-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Dėkoju mūsų abiejų vardu už sveikinimus. Taip pat už parodos lankytojų laiškus iš Panevėžio, – parašė rašytoja ir vertėja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė iš Sarasotos, JAV, kur jau daug metų gyvena garsioji kūrėjų šeima. – Kiekvieną kartą, kai skaitau Jonui vieną ar kitą laiškelį, jis džiaugiasi, šypsosi, susigraudina ir nusijuokia, prisiminęs savo atviraširdę jaunystę… Norėtume padėkoti visiems už gražius žodžius, pasidalinimą įspūdžiais ir už nuoširdžius linkėjimus. Visiems labai ačiū. O Rugilei į asmeniškus jos klausimus Jurašas pasakytų: klausyk savo širdies balso ir eik pirmyn; valia ir tikėjimas įveikia kliūtis.“
Parodą ir ekskursijas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės Bitės viešojoje bibliotekoje gausiai lankė miesto senbuviai, dar prisimenantys pasakojimus apie tragišką 1941-ųjų liepą, kai Sietyno gatvėje bernai baltaraiščiai penkiamečio Jono ir jo sesės Nijolės akivaizdoje sušaudė tėvus – mokytoją, vaikų darželių ir mokyklų inspektorę Sofiją Jurkšaitę-Jurašienę ir tėvą, taip pat Joną Jurašą, buvusį Lietuvos kariuomenės kuopos vadą, vėliau dirbusį Panevėžio banke, pusmetį ėjusį Panevėžio burmistro pareigas.
Ekspozicija sudomino, padovanojo atradimų džiaugsmą ir Panevėžio moksleivijai – Juozo Miltinio, Juozo Balčikonio gimnazijų auklėtiniams. Nuo šiol jiems, 11 klasės literatūros pamokose nagrinėjantiems J. Jurašo 1972 m. rugpjūtį parašytą atvirą laišką, kuriame jis išdėstė savo nesitaikstymą su nuolatine sovietinės cenzūros, valdžios kontrole, spektaklių kūrybinio proceso žlugdymu, daug aiškiau atsiveria sovietmečio gyvenimo realijos, ryškiau suskamba nekintančios pamatinės J. Jurašo vertybės – visur ir visada – gyvenime ir kūryboje – elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus, nenuilstamai keliančio šalies nepriklausomybės, valstybingumo idėją, drąsa ir pasiaukojimas.
Po filmo „Mamutų medžioklė“ pristatymo Sarasotos filmų festivalyje (JAV). Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas, režisierius Jonas Jurašas, rašytoja, vertėja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Sarasota, 2024-04-08. Mindaugo Jankausko nuotr.
Netikėtų ir labai prasmingų susitikimų patyrė ir parodos rengėjai. Čia, Panevėžyje, susitiko su garsiųjų Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių provaikaite Rūta Marija Jurevičiūtė-Urbonavičiene. Ji papasakojo apie gražią, per kelias kartas besitęsiančią Jurašų ir Didžiulių šeimų draugystę, padovanojo muziejui unikalių dokumentų. O pažintis su garsiuoju Panevėžio architektu-statybininku (vadovavo J. Miltinio teatro statybai!) Stanislovu Juodikiu – papildė J. Jurašo biografijos faktus. Paaiškėjo, kad po tėvų žūties mažąjį Joną globojusi ir į Marijampolę išsivežusi tetos šeima berniuką visų pirma nuvedė į Marijampolės mokytojų seminarijos pavyzdinę mokyklą. Ten Jonas susipažino su Stanislovu. Berniukai kartu mokėsi ir draugavo kelerius metus (1946, 1947 m.). Ir šiandien S. Juodikis linksmai pasakoja nepamirštamas vaikystės dienų akimirkas su J. Jurašu ir net… nubraižė detalų kelio į mokyklą Marijampolėje planą. Brėžinys nukeliavo Jurašams į Floridą, nugulė muziejaus J. Jurašo fonde.
Panevėžiečiai režisieriui J. Jurašui parašė apie trisdešimt laiškų. Juose – padėka, prisiminimai, susižavėjimas, linkėjimai. Jautrūs žmonių, augusių su J. Jurašo spektakliais, žodžiai.
„Gerbiamas režisieriau J. Jurašai, pagaliau turiu galimybę padėkoti Jums už tai, kad buvote ir kūrėte tuo laiku, kai aš jau galėjau suvokti, kas yra kas. Jūs savo kūryba leidote pajusti, kad aš ne viena kitaip mąstanti, kad dar yra garbingų žmonių. Jūs vedėte keliu į tikrą meną, leidote virpėti širdžiai ir suvokti, kad galima prasmingai gyventi, neišduodant savo įsitikinimų. Teko garbė matyti Jūsų spektaklius „Barbora Radvilaitė“ ir „Balta drobulė“. Šie spektakliai padarė neišdildomą įspūdį. Iš visos širdies gelmių dėkoju Jums, kad esate, kad davėte peno mano sielai. Linkiu dar daug ilgų ir prasmingų gyvenimo metų. Telaimina Jus Dievas!“ – palinkėjo Valentina Katakinienė.
