-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viena jų, laiko geriems darbams neskaičiuojanti Jovita Ventienė iš Panevėžio rajono, metus užbaigia ypatingai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ją paskelbė Metų savanore.
Jovita Ventienė, kaip ir daugelis, gyvena artėjančių šv. Kalėdų nuotaika. Tačiau didžiausią dovaną ji jau gavo dar nė neatėjus gražiausioms metų šventėms – gyventi į Lietuvą visam laikui sugrįžo po pasaulį išsibarstę vaikai.
O vos prieš mėnesį ji pirmą kartą išvydo ir savo anūką.
Pati Jovita net keturiais vaikais apdovanota mama.
Ji pasakoja anksti netekusi tėvelių, tad visada norėjusi gausios šeimos. Dabar, kai visi drauge susėda prie bendro šventinio stalo, šiltų pokalbių, juoko ir klegesio tikrai netrūksta.
„Stengiuosi viską suspėti, susidėlioti, kad tik tas šventinis laikotarpis būtų kuo patogesnis. Mano šeima didelė, daug ką dar reikia padaryti, – paskutinius darbus prieš šventes skaičiuoja Jovita. – Pas mane viskas turi būti sustyguota. Mėgstu vadovauti, patinka, kad viskas būtų sudėliota, kaip aš sakau, į lentynas – taip, kaip turi būti.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Nors šventinis laikotarpis maloniai įtemptas, J. Ventienei netrūksta profesinių iššūkių.
Baigusi socialinius mokslus, Jovita net dešimtmetį darbavosi socialine darbuotoja su pažeidžiamomis šeimomis. Dabar jau antri metai ji – Panevėžio rajono paslaugų centro atvejo vadybininkė.
Pareigos kitos, bet, kaip pati Jovita sako, mažai kas tepasikeitė. Ji ir toliau teikia pagalbą į krizines situacijas patekusioms šeimoms.
Anot J. Ventienės, jos profesijos žmonių kasdienybė gana banguota – vienos šeimos geranoriškai priima pagalbą, steigiasi keistis, kitos – kategoriškai atsisako ir net elgiasi nepagarbiai.
Nors darbe pasitaiko ne itin malonių akimirkų, bet per visą laiką Jovitai labiausiai įsiminė ne jos, o laimingą pabaigą turinčios istorijos, kurios prilygsta kone stebuklui: išsigydytos priklausomybės, išsaugotos šeimos, pakeisti gyvenimai.
„Jeigu nors vienas iš dešimties pagijo nuo priklausomybės – tai jau daug. Kai šeima išbraukiama iš socialinės rizikos šeimų sąrašo – man tai laimėjimas. Žinau, kad padariau viską, kad ji galėtų toliau gyventi savarankiškai be socialinių darbuotojų“, – kalba Jovita.
Nors kartais socialiniai darbuotojai ar atvejo vadybininkai visuomenėje piešiami tarsi bejausmiai vaikų grobėjai, J. Ventienė tikina, jog iš tiesų mažieji iš šeimų laikinai paimami tik kraštutiniais atvejais. Kai jiems visiškai nebesaugu augti su tėvais, kai dienomis ar naktimis vyksta puotos, gausiai laistomos alkoholiu, kai vaikai tiesiog paliekami vieni likimo valiai.
Net ir tokiose situacijose neatsakingiems tėvams suteikiama galimybė pasitaisyti ir susigrąžinti atžalas.
„Tėvai, su kuriais man tenka dirbti, savo vaikus susigrąžina. Taip, jiems reikėjo pereiti gydymą, ilgą reabilitaciją, bet vaikai grįžo į šeimą, nes tėvai galiausiai suprato, kad galima gyventi kitaip“, – džiaugiasi Jovita.
Suvokimas, kad norėtų būti socialine darbuotoja ir padėti į bėdą patekusiems, J. Ventienei atėjo, kai laukėsi trečiosios dukros.
Kai pati buvo nepilnametė, tėvai griežtai pasakė, kad savo vienturtės dukros tikrai niekur iš Panevėžio neišleis. O tais laikais pasirinkimo, kur studijuoti, nebuvo daug. Jovita įstojo į tuo metu veikusį hidromelioracijos technikumą. Tada įsidarbino legendinėje Panevėžio gamykloje „Ekranas“.
„Atidirbau ten dešimt metų ir tik tada pagalvojau, kad esu ne savo vėžėse. „Ekranas“ tuo metu bankrutavo ir man tai buvo spyris keisti specialybę“, – pasakoja J. Ventienė.
