilenkti, lipti per galvą, praeiti, negirdėti, nematyti dalykų, kurie tave žeidžia, skaudina.
Problema, kad dabar neįsivaizduoju alternatyvos aktorystei. Aš myliu šitą darbą. Jis man suteikia daug džiaugsmo, bet skausmo, manau, dar daugiau.
Kai stojau į aktorinį, buvo dar dvi man artimos sritys – rašymas ir sportas, dar labai domėjausi geografija. O brolis buvo aktorius Juozo Miltinio teatre. Tas ir patraukė mane į aktorinį.
