-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tik tą vardą, pučiant permainų vėjams, ne kartą teko keisti, kol Atgimimo metai vėl jį sugrąžino.
Lietuviams svarbios ir brangios datos – Vasario 16-osios – vardas puošia vieną centrinių Panevėžio gatvių.
Pažinčiai su šia gatve ir jos istoriniu bei kultūriniu paveldu neužteks vienos dienos – pačioje miesto širdyje esanti Vasario 16-osios gatvė per ilgus buvimo Panevėžyje metus matė ir girdėjo gerokai daugiau nei reta kuri kita.
Ji išskirtinė dar ir tuo, jog jos pavadinimas buvo pakeistas bene daugiausia kartų.
„Tai viena seniausių Panevėžio gatvių, minėta dar 1554–1956 metų žemaičių žemės aprašyme – ja ėjo kelias į Livoniją. Vėliau, miestui augant, tas kelias buvo pavadintas Šeduvos gatve“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Pilkauskas.
1764 metų duomenimis, šioje Šeduvos gatvėje būta 13 sodybų, metams bėgant jų daugėjo.
„Tai viena seniausių Panevėžio gatvių, ja ėjo kelias į Livoniją.“
D. Pilkauskas
Netolimo Panevėžiui, nuo 1654 metų Magdeburgo teises turinčio Šeduvos miesto vardo gatvė neteko Pirmojo pasaulinio karo metais.
Tuomet vokiečiai sumanė ją pervadinti savaip – Morgenstrasse, suprask, Ryto gatve.
Po kurio laiko gatvei vėl sugrįžusį Šeduvos vardą 1921 metais, minint trečiąsias valstybės atkūrimo metines, pakeitė garbingas Vasario 16-osios.
Sovietinėje Lietuvoje toks pavadinimas, aišku, negalėjo išlikti ir 1945 metais viena centrinių Panevėžio gatvių pervadinta Gegužės 9-osios vardu.
O vyresnės kartos panevėžiečiai dar pamena 1964-uosius, kai pagerbiant žydą Rafailą Čiorną, sušaudytą 1926 metais, gatvei suteiktas sulietuvintas to asmens vardas.
R. Čarno gatvės pavadinimas išliko iki pat Atgimimo laikų. Ir tik artėjant 71-osioms valstybės atkūrimo metinėms, 1989 metų vasario 13 dieną, gatvei grąžintas Vasario 16-osios vardas.
■ Ši centrinė Panevėžio gatvė išskirtinė dar ir tuo, jog jos pavadinimas buvo pakeistas bene daugiausia kartų. P. Židonio nuotr.
Daug ko būta per šimtmečius šioje judrioje ir miestui svarbioje vietoje.
„Kasant kanalizacijos griovius, 1938 liepos 28 dieną Vasario 16-osios gatvėje buvo atkasta žmonių kaulų. Patyrinėjus išaiškinta, jog 16–17 amžiuje čia būta kapinių“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Žmonių palaikų, čia palaidotų 17–18 amžiuje, buvo rasta ir šiais laikais rekonstruojant Vasario 16-osios gatvę.
Viso to, kas buvo, kas praėjo šia gatve, žinoma, niekas nei atgaivins, nei prisimins, nei įvardys.
Įvairūs laikotarpiai į šią vietą nuolat įnešdavo savų permainų.
Dabar Vasario 16-osios gatvė žinoma kaip įvairių įstaigų, parduotuvių, bibliotekų, bankų, grožio salonų, švietimo įstaigų, kavinių turinti vieta, dar ir su meno galerija, teatru ir kt.
Toje kultūrinės dvasios prisodrintoje erdvėje ir dar vienas miestui svarbus objektas – Panevėžio kraštotyros muziejus, išsiskiriantis iš viso gatvės vaizdo ir savo išore, ir turiniu.
Ir pats muziejaus pastatas, jei galėtų, papasakotų savo neįtikėtinai įdomią, kartu ir skausmingą, o kartais paslaptingą patirtį.
Panevėžiečiai žino, kad muziejus įsikūręs vadinamajame Moigių name, statytame 1879 metais.
„Šiame name ilgus metus gyveno bajorų Moigių šeima. Kurį laiką čia butą nuomojosi ir rašytojas Jonas Biliūnas. 1901–1904 metais privatų kabinetą turėjo dantų gydytoja Julija Janulaitytė“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Daug įvairių įvykių, susitikimų čia būta, tačiau atėję 1940-ieji, kaip ir visai Lietuvai, taip ir šiai vietovei atnešė skaudžiausias permainas.
Jonas Moigis.
Pačiame miesto centre esančius Moigių namus sovietams nacionalizavus, patys šeimininkai – pasiturintys, išsilavinę žmonės, liko išvaryti.
Jų namuose nuo 1940 metų įsikūrė milicija ir NKVD.
1941 metų birželio pabaigoje iš miesto besitraukiantys sovietai šio pastato rūsyje be jokios priežasties nukankino Panevėžio apskrities ligoninės gydytojus Juozą Žemgulį, Stanislovą Mačiulį, Antaną Gudonį, medicinos seserį Zinaidą Emiliją Kanis-Kanevičienę ir dar keletą žmonių.
Šis siaubingas poelgis užtėškė juodą skausmingą dėmę šio raudonplyčio mūro istorijai. Ją visada primins 1994 metų lapkritį prie Panevėžio kraštotyros muziejaus, kur 1941 ir 1944–1953 metais veikė NKVD būstinė, atidengta memorialinė lenta stalinizmo aukoms atminti, skelbianti apie šiame pastate buvusioje areštinėje 1941 metais nukankintus gydytojus.
1944 metais Moigių šeima emigravo į užsienį.
Po Antrojo pasaulinio karo jų namas priklausė įvairioms sovietinėms vidaus reikalų struktūroms,
jame veikė Panevėžio miesto ir rajono vidaus reikalų skyriai.
Tik 1979 metais buvo perduotas Kraštotyros muziejui ir po šešerių metų – 1985-aisias, dalį pastatų rekonstravus, į tuos namus įsikėlė istorikai.
O jau nepriklausomos Lietuvos laikais šį namą Moigio palikuonys padovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui.
2004–2006 metais muziejus buvo rekonstruotas, jame įkurtos rinkinių saugyklos, darbo kabinetai, edukacinės klasės, parodų salės.
Dar kartą pastatai rekonstruoti jau visai neseniai, 2020 metais.
Visuomenei primenant kraštotyros muziejumi tapusio pastato praeitį, 1997 metais prie jo buvo atidengta memorialinė lenta, kurioje pažymima: „Gydytojo, visuomenės veikėjo Tado Anupro Moigio (1842–1904) namai. Šiame name 1921–1933 m. gyveno teisininkas, visuomenės veikėjas Jonas Moigis.“
Moigių vardą Panevėžyje saugo ne tik raudono mūro muziejaus pastatai, bet čia pat vingiuojanti T. Moigio vardu pavadinta gatvelė.
Iš garsios bajorų giminės kilusi panevėžiečių Moigių šeima Panevėžio istorijoje paliko labai ryškius pėdsakus. Karas šiuo žmones išvijo ir iš namų, ir iš šalies. Vieni jų apsigyveno Lenkijoje, kiti – Vokietijoje, Airijoje, Kanadoje, JAV.
Žinoma, kad Tadas Anupras Moigis (1842–1904) antroje 19 amžiaus pusėje Panevėžyje įsigijo žemės sklypą ir apie 1879 metus pasistatė namus tuomet vadintoje Šeduvos gatvėje.
Pats T. A. Moigis buvo gydytojas, baigęs medicinos mokslus Maskvoje. Panevėžyje jis buvo gerbiamas žmogus, aktyviai dalyvavęs politiniame gyvenime, domėjęsis apylinkių istorija ir rinkęs įvairias senienas.
Su žmona, iš turtingos dvarininkų šeimos kilusia Liudvika Liucija Eidrigevičiūte, T. A. Moigis susilaukė penkių vaikų.
Moigių namas.
Vyriausiąjį sūnų – notarą Joną Moigį (1867–1933) Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas apibūdina kaip buvus itin tolerantišką, pilietišką, teisingą žmogų.
