Kontaktai

Sandoris su realybe

Dokumentinių filmų kūrėjos iš Portugalijos Salomé Lamas darbų neįmanoma priskirti vienai kategorijai. Tai kino pasakojimai apie aukščiausioje vietoje pasaulyje įsikūrusį miestelį, samdomo žudiko išpažintį ar diskusiją su mama apie galios ir prievartos taisykles šeimoje. IQ žurnalistė Ieva Rekštytė-Matuliauskė domisi, kada reikia išjungti kameras, kai fiksuojama istorija neturi pabaigos.

S. Lamas.

– Jūsų darbai parodyti Europos šalių kino forumo „Scanorama“ eksperimentinių filmų programoje. Ar ir laikote save eksperimentinio kino režisiere?

– Užtruko ilgus metus, kol ėmiau save suvokti kaip kino režisierę ar menininkę apskritai. Manau, kad tai atėjo su nuovargiu ir savotišku pasidavimu – nuolatos girdėjau, kad taip mane įvardija kiti. Mums juk reikia kaip nors vadintis, ar ne? Bet aš linkusi įvardijimus palikti įvardytojams: festivaliams, kuratoriams, žurnalistams. Niekada nesižvalgiau, į kurią kategoriją man labiausiai tiktų įsirašyti. Kai įsivažiuoji dirbti, vienas kūrinys klojasi ant kito. Labai lengva likti savo komforto zonoje: pritaikyti triukus, kurie veikė praeityje, naudoti tą patį leksikoną, ieškoti tų pačių kolegų ir ryšių. Kūrėjas turi būti atsparus ir vengti tinginystės. Aš ir stengiuosi neaptingti, turbūt todėl mano darbai dažnai vadinami eksperimentiniais.

– Kartą sakėte, kad jums nepakanka tiesiog nufilmuoti realybės. Ar taip jūsų filmuose atsiranda meninis elementas?

– Turėjau galvoje, kad negana tiesiog įrėminti realybės. Man įdomu ją išversti, iškoduoti. Privalai pasirašyti ištikimybės tikrovei paktą, bet kai tai padarai, turi labai daug laisvės. Iš tiesų juk nėra tokio dalyko kaip veidrodžio efektas.

Šiandienos „reliatyviosios kultūros“ veikėjai ir stebėtojai teigia, kad istorija itin priklauso nuo to, kas ją užrašo. Retorinės ir politinės kalbos pastaruoju metu vis dažniau vadinamos „kūrybine nefikcija“. „Patikimumo“ ir „priėmimo“ sąvokos jau pakeitė atgyvenusias idėjas apie objektyvią tiesą.

– Kai kurie jūsų filmai, pavyzdžiui, „Niekieno žemė“, kuriame išpažintį prieš kamerą atlieka buvęs samdomas žudikas, kelia aštrius etinius klausimus. Ar jums pačiai jie tapdavo ir vidinėmis moralės dilemomis?

– Manau, kad etika yra esminė problema kuriant kiekvieną dokumentinį filmą. Atskleisdamas žiaurias temas dokumentinio kino kūrėjas mažiau žmogiškas galbūt ir netaps, tačiau prie to blogio gali įprasti, net nesąmoningai jį pateisinti. Kuo daugiau kapstaisi po kruvinas genocido, terorizmo, karo ir individualaus sadizmo temas, tuo didėja šansai, kad tapsi tam abejingesnis. Walteris Benjaminas tai vadina savidestrukcijos, kaip estetinio malonumo, patirtimi. Į blogį nukreiptos šviesos, visų faktų žinojimas ir net atpirkimo troškimas, deja, neuždaro žiauraus elgesio rato. Net gali sukelti priešingą efektą ir kaip tik sukti jį toliau.

Kuo daugiau kapstaisi po kruvinas genocido, terorizmo, karo ir individualaus sadizmo temas, tuo didėja šansai, kad tapsi tam abejingesnis.

– Kas jus atveda prie temų, apie kurias vėliau kuriate filmą?

– Smalsumas. Hiperaktyvumas. Nuolatinis troškimas judėti pirmyn. Siekis kaupti patirtis. Niekam nepriklausymas. Man svarbiausias pats filmo kūrimo procesas ir ką tuo metu atrandi. Dažnai susižaviu kokia nors atokia vieta, konkrečiu objektu ar žmogumi, su kuriuo susipažinau ar tiesiog kalbėjausi. Nuo to tampi priklausomas: tau niekad negana, niekad nepasieksi pabaigos. Tai didžiausias stebuklas.

– Kuo vadovaudamasi nusprendžiate, kada stabdyti filmavimus, kai fiksuojama istorija neturi aiškios pabaigos?

– Dokumentinis kinas man yra gerai apsvarstytas sandoris su realybe ir žmonėmis, kurie veikia jos fragmentuose. Kino režisierius turi stengtis, kad filmas leistų žiūrovui sužinoti kaip įmanoma daugiau apie pasakojamą temą, taip pat apie patį kūrėją. Lūkesčiai nustatomi abiejose ekrano pusėse – tai pasiekti tikslą, būti patenkintam ir nustebintam.

Kadras iš filmo „Eldorado XXI“

– Ar kurti dokumentinį kiną sunku finansiškai?

– Taip ir ne. Visuomet jaučiuosi dėkinga, kai kas nors pristato mano darbą ar apie jį rašo. Stengiuosi visuomet atsakyti į užklausas ir neskirstyti festivalių į svarbius ir ne tokius svarbius. ES kino kūrėjai turi privilegiją – viešąjį finansavimą. Sukurti pilnametražį filmą yra brangu ir užtrunka metų metus – tai labai ilgas kelias nuo finansavimo paieškų, įvairiausių sričių profesionalų ir ekspertų subūrimo iki filmavimo ir postprodukcijos etapo.

Viešasis finansavimas Portugalijoje yra nedidelis, komplikuotas ir konkurencingas, tad finansiškai sunku. Gal taip ir neatrodo, bet, jei projektas viršija biudžetą, labiausiai nukenčia prodiuseris ir tik paskui režisierius. Filmo komanda – niekