-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vos prieš dvi savaites Raguva šurmuliavo ir šventė savo 515 metų jubiliejų. Miestelis laikui bėgant keičia savo veidą, tačiau vietiniai didžiuojasi gyvendami ilgus metus menančiame Aukštaitijos kampelyje.
Vyresnio amžiaus raguviškiai prisimena, kaip malūnas išgyveno klestėjimo metus, vėliau tapo pobūvių vieta, o galiausiai iš jo liko tik sienos. A. Bankauskaitės nuotr.
Čia pirmuosius žingsnius žengė ir miestelio šviesuolis Antanas Slučka. Lietuvoje gerai žinomas buvęs biologijos mokytojas ekspertas Raguvoje gimė, augo, baigė senąją mokyklą, kelis kartus gimtąją žemę paliko ir vėl į ją grįžo. Jo akyse miestelis vis keitėsi.
Prieš karą Raguva buvo visai kitokia: čia stovėjo mediniai namukai ir vos keletas dviaukščių, triaukščių mūrinių pastatų. A. Slučka iki šiol mena tėvelio pasakojimus, kurie jam, vaikui, kėlė didelę nuostabą.
„Man pasakojo, kad Raguvoje iki karo gyveno labai daug žydų, o aplink miestelio aikštę buvo penkiasdešimt viena parduotuvė. Būta ir didesnių, ir mažesnių. Pardavėjai stovėdavo tarpdury ir visus kviesdavo į vidų“, – „Sekundei“ pasakojo A. Slučka.
Gamtos mylėtojas skaičiuoja, kad iki karo Raguvoje gyvenę apie 2000 gyventojų. Karas ją labai pakeitęs: vietinių likę vos 1000. Šiuo metu miestelis sujungtas su Fermos ir Užunevėžio kaimais, o jų gyventojai save vadina raguviečiais. Čia gyvena apie 1270 gyventojų, vien Raguvoje – 830.
A. Slučka mokėsi dar senajame mokyklos pastate, kur nebuvo nei vandentiekio, nei elektros. Raguviškis juokiasi, kad dabartiniai mokiniai to jau nebegalį nė įsivaizduoti.
Tačiau didžiausias emocijas biologui kelia šiuo metu jau bebaigiąs užželti Nevėžio vingis. A. Slučka prisimena, jog kadaise upelis buvo vingiuotas ir tekėjo per pelkes. Po liūčių pavasariais jis itin patvindavo. Pavasarį ir rudenį Nevėžio vagą nutūpdavo įvairiausi paukščiai.
„Mes būdami maži upei patvinus lėkdavom po jos vandenis braidyti. Kai ji išsiliedavo, atrodydavo tarsi didžiulis ežeras“, – prasitarė raguviškis.
Kadaise Nevėžis kanalu buvo sujungtas su Šventąja, o jo vaga buvo pagilinta ir ištiesinta. Tuomet ir baigėsi potvyniai.
„Pamažu išnyko vėžiai, vėgėlės, bet atsirado kitokios žuvies. Šiuo metu Nevėžis yra apžėlęs tiek, kad vos matosi vanduo. Trąšos su gruntiniu vandeniu patenka į upę ir žolės želia kaip padūkusios. Nežinia, kuo čia baigsis. Mane šis vaizdas labai liūdina. Beveik nebeturim upės…“, – apgailestavo buvęs mokytojas.
Mokytojo darbą palikęs A. Slučka su žmona gyvena tarsi ramybės oazėje. Jie turi begalę laiko vienas kitam bei savo pomėgiams. A. Bankauskaitės nuotr.
Vietiniai ne itin lengvai priima miestelio pokyčius, jie suaugę su senaisiais bei jau prisiminimuose paskendusiais Raguvos vaizdais. Kaip šypsosi A. Slučka, prieš kelerius metus vykusi pagrindinės aikštės rekonstrukcija sukėlė nemažai emocijų.
„Iš pradžių raguviškiai dėl to labai panikavo ir priešinosi pokyčiams. Dabar jau visi įprato ir patenkinti turėdami naują aikštę. Senojoje aikštėje buvo daugiau žalumos, nebuvo tiek daug dirbtinės dangos“, – tvirtino vyras.
Istoriją mena malūnas
Kadaise Raguvoje veikė netgi trys malūnai. A. Slučka prisimena tik vieną jų, nes kitų po karo nebeliko.
