Stoties gatvė. P. Židonio nuotr.

Gatve – į stotį ir iš stoties

Kadaise buvusio judrumo Stoties gatvė jau seniai nebepasiekia – nebėra nei nesibaigiančio skubėjimo į traukinius, nei „šamarliako“ pardavėjų, nei įkaušusių savo teritorijos gynėjų. Visgi ši gatvė, sulaukusi pusantro šimto metų, lieka viena iš įdomesnių Panevėžyje.

Stoties gatvės pavadinimą, ko gero, rasi kiekviename šalia geležinkelio bėgių įsikūrusiame mieste.
Aiškesnio ženklo, nurodančio, kaip patekti į geležinkelio stotį ir, sėdus į traukinį, nudundėti pageidaujama kryptimi, nė nereikia.
Stoties gatvė kaip dažniausiai visur, taip ir Panevėžyje siejama ne su kokia kita, o su geležinkelio stotimi.
Panevėžyje geležinkelis savo istoriją pradeda nuo 1873 metų. Iš pradžių atsirado platusis, o nuo 1899-ųjų žinomas ir vadinamasis siaurukas.
Taigi, prieš pusantro šimto metų per Panevėžį pradėjus dundėti traukiniams, atsirado ir Stoties gatvė, beveik visada išlikusi tokiu pat pavadinimu.
Tiesa, kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas, caro laikais gatvė vadinta Vokzalnaja, bet išvertus iš rusų kalbos tai irgi reiškia Stoties.
Pirmojo pasaulinio karo metais gatvė turėjo vokišką vardą – Bahnhofstrase, tai yra Geležinkelio stoties gatvės.
„Įdomi tų metų gatvės pavadinimo istorija. Stoties gatvė ir su ja susiliejanti kita – miesto centro link ėjusi Bajorų, vokiečių buvo įvertinta kaip viena ir ji visa pavadinta tuo pačiu vardu – Bahnhofstrase“, – pasakoja muziejininkas.
Nepriklausomoje Lietuvoje viskas stojo į savo vietas. Šios gatvės vėl buvo atskirtos. 1919 metų lapkričio 22 dieną Panevėžio miesto savivaldybė nusprendė, kad Stoties gatvė nebus bendra su Bajorų, o nuo geležinkelio stoties tęsis tik iki tilto per Nevėžį.
Nuo tilto link miesto centro besidriekianti Bajorų gatvė netrukus pavadinta Respublikos vardu.

Į „Palmę“ per purvyną

Nusikėlus šimtmečiu atgal pamatytume visai kitokią Stoties gatvę nei dabartinė. Beje, užtektų ir mažesnio šuolio laiku į praeitį, kad čia išvystume kitokį gyvenimą.
Dabar palyginti tyli ir rami gatvė kadaise garsėjo triukšminga kasdienybe. Ir kartais gana pavojinga.
„Vien tik remiantis straipsniais tarpukario spaudoje matyti, kad ne viskas šioje gatvėje buvo gražu ir gera“, – sako istorikas.
Dar 1928 metais laikraščiuose ne kartą rašyta apie šioje gatvėje pardavinėjamą naminį alų, panevėžiečių vadintą „šamarliaku“, ir apie čia dažnokai šlitinėjančius girtuoklius.
Kai kurie Stoties gatvės gyventojai savo kiemus net spygliuotomis tvoromis apsitverdavo, matyt, taip nuo įtartinų praeivių saugodamiesi.
„Šamarliako“ mėgėjams daug kas užkliūdavo. Štai 1927 metais Stoties gatvėje prie savo parduotuvės pasodinęs dešimt medelių, J. Stankevičius kitą dieną pusę jų rado nulaužytų.
Nors Stoties gatvėje veikė net miesto policijos nuovada, vadinama 6-ąja, bet pareigūnai, matyt, ne visada spėdavo įsismarkavusius sudrausminti.
Gatvei judrumo dar pridėjo 1926 metais Sakalausko name įkurtas geležinkelininkų klubas „Palmė“.
Toje „Palmėje“ pardavinėdavo tik alų, bet netrukus pasipylė prašymai leisti prekiauti ir degtine.
Tuo metu Stoties gatvės šaligatviai buvo mediniai, vietomis suklypę, vietomis lopyti, tačiau ties „Palmės“ klubu iš viso jokio nebuvo – aplinkui tik purvynas.