„Jonas Moigis anuomet buvo vadinamas vaikščiojančiu teisingumu. Tas vardas jam buvo prilipęs ne šiaip sau – geros širdies, sąžiningas, tolerantiškas teisininkas, visuomenininkas buvo vienodai teisingas ir pagarbus visiems – nesvarbu, kokios tautybės, įsitikinimų ar socialinės padėties žmogus buvo“, – pasakojo muziejaus direktorius.
J. Moigis ypač stengdavosi padėti vargšams, į bėdą patekusiems žmonėms, našlaičiams.
Beje, ir Kraštotyros muziejus savo ilgus gyvavimo metus skaičiuoja būtent J. Moigio dėka – jeigu ne šio aktyvaus žmogaus bei jo bendraminčių iniciatyva, nežinia, kada tokia kultūros įstaiga Panevėžyje būtų atsiradusi.
Krašto istorija J. Moigį visada labai domino, jis garsėjo kaip kolekcininkas, aktyviai dalyvavęs draugijos „Gimtajam kraštui tirti“ veikloje.
Šios draugijos sumanymu muziejus ir įkurtas.
Atidarytas jis buvo seniausiame miesto pastate – buvusiame Upytės pavieto teismo archyve – 1925 metų sausio 18 dieną, pažymint Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos dvejų metų sukaktį.
J. Moigis tuomet miesto muziejui dovanojo ir savo paties sukauptą didelę senienų kolekciją.
Vasario 16-osios gatvė. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotraukos
Atrodė, kad taip gražiai atsiradęs muziejus gyvuos ir klestės, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jam teko patirti didelių nuostolių.
Eksponatus miesto šviesuoliai slėpė įvairiose vietose, deja, visų jų išsaugoti nepavyko – dalis vertybių buvo suniokota. Muziejaus archyve saugomas iš po griuvėsių ištrauktų ir muziejui grąžintų eksponatų sąrašas. Pražuvo beveik visi muziejaus dokumentai, todėl net ir išlikę eksponatai yra be aprašymų.
Nors ir kaip gaila dingusiųjų, reikėjo vėl imtis veiklos ir vėl pradėti kaupti iš naujo.
Bėgant metams, muziejaus eksponatų gausėjo, kolekcijos plėtėsi, o įstaiga ne kartą buvo perkelta į kitas patalpas.
Muziejininkai skelbia, kad per pirmuosius penkiolika muziejaus gyvavimo metų buvo nubrėžtos kelių vėlesnių dešimtmečių veiklos kryptys. Pradėtas nuoseklus krašto praeities ir gamtos tyrimas, suformuotos rinkinių kolekcijos, kurios kaupiamos ir šiandien.
O muziejaus paties įkūrėjo notaro J. Moigio gyvenimo siūlas nutrūko gerokai per anksti.
Intensyvaus darbo ir aktyvios visuomeninės veiklos nualinta jo širdis vis silpo. Širdies negalavimų gydyti jis išvyko į Karaliaučiaus universiteto klinikas, bet liga padarė savo – gyvas namo panevėžietis jau nebegrįžo.
1933 metų liepos 8 dieną mirė Karaliaučiuje. J. Moigio palaikai parvežti į Panevėžį ir liepos 13 dieną iškilmingai palaidoti senosiose Panevėžio kapinėse.
Šeduvos gatvė apie 1920 m.
Pasak D. Pilkausko, J. Moigio laidotuvės buvo vienos iškilmingiausių ano meto Panevėžyje. Jose dalyvavo minios žmonių.
Tarp atėjusių pagerbti ir palydėti J. Moigį į paskutinę kelionę buvo daugybė ir paprastų, ir žinomų panevėžiečių.
J. Moigio laidotuvių dieną Panevėžyje nedirbo visos lietuviško verslo parduotuvės.
„Prelatas J. Gražys atlaikė gedulingas pamaldas. Kapinėse žodį tarė Panevėžio apygardos teismo vicepirmininkas Gudauskas, gimnazijos direktorius J. Lindė-Dobilas, advokatas Č. Petraškevičius“, – rašoma muziejuje išsaugotuose prisiminimuose.
J. Moigio veikla neliko neįvertinta – už nuopelnus jis buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.