„Raguvos malūnas iš pradžių buvo tikras malūnas, kuriame maldavo grūdus. Į jį nuolat vykdavome su tėveliu“, – į senus laikus nusikėlė miestelio šviesuolis.
Šalia malūno buvo pastatyta lentpjūvė, kur dažniausiai dirbdavo žinomų menininkų Tarabildų tėvai.
Vėliau malūno paskirtis pradėjo keistis, nes vietinius aprūpindavo elektrinis kolūkio malūnėlis. Tuomet jis tapo pobūvių vieta, o ketvirtame aukšte buvo įrengti viešbučio kambarėliai.
„Buvo ir pirtys, ir baseinai. Ten buvo visi patogumai. Juo dažnai naudodavosi sūrio gamyklos ir kolūkio darbuotojai. Kai prasidėdavo rugiapjūtė, ten maitindavo kombainininkus“, – sakė vyras.
Buvusio malūno patalpose vykdavo įvairios šventės ir būdavo priimami garbūs svečiai. Tačiau prasidėjus privatizacijai viskas iš jo dingo ir liko tik sienos. O užėjusios audros nunešė ir stogą.
„Per dešimt metų išpuvo ąžuoliniai baldai, grindys, išvirto durys, – apgailestavo A. Slučka. Ir pridūrė: – Atrodo, kaime gražu, gera, bet žmonės vis išeina. Yra nemažai problemų, kurias ne taip lengva išspręsti.“
Miestelio šviesuoliui pradėjus mokytojauti Raguvos mokykloje, joje buvo 700 mokinių. Veikė po tris paralelines klases, dabar jų sumažėjo. Šalia mokyklos buvo bendrabutis, kuriame gyveno apie 80 mokinių. Vėliau pradėta laikytis nuomonės, kad vaikai turi gyventi šeimose.
Lemtinga pažintis
Iki mokytojavimo Raguvoje A. Slučka gyvenimo ragavo kituose Lietuvos miestuose. Baigęs vidurinę mokyklą jis mokėsi Žemės ūkio akademijoje, tačiau antrame kurse buvo pakviestas į armiją. Trejus metus atitarnavęs, įstojo į Vilniaus universitetą, kur baigė biologiją. Tuomet vyras gavo paskyrimą į Pravieniškių 8-metę mokyklą.
Prieš kelerius metus rekonstruota pagrindine miesto aikšte raguviškiai patenkinti. Iš čia nuo ugnies ir nelaimių visus saugo šv. Florijono skulptūra. A. Bankauskaitės nuotr.
Trumpai padirbėjęs braižybos mokytoju, pagal išsilavinimą ponas Antanas buvo paskirtas į Kauno zoologijos sodą. Vėliau jis vadovavo Tado Ivanausko zoologijos muziejaus roplių skyriui. Tačiau po kurio laiko įstaiga buvo uždaryta 10-ies metų rekonstrukcijai. Kadangi jėgų pilnas vyras taip ilgai nenorėjo sėdėti be darbo, įsidarbino Vilniaus universitete, į kurį važinėdavo iš Kauno, ir sunkiai vertėsi.
Tėvus užklupusi senatvė A. Slučką su šeima parginė į tėviškę. Su žmona jis kurį laiką darbavosi mokykloje. Tačiau atgal į Laikinąją sostinę jį parsiviliojo Kauno zoologijos sodas.
„Tuo metu ten buvo visiška katastrofa. Per metus pavyko iš duobės ištraukti sodą, bet teko pasitraukti, nes darbo sąlygos buvo sudėtingos, todėl grįžau mokytojauti“, – sakė šviesuolis ir tikino, kad gyvenimo kaime niekuomet nebijojęs.
Į Raguvos mokyklą iš Kauno vyras grįžo kartu su savo zoologijos sodu ir įkūrė gyvąjį kampelį, į kurį ekskursijos plūsdavo iš visos Lietuvos. Vieną dieną jo metų metus auginami ir prižiūrimi gyvūnai tapo benamiais, nes A. Slučkai pasitraukus iš mokyklos jo iniciatyvos niekas nenorėjo perimti.