Panevėžys. Stoties gatvė. 1916 m. atvirukas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Garsioji „šiaulianka“

Kalbant apie Stoties gatvę negalima nepaminėti ir su ja susikertančios, bendrą gyvenimą gyvenusios kaimynės Šiaulių gatvės.
Vyresni panevėžiečiai mena, kokia šlovė kadaise lydėjo „šiaulianka“ vadintą kvartalą.
Ten taip pat užteko ir šlitinėtojų, ir „šamarliako“, vėliau jau sovietmečiu kažkodėl pradėto „dustu“ vadinti. To gėralo mėgėjams, ir ne tik šiame rajone, ilgam laikui buvo prigijęs „dustininkų“ vardas.
Žmonės kalbėdavo, kad svetimiems „šiauliankoje“, o ypač vakarais, geriau nė nesirodyti.
To rajono veidą savotiškai pagražino Šiaulių gatvėje atidaryta Panevėžio miesto 6-oji vidurinė mokykla.
Ji duris atvėrė 1960–1961 mokslo metais. Tuomet buvo sudaryta daugiau kaip trisdešimt klasių, jose mokėsi per tūkstantį mokinių, dirbo šešios dešimtys pedagogų.
1998-aisiais mokykla pavadinta „Gabijos“ vardu, o 2008-aisiais uždaryta. Pastate įsikūrė Panevėžio suaugusiųjų mokymo centras.

Gražiais rūbais tik darželyje

Ugdymo įstaigų šioje miesto dalyje būta ir anksčiau – į Šiaulių gatvę 1933 metais atkeltas labdaringos Šv. Vincento ir Paulo draugijos vaikų darželis.
Darželį lankė vargšų, gyvenusių Radviliškio, Šiaulių, Pušaloto ir kitose aplinkinėse gatvėse, vaikai. Svarbiausia, darželyje vaikai gaudavo vieną nemokamą maitinimą, būdavo mokomi siuvinėti, karpyti ir kt.
„Atėję į darželį vaikai būdavo perrengiami gražiais rūbeliais, apaunami gerais batukais. Tačiau išeidami namo vėl turėdavo persirengti sava apranga – gražioji likdavo darželyje“, – pasakoja muziejininkas.
Iš laikraščio „Mūsų kraštas“ publikacijos galima sužinoti ir apie Stoties gatvėje tarpukariu veikusią bedarbių valgyklą – joje per dieną apsilankydavo apie du šimtus žmonių.
O dar į Stoties gatvę skubėdavo ir neturtingos šeimininkės, dėl pigesnių maisto produktų stovėdavusios ilgiausiose eilėse. Mat šioje gatvėje veikė akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko parduotuvė ir joje produkcija pardavinėta pigiau.

Viena judriausių

Žinoma, kad šiame miesto rajone ne viskas buvo niūru ir pilka. Stoties gatvėje taip pat gyveno daug darbščių, dorų žmonių, turtingų miestiečių.
O 1927 metais iš Amerikos į Panevėžį grįžęs P. Kavoliūnas ne kur kitur, o Stoties gatvės 6-ame name atidarė greit išgarsėjusią siuvyklą.
Čia siuvo drabužius ne tik eiliniams panevėžiečiams, bet ir kunigams.
Stoties gatvėje dirbo dvi dantų gydytojos ‒ Reizės Fridmanaitės kabinetas veikė Stoties g. 29, o 19-ame name dirbo Chaja Gandin.
Šioje gatvėje kurį laiką gyveno ir žymus filosofas, rašytojas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, dirbęs kapelionu tuometėje Panevėžio realinėje mokykloje.
Visiems užteko vietos Stoties gatvėje.
Apie 1930 metus ji jau buvo neblogai sutvarkyta ir labai judri.
Galima įsivaizduoti, kiek žmonių nuolat vaikščiodavo šia gatve, pasodinus ant šaligatvio medelių, jie pradėjo trukdyti gausiems praeiviams, traukiantiems į geležinkelio stotį. Panevėžiečiai dėl tokio nepatogumo pradėjo skųstis.
Metams bėgant, gatvėje ir toliau vyko tvarkymo darbai.
1934 metais Stoties gatvė buvo tiesinama, o po poros metų išgrįsta tašytais akmenimis, paplatinti šaligatviai.
Gatvėje daugėjo gyventojų. Joje kaip ir kitose Panevėžio pakraščių gatvėse – Plukių, Margių, Senamiesčio – trobeles pradėjo statytis iš aplinkinių, o ir tolimesnių kaimų atvykstantys neturtingi valstiečiai, ūkininkai.
Atvykę vyrai mieste ieškodavo darbo, o moterys eidavo dirbti tarnaitėmis.
„Vienu metu, 1937-aisiais, Stoties gatvės rajoną planuota užstatyti mūriniais namais, bet čia daugiausia gyvenę neturtingi lietuviai prašė leisti remontuoti ar statyti medinius namus“, – gatvės istorijos vingiais veda D. Pilkauskas.