„Buvau dešimtokė viename Žemaitijos bažnytkaimyje, kai mokykla mus nuvežė į Kauną pažiūrėti „Barboros Radvilaitės“. Fantastiška Rūtos Staliliūnaitės Barbora įkvėpė labiau domėtis Lietuvos istorija ir paliko meilę teatrui visam gyvenimui. Tada dar nesidomėjau, kas režisavo spektaklį, tam reikėjo labiau subręsti. O į „Baltą drobulę“ jau pati kaip mokytoja važiavau su mokiniais. Dėkui už ryžtą, gebėjimą išsaugoti donkichotizmo dvasią. Linkiu Jums sveikatos“, – parašė Adelė Samuolienė.
„Šiandien, žiūrint retrospektyviai, labai aiškiai matyti, koks milžiniškas Jūsų indėlis į pasipriešinimo ir nepaklusnumo sovietinei sistemai judėjimą. „Mamutų medžioklė“, „Šventežeris“, „Barbora Radvilaitė“, „Smėlio klavyrai“, kiti matyti Jūsų darbai – tai Lietuvos istorijos reiškiniai, turėję įtakos žiūrovų, o ir mano taip pat, gyvenimo apsisprendimams, formavę vertybes. Ačiū Jums už Jūsų spektaklius, už Jūsų laikyseną“, – padėkojo panevėžietė Vitalija.
„Jūsų darbai rodo, kad ne veltui gyventa. Ačiū ir stiprybės Jums“, – parašė Vanda Vasiliauskaitė.
„Jau antrą kartą ateinu į Jūsų gyvenimui ir kūrybai skirtą parodą Panevėžio viešojoje bibliotekoje ir vis atrandu kažką naujo ir įdomaus. Dar mokantis Vilniaus universitete (1976–1981) tarp studentų netilo kalbos apie labai gabų, drąsų režisierių, kuris buvo priverstas išvykti iš Tėvynės. Sveikatos, stiprybės ir dar daug ilgų gyvenimo metų“, – palinkėjo Eva.
Jonas Jurašas, Vilnius, 2018. Jurgitos Juonienės nuotr.
Sužavėjo Panevėžio vienuoliktokų dėmesys vyriausiosios kartos Lietuvos teatro režisieriui J. Jurašui ir jo kūrybai!
„Gerbiamas J. Jurašai, didžiuojuosi, jog tokio lygio, kūrybingumo ir atkaklumo asmenybė yra kilusi iš Panevėžio. Norėčiau padėkoti, nors Jūsų ir nepažįstu, už tai, jog nepasidavėte ir dirbote dėl idėjos“, – parašė Gvidas.
„Šiandien mūsų mokytoja Melda Jančiauskienė atvedė mus į biblioteką, į Jūsų gyvenimo ir kūrybos parodą. Mažai anksčiau girdėjau apie Jūsų kūrybą, nors esu panevėžietė. Bet dabar noriu nuoširdžiai pasakyti – Jūs, Jūsų kūryba, stiprus charakteris, savitumas ir nepasidavimas yra (žinoma, čia tik mano nuomonė) geriausias dalykas, nutikęs Lietuvai. Džiaugiuosi galėdama rašyti tokiam didžiam KULTŪROS žmogui. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi Jūsų sėkme ir nuopelnais. Lietuva turėtų pavydėti sau, jog turi tokį žmogų. Gražaus Jums pavasario!“ – palinkėjo Juozo Balčikonio gimnazijos mokinių parlamento prezidentė Julija Daugytė.
„Gerbiamasis Jonai Jurašai, Jūsų gyvenimo istorija yra tikrai labai įkvepianti, ypač todėl, kad pati norėčiau būti režisiere. Išgirsta Jūsų biografija buvo stiprus stūmis siekti savo svajonių“, – pasidalijo įspūdžiais Emilija.
„Gerbiamas režisieriau, mane labai sužavėjo Jūsų gyvenimo istorija. Buvo malonu klausytis apie žmogų, kuris nepabūgo grasinimų ir gynė savo įsitikinimus. Mane įkvėpė ugninga siela ir karinga širdis. Linkiu viso ko geriausio“, – parašė Faustina Čirvinskaitė.
„Susižavėjau Jūsų nepalaužiama drąsa ir veržlumu. Prisipažinsiu, kad Jūsų pavardę pirmą kartą išgirdau tik prieš porą dienų, o dar netikėtas man faktas, jog esate kilęs iš Panevėžio. Tai suteikia vilties, jog net ir man, mažai ir menkai Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos mokinei, jau laisvoje Lietuvoje bus galima pasiekti nors šimtąją dalį to, ką savo gyvenime nuveikėte ir pasiekėte Jūs. Nors nesu itin kūrybiška siela, vis svarstau, kokį – kūrybos ar tiksliųjų mokslų – kelią pasirinkti. Turbūt kvaila tikėtis Jūsų atsakymo, tačiau naiviai užduosiu Jums klausimą: kaip nuolat radote savyje stiprybės, jėgų eiti toliau, siekti savų tikslų? Mane, nors trumpai susipažinusią su Jūsų gyvenimo istorija, sužavėjo Jūsų ryžtas, darbas ir tikėjimas tuo, ką darote. Ačiū už Jūsų indėlį ir įspūdingą kelią, kuris netrumpam išliks mano atmintyje kaip pavyzdys ir įkvėpimas!“ – buvo atvira Rugilė Staškūnaitė.
Stanislovas Juodikis, Panevėžys, 2024. Barto Juodikio nuotr.
„Esu jauniausios kartos Lietuvos teatro aktorius. 2023 m. baigiau vaidybos studijas Klaipėdoje, Valentino Masalskio vadovaujamame kurse. Ten, Klaipėdoje, ir susipažinau su Jūsų kuriamu teatru, tiksliau tariant – supažindino teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė. Dėstytoja išsamiai pasakojo apie Jūsų kūrybą, užsidegimą ir meilę Lietuvai bei aistrą teatrui.
Esu panevėžietis, čia gyvenu nuo gimimo ir didžiuojuosi, kad esu kilęs iš to paties, kaip ir Jūs, miesto. Užjaučiu dėl skaudžiausios vaikystės. Panevėžyje šiomis dienomis kūryba kunkuliuoja ir verda. Panevėžys neabejotinai yra puikus miestas kūrėjams. Dar būdamas moksleivis mačiau Jūsų režisuotą „Baltą drobulę“ Kauno dramos teatre. Mane sužavėjo D. Svobono vaidyba ir kūrinio perteikimas. Buvau ką tik perskaitęs A. Škėmos romaną; spektaklis padėjo geriau įsisavinti kūrinį.
Aš, jauniausios kartos aktorius, spinduliuoju tą patį – meilę lietuvybei ir aistrą teatrui. Ačiū, kad esate asmenybė, formuojanti mano teatro suvokimą ir vertybes. Šilčiausi kūrybiniai ir vertybiniai linkėjimai iš Lietuvos ir Panevėžio“, – parašė Irmantas Pilis.
J. Jurašo spektaklio „Barbora Radvilaitė“, Kaunas, 1972, rekvizitas. Vilniaus Aušros Vartų madonos paveikslo kopija, Barboros Radvilaitės kostiumas. Dail. Janina Malinauskaitė. Iš parodos Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, 2024. Gintaro Lukoševičiaus nuotr.
„Esu maloniai nustebintas ir sujaudintas, sulaukęs iš savo gimtojo miesto pagarbaus dėmesio. Kai buvau mažas ir laksčiau Sietyno gatvės kieme, nežinojau, kad staiga teks tą kiemą ir miestą, o vėliau ir savo kraštą palikti. Nežinojau, kad manęs laukia ilgas, vingiuotas gyvenimo ir kūrybos kelias per kelias šalis, per daugelį pasaulio teatrų. Bet atsigręždamas matau, kad toje ilgoje kelionėje mane nuolat lydėjo patys brangiausi ir kartu tragiški Sietyno gatvės prisiminimai, kurie žadino vaizduotę ir rado atgarsį mano spektakliuose, mano statomų dramų ir operų metaforose. Šiandien – savo gyvenimo saulėlydyje – jaučiu tarsi sugrįžęs į savo gimtąjį miestą, į Panevėžį, kuriame atidaryta mano nueitą kelią plačiai apžvelgianti paroda „Būties kaina“, kuriame esu nominuotas garbės piliečiu. Už visa tai esu nuoširdžiai dėkingas“, – parašė J. Jurašas, reaguodamas į panevėžiečių idėją teikti jo kandidatūrą Panevėžio garbės piliečio vardo nominacijai.
Malonus sutapimas: tą pačią savaitę, kai panevėžiečiai pristatė dokumentus J. Jurašo Garbės piliečio nominacijai, Amerikoje, Tarptautiniame Sarasotos filmų festivalyje, parodytas Aistės Stonytės dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“.
Jau ne Panevėžio, ne Lietuvos – PASAULIO – mastu pristatyta išskirtinė Lietuvos asmenybė: sudėtingo likimo, nepalaužiamos valios, nekintamų nuostatų režisierius. Amerikiečių publika stovėdama sveikino Joną Jurašą.