Prisimindamas savo gyvenimo vingius vyras juos palydėjo tokiais žodžiais: „Gyvenimas labai sudėtingas ir įdomus, bet gaila, kad laikas labai greitai bėga.“
Su žmona Regina A. Slučka susipažino dar studijuodamas universitete. Moteris gimė ir augo Vilniuje, kurį dėl Raguvos ir meilės vyrui paliko maždaug prieš dešimt metų. Gyvenimą kartu A. Slučkos rankomis pastatyme namelyje ji Raguvoje vadina ramybės oaze.
„Kažkiek pabendravom, o kai baigiau universitetą, mūsų keliai išsiskyrė. Vėliau jis mane vėl susirado“, – spindinčiomis akimis kalbėjo R. Slučkienė.
Ji penkerius metus iš Vilniaus į Raguvą važinėdavo kiekvieną penktadienį. Atgal į sostinę grįždavo sekmadieniais. Po kiek laiko galutinai persikėlė į miestelį ir vyrui padėjo prižiūrėti gyvąjį kampelį. Moteris tvirtina, kad gamta ją traukdavo nuo vaikystės. O mokyklos laikais vasaras leisdavo tėvo gimtinėje Dzūkijoje.
Papuošalai iš gamtos gėrybių
Dar gyvendama Vilniuje R. Slučkienė pradėjo kurti papuošalus iš įvairių gamtos gėrybių. Iš pradžių – iš spalvotų pupelių ir riešutų.
Ji namuose vis dar saugo vėrinius, kurie sukurti maždaug prieš 40 metų ir niekuo nepasikeitę. Šiuo metu moteris turi 121 įvairių formų bei spalvų papuošalą.
Per laiką ji savo vėrinius pradėjo kurti iš visko, ką galima rasti gamtoje, o nematytų sėklų bei riešutų abu parsigabena iš egzotiškų kelionių. R. Slučkienė sako, kad į tolimus kraštus su vyru leidžiasi kasmet, o pinigų tam susitaupantys iš pensijų, nes poros poreikiai nėra dideli.
Kelionės itin praturtina medžiagų tinkamų papuošalų gamybai asortimentą, o išvykoje abu jaučiasi tarsi išsiruošę į medžioklę. Jų laimikiu tampa įvairios sėklos, kai kurių pavadinimų nė patys nežiną.
Ponios Reginos brolis gyvena Amerikoje, jo šeima vis atsiunčia nuostabą keliančių gamtos gėrybių ir taip pradžiugina Slučkų šeimą.
Vyras papuošalų gamyboje bei medžiagų paieškoje taip pat yra nepamainomas pagalbininkas.
„Kuo įvairesnės medžiagos, tuo didesnė galimybė jas įdomiai sukomponuoti. Kitą kartą nė nepagalvosi, kad kažkokia sėkla gali tikti į vėrinius. Įdomu, ką dar surasime…“, – intrigavo ponas Antanas.
R. Slučkienė sako, kad sunku įvardinti laiką, per kiek gimsta vėrinys, nes kai ką reikia užauginti, subrandinti, po to sugalvoti idėją, suderinti medžiagas. Moteris juokauja, jog viską suverti yra lengviausias darbas.
Ji papuošalus gamina ir iš lietuviškų, visiems žinomų kukurūzų, moliūgų, putinų, obuolių, svarainių sėklų ar riešutų. Tačiau tam nelabai tinka ličio ir kaštono sėklos, nes jos susiraukšlėja.
Savo vėrinių R. Slučkienė nedovanoja, nes dauguma jų yra vienetiniai. Jais puošiasi pati, vienas kitas yra dar nedėvėtas.
„Čia jau mano bėda. Ji man sako: „To dar nebuvau užsidėjusi, kada tu mane kur nors nusivesi“, – juokėsi vyras.
Ponia Regina apie kiekvieną vėrinį ir juose esančius gamtos lobius gali pasakoti valandų valandas. Ji kažkada suskaičiavo, jog namuose turinti apie 50–60 įvairių pupelių rūšių. Nemažai egzotinių sėklų A. Slučka bando auginti savo namuose, kad žmona niekuomet nepritrūktų medžiagų papuošalų gamybai.
Užsienyje rastas įvairias gamtos gėrybes moteris iš karto veria į vėrinius, nes jų dažniausiai neleidžiama gabenti. Tad į tolimas keliones Slučkos vežasi visus tam reikalingus įrankius.