Panevezio gelezinkelio stotis. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Žinoma vaistinė

1930 metų gruodžio 7 dieną Stoties gatvės 7-ajame name atidaryta provizoriaus Liudo Žemaičio vaistinė. Sėkmingai veiklą pradėjusi vaistinė greitai išnuomota, o L. Žemaitis pradėjo dirbti antroje apskrities savivaldybės vaistinėje, atidarytoje 1934 metais kitoje miesto dalyje – Smėlynės gatvėje.
Panevėžyje būta nemažai vaistinių, tačiau atėjus 1940-iesiems jos visos nacionalizuotos.
Tačiau, kaip sako D. Pilkauskas, nepaisant įvairių istorinių vingių, dauguma vaistinių išlaikė savo adresus iki šių dienų.
Stoties gatvė susijusi ir su Panevėžyje, tiesa, labai trumpai leista okupantų spauda.
Juk būtent šioje gatvėje, 1919 metų sausį Raudonajai armijai užėmus Panevėžį, įsikūrė Sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo komisariatas, leidęs laikraštį „Izvestija“. Jo redaktorius buvo Faivušas Abramavičius.
Okupacinė valdžia stengėsi propaguoti savo idėjas, tad laikraščio tiražas tuo metu buvo didžiulis – siekė du tūkstančius egzempliorių. Tačiau jo gyvavimas buvo neilgas – po kelių mėnesių Lietuvos kariuomenės savanoriams Raudonąją armiją išstūmus iš Panevėžio, nutrūko ir laikraščio leidyba.

Traukiniu iš Panevėžio

Vis dėlto svarbiausias Stoties gatvėje visada buvo geležinkelis.
Vyresni panevėžiečiai atsimena, kokia judri buvo Stoties gatvė sovietmečiu.
Iš Panevėžio geležinkelio stoties keleiviniais traukiniais buvo galima nukakti į įvairius Sovietų Sąjungos miestus – pasiekti Maskvą, Kaliningradą. O ir į Panevėžį atvažiuodavo daug turistų.
Visu pajėgumu veikė ir siaurukas – juo į Panevėžį kaimo gyventojai gabendavo savo užaugintas gėrybes.
Tad ir turgų prie stoties miesto valdžia buvo sumaniusi įrengti. 1953 metų balandį nusprendė prie geležinkelio stoties esantį laisvą žemės sklypą „laikinam naudojimui“ perduoti miesto turgaus direkcijai. Ji įpareigota čia „įrengti prekiavimo stalus ir paskirti vieną rinkėją bei tvarkdarį“.
Aplink geležinkelio stotį visuomet būriuodavosi daug žmonių.
Čia buvo galima atvažiuoti maršrutu „Stotis–Aerodromas“ kursuodavusiu miesto autobusu.
Nemažu traukos centru vėliau tapo Stoties gatvėje iškilęs gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatas, čia taisė batus, remontavo skalbimo mašinas ir kt.
O pats geležinkelio stoties pastatas, iškilęs dar cariniais laikais, perstatytas – buvęs medinis nugriautas, o naujas, tiems laikams erdvus, modernus, su laukiamąja sale, su bufetu atidarytas 1976 metais.

Autentiškas peronas

Dalį Panevėžio geležinkelio stoties teritorijos užima Aukštaitijos siaurojo geležinkelio stoties peronas.
2014 metais čia atidaryta naujoji siauruko stotis, atkurta pagal senosios, dar 1905-aisiais statytos stoties brėžinius ir nuotraukas.
Daug detalių yra tokios pat, kokios buvo senojoje stotyje – tarp jų ir pastatą puošiantys drožiniai. Peronas išklotas akmenų grindiniu, o jo bortai ąžuoliniai.
Siaurasis geležinkelis Lietuvoje nutiestas per kelis etapus. Pirmuoju – nuo 1898-ųjų – nutiestas 144 kilometrų geležinkelio ruožas Švenčionėliai–Panevėžys.
Baigiamuoju etapu – 1920–1938 metais – siaurasis geležinkelis pritaikytas prie nepriklausomos Lietuvos ūkio struktūros. 1935 metais siauruko centru tapo Panevėžys.
Tačiau laikmetis ir jo permainos siaurukui nebuvo palankūs – sovietmečiu prasidėjo siaurojo geležinkelio tinklo ardymo laikotarpis. Dalis ruožų perdaryti į plačiojo geležinkelio, kiti išardyti. O iš Panevėžio į Anykščius traukinukas siauručiais bėgiais darda iki šiol.