Jovita Ventienė. G. Kartano nuotr.
Kai stojo į Panevėžio kolegiją, J. Ventienė studijų pasirinkimų laukelyje pažymėjo tiek socialinį darbą, tiek socialinę pedagogiką. Baigė socialinį darbą, vėliau vėl stojo į universitetą.
Ir jau po metų Jovita įsidarbino socialine darbuotoja Panevėžio rajone.
„Iš karto įšokau į tą traukinį. Man patiko dirbti su šeimomis, sėkmingai tą darau iki šiol“, – tvirtina Metų savanorės nominacija įvertinta J. Ventienė.
Sprendimo pasišvęsti tokiai profesijai ji niekada nesigailėjo. Dėkinga ir mylimam vyrui, kurio palaikymą visuomet juto.
„Gal metus vis svarsčiau, dvejojau. O vyras sako: pasiimk diplomą ir važiuok. Tais metais pavėlavau, bet jau kitais nuo gegužės sekiau, kada prasidės dokumentų priėmimas. Vos ne pirmoji stovėjau prie durų, kad priduočiau dokumentus“, – juokiasi Jovita.
Visgi dvejones dėl pasirinktos profesijos kurstė stereotipai. „Tai ką, dabar eisi senukams užpakalių valyti ir sauskelnių keisti? Ir kam tau reikia to aukštojo mokslo?“ – ne sykį iš kaimynų girdėjo J. Ventienė.
Jovita džiaugiasi, jog visgi šiuos stereotipus apie dirbančiuosius socialinį darbą jai pavyko sulaužyti.
Jovita Ventienė. G. Kartano nuotr.
Dar gruodžio pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surengtame padėkos renginyje garsiai skambėjo J. Ventienės vardas.
Ji pelnė Metų savanorystės titulą.
Jovita – aktyvi iniciatyvos „Prirašytos rankos“ savanorė. Jos dėka per pastaruosius dvejus metus Panevėžio kalėjime suorganizuota kelios dešimtys veiklų nuteistosioms, suburta stipri savanorių bendruomenė.
„Prirašytos rankos“ yra pirmoji organizacija Lietuvoje, dėmesį skirianti atliekantiems bausmę įkalinimo įstaigose, keičianti visuomenės požiūrį apie kalinčius žmones ir tiesiog griaunanti visuomenėje sklandančius mitus apie juos.
Ir nors apdovanojimas tikrai glosto širdį, Jovita į kalėjimą savo noru skuba tikrai ne dėl to.
„Smagu, kad kažkas pastebėjo, nors tikrai nėjau ir garsiai nerėkiau, rankomis nemojavau, pažiūrėkite, kiek aš čia daug gero darau“, – juokiasi pašnekovė.
J. Ventienė svarsto, jog pildydama savanorio anketą ji tarsi kažko ieškojusi. Galbūt savo pašaukimo, galbūt savirealizacijos būdo.
Darbuodamasi Karsakiškio bendruomenės valdyboje ji dalijo „Maisto banko“ paketus nepasiturintiesiems. Tą darė net septynerius metus iš eilės, kiekvieną ketvirtadienį.
„Per tuos septynerius metus mažėjo tokių produktų gavėjų skaičius, žmonės pasidarė nepatenkinti esą per prastu maistu, galbūt tapo pernelyg išrankūs, tad tokią paslaugą nutraukėme. O tada aš atsisėdau ir pagalvojau, kad nebeturiu ką veikti. Man reikia judesio, man reikia kažką daryti“, – prisimena Jovita.
J. Ventienė norėjo kuo nors padėti kitiems ir jaustis naudinga.
„Kalėjime dalinausi tuo, ką moku. Bet pasirodė, kad tai, ką aš moku, ten moterys moka geriau“, – juokiasi Jovita.
Vos kartą apsilankiusi Panevėžio kalėjime ir susipažinusi su nuteistosiomis, ji labai greitai pajuto, kad čia bus reikalinga.
„Man patiko bendrauti su tomis moterimis. Nors daugelis sako, kad jos visos blogos, taip tikrai nėra. Taip, jos padarė nusikaltimą, bet todėl ir yra tenai“, – pabrėžia savanorė.
J. Ventienė sako nenorinti šių moterų teisti. Jos tikslas – nuteistosioms pasiūlyti prasmingų veiklų, kad kalėjimo sienos mažiau slėgtų. Jovita nori visiems priminti, kad kiekvienas nusipelnome antrojo šanso.
J. Ventienė pamena, jog iš pradžių į iniciatyvos „Prirašytos rankos“ užsiėmimus nuteistosios eidavo pagal socialinės darbuotojos ar užimtumo specialistės sudarytus sąrašus.
Šiandien daugybė jų pačios klausia, kada pagaliau vyks taip laukti susitikimai su savanoriais.
Su jais užsiima spalvų terapija, sprendžia kryžiažodžius, dalyvauja viktorinose, kuria ir džiaugiasi bendrystės akimirkomis.
„Tik gaila, kad mes nieko negalime toms moterims duoti paskatinimui – nei pieštukų, nei flomasterių, nei dar ko. Tiesiog tai draudžiama. Tačiau už dalyvavimą veiklose jos gauna pažymėjimą“, – pasakoja savanorė.
Nuteistosios ypač mėgsta dirbti grupėmis. Prasidėjus barbariškam karui Ukrainoje, kalinčios moterys gamino atvirukus prieš Rusijos okupantų agresiją stojusiems šalies gynėjams. Paaiškėjo, jog labai daug nuteistųjų turi giminių Ukrainoje ir dėl jų labai jaudinosi.
Savanoriams tuomet teko pabūti ir psichologais, ir ramsčiais.
„Ne viena moteris piešdama Ukrainos vėliavą verkė. Reikėjo ir parodyti žmogiškumą, ir nuoširdžiai apkabinti, ir paguosti. Kažkaip rasti tuos tinkamus žodžius“, – pasakoja J. Ventienė.
Velykų proga nuteistosioms savanoriai siūlė pačioms pasigaminti margučių. Paaiškėjo, jog ne visos kalinčios moterys išgali nusipirkti tikrų kiaušinių marginti.
Atėjus Kalėdų laikotarpiui savanoriai padovanojo kalinčioms moterims dirbtinę eglutę. Surengė žaisliukų, kuriais vėliau ją puošė, gaminimo dirbtuves.
„Kabinome girliandas, pasileidome muziką ir prie tos pačios eglės moterys šoko. Kaip jos pačios sako, į mūsų užsiėmimus ateina vien dėl to, kad bent valandą užsimirštų, kur iš tiesų yra“, – pasakoja Jovita.
Valanda su savanoriais nuteistosioms – galimybė laisvai jaustis, pajuokauti, garsiai kvatoti ar pakvailioti.
„Kažkada net buvo atėjusi specialistė pasižiūrėti, kas čia per klegesys ir juokas sklinda. Mes šnekame, vienas į kitą kreipiamės tu. Tiesiog bendraujame kaip lygus su lygiu“, – šypsosi J. Ventienė.
Jovita Ventienė. Asmeninio archyvo nuotr.
J. Ventienė niekuomet nelenda į nuteistųjų vidų, neklausinėja, kas nutiko, kad šį jų gyvenimo etapą žymi kalėjimo grotos.
„Mes nekamantinėjame, o tai kodėl, o tai kaip ten vyko, kodėl tu čia, kiek jau laiko? Mes prašome pasakyti tik savo vardą. Kiek moterys pasisako pačios, tiek ir žinome“, – teigia Jovita.
Kai įsisiūbavus pandemijai vienas po kitos susirgo organizacijos savanoriai, ji iš karto sulaukė kalėjimo socialinės darbuotojos skambučio, kada gi vėl vyks užsiėmimai.
„Man sako: kilo didžiulis šaršalas, moterys nekantriai laukia prie durų. Aš joms sakiau, kad jūs visos iškritusios, bet vis tiek laukia“, – įstrigusį pokalbį atpasakoja J. Ventienė.
Iš tokių akimirkų ji supranta, kad veikla, kuria užsiima kalėjime, yra išties prasminga, padedanti nuteistosioms keistis, atitrūkti nuo slogios kasdienybės.
„Su tomis moterimis mes tiesiog jaučiamės visai ne toje vietoje, kur iš tiesų esame. Per užsiėmimus mane apima jausmas, kad atėjome ir susitikome kažkur jaukioje aplinkoje, galbūt bibliotekoje, pasikalbėsime ir išsiskirstysime“, – sako Jovita.
Kartais ji stebisi, kiek daug stiprybės turi kalinčios moterys.
„Aš joms sakau, kad tikrai negalėčiau būti tokia stipri. O jos tvirtina, kad kalėjimo sienos slegia, bet padaro stipria arba sugniuždo. Nuolatos stebiuosi tų moterų tvirtybe. Pas mus ateina tos, kurios nėra agresyvios, nėra užguitos. Jos bendrauja, klausia, domisi, diskutuoja, turi savo nuomonę“, – pabrėžia pašnekovė.
Jau ne kartą ji įsitikino: kiek duodi kitam – dvigubai gauni atgal. Savanorystė Jovitai ir yra galimybė sulaukti tokio grįžtamojo ryšio.
„Kad ir ką padarytum, visą laiką sulauki padėkos, draugiškai apsikabinama. Gauname netgi rankų darbo dovanėlių, – šypsosi nuteistąsias lankanti J. Ventienė. – Man nereikia užsidėti kaukės, aš tikrai neinu pas tas moteris dėl pliusiuko. Man patinka tai, ką darau.“
J. Ventienė svarsto, jog gyvenime jai turbūt pritrūko kuo rūpintis. Labai anksti palaidojo tėvelius, o šeimoje yra vienturtė.
„Visada jutau, kad man reikia kuo nors rūpintis. Aišku, yra vaikai, bet vienas išėjo iš namų, antras išėjo, trečia jau galvoja, kaip po metų baigs dvylika klasių ir išbėgs iš namų. Lieka tik pagrandukas. Man jau dabar trūksta veiksmo, nes namai visada buvo pilni“, – šypsosi Jovita.
Vyriausiai J. Ventienės dukrai – 28-eri. Šešerius metus ji gyveno emigracijoje, o dabar džiaugiasi gimtine. Sūnui – 24-eri, kita Jovitos dukra jau 11-okė, o pagrandukui sūneliui dešimt.
Jovita juokaudama sako jau dvidešimt dvejus metus nepertraukiamai švenčianti Rugsėjo 1-ąją.
Jovita Ventienė. G. Kartano nuotr.
Didžiausia Jovitos gyvenimo stiprybė ir džiaugsmas ir yra šeima.
Antroje vietoje – mėgstamas darbas.
„Man vyras vis sako: tu palik darbą už kabineto durų, kodėl parsineši jį namo? Turiu prisipažinti, kad tikrai darbinius rūpesčius nešuosi namo, nors žinau, kad reiktų nubrėžti ribas. Bet ne visada tai įmanoma“, – svarsto J. Ventienė.
Anot jos, krizinės situacijos šeimose nesirenka nei patogios dienos, nei valandos.
„Būna, žmonės skambina, ir negali pasakyti, kad nekalbėsiu, nes šiandien šeštadienis“, – sako Jovita.
Dirbdama socialine darbuotoja, ji buvo pasiekiama ištisas 24 valandas per parą.
„Žinojau, koks mano prižiūrimos šeimos vaikas išvežtas su greitąja, kur kokios tarnybos atvyko, kas ir kur atsitiko. Visada keldavau telefono ragelį. Tiesiog buvau taip įpratusi. Nemiegotas naktis būtų sunku suskaičiuoti“, – pasakoja J. Ventienė.
Ir nors dabar J. Ventienės darbas ramesnis, laviruoti tarp jo ir asmeninio gyvenimo visgi tenka.
„Reikia suprasti, kad nesu visagalė. Bet kitą kartą grįžtu namo, o vyras iš karto pastebi, kad aš ne savame kailyje. Ir negaliu pasakoti net artimiausiam žmogui, kas iš tiesų nutiko, kodėl taip blogai jaučiuosi, nes tai konfidencialu, tai asmeninis kitos šeimos gyvenimas“, – sako Jovita.
Nusiraminti tokiose, atrodytų, beviltiškose situacijose jai padeda šiltos arbatos puodelis ir poilsis. O ryte atsikėlus, anot jos, tą pačią situaciją galima pamatyti visiškai kitomis akimis. Ji ne kartą įsitikino, jog ne veltui sakoma, kad rytas protingesnis už vakarą.
Dar vienas geras ir Jovitos patikrintas būdas pravėdinti galvą nuo įkyrių minčių – kaimo darbai.
„Auginame du vokiečių aviganius. Anksčiau turėjome veislyną, važinėdavome į parodas. Dabar daugiau laiko praleidžiame namuose. Pasikraunu kasdama sniegą. Labai nuliūdau, kai jis nutirpo. Man patinka pjauti žolę, grėbti lapus. Namuose darbų sočiai ir taip aš atsipalaiduoju“, – šypsosi Jovita.