Koja kojon su folkloru
Ponas Antanas prisimena, jog viena didžiausių Raguvos švenčių vyko minint 500-ąjį miestelio jubiliejinį gimtadienį. Linksmybių netrūko ir neseniai paminėtame gimtadienyje, kur skambėjo Dainų šventės repertuaras. Miestelio gimtadieniai kasmet minimi per Žolinę.
„Švenčių niekuomet pas mus netrūksta“, – pabrėžė miestelio šviesuolis.
Tą patvirtino ir Raguvos kultūros centro direktorė Kristina Juškienė. Ji įstaigai vadovauja nuo 2008 metų, nors prieš tai pusantrų metų ėjo laikinosios vadovės pareigas.
K. Juškienė taip pat yra gimusi ir augusi Raguvoje, trumpam mokslų sėmėsi buvusioje Rokiškio kolegijoje. Čia baigė muzikos pedagogiką. Šiuo metu moteris, be visa ko, globoja romansus atliekantį moterų kolektyvą, kuriame dainuoja šešios moterys.
„Pas mus kultūrinis gyvenimas verda ir renginių netrūksta. Vien spalio mėnesį planuojami keturi renginiai“, – sakė K. Juškienė.
Vasaros pradžią kasmet Raguvoje skelbia respublikinis vaikų ir jaunimo popchorų, ansamblių ir solistų festivalis „Spindulėlis“. Šiais metais vyko jau penkioliktasis.
Kultūros centro direktorė pažymi, kad miesteliuose ir kaimuose pradeda trūkti dainuojančių vaikų, todėl suorganizuoti tradicinį festivalį vis sunkiau.
Po kultūros namų stogu taip pat glaudžiasi liaudiškos muzikos kapela „Kukalis“, dvi teatro studijos, beveik prieš metus įsikūręs moterų vokalinis ansamblis „Baladė“, vaikų pučiamųjų instrumentų ansamblis „Ragas“. K. Juškienė apgailestavo, kad kol kas Raguva neturi liaudiškų šokių kolektyvo.
Kultūros centro darbuotojos gerų žodžių ypač negaili pučiamųjų instrumentų ansamblio vadovui Vytautui Mažeikai, kuris į Raguvą važinėja iš Vilniaus ir yra ypač atsidavęs muzikaliems vaikams. Jis keletą jaunųjų muzikantų į repeticijas atsiveža netgi iš Taujėnų.
Kultūros centro direktorė sako, kad visiems kolektyvams veiklos kol kas pakanka Lietuvoje, todėl už jos ribų nesiveržia. Jiems ypač patinka kultūriniai mainai, kurie atveria kelius vieniems pas kitus dalyvauti įvairiose miestelių šventėse.
Svarbiausiai istoriniai faktai
* Rašytiniuose šaltiniuose Raguvos žemės pirmą kartą paminėtos 1501 metais Vilkmergės (Ukmergės) vietininko Boriso Semenavičiaus prašyme Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui;
* 1586 metais dokumentuose paminėtas Raguvos miestelis;
* XVI amžiuje Raguvą valdė kunigaikščiai Žilinskiai, XVII amžiuje – Oginskiai, o XVIII amžiuje (iki 1831 metų sukilimo) – Straševičiai;
* Nuo XVII amžiaus Raguvoje apsigyveno žydų, šiek tiek karaimų, nuo XIX amžiaus – rusų sentikių;
* 1867 metais Kritižio kaime pastatyti mediniai sentikių maldos namai, 1873 metais – mūrinė stačiatikių cerkvė;
* XIX amžiuje prie miestelio, kelių sankryžoje, pastatytos šv. Agotos, o centre – šv. Florijono medinės skulptūros, Raguvą saugančios nuo nelaimių;
* 1861 metais buvo įkurtas Raguvos valsčius, išrinktas viršaitis, jo padėjėjai, seniūnijų seniūnai, mokesčių rinkėjai, teismo teisėjai ir kiti pareigūnai. Sovietmečiu nuo 1950 metų Raguvos valsčius, kaip ir kiti Lietuvos valsčiai, buvo reorganizuotas ir pavadintas apylinke. 1995 metais apylinkė buvo panaikinta, o jos vietoje įsteigta Raguvos seniūnija, bet jau gerokai mažesnė už buvusį valsčių.
Audinga SATKŪNAITĖ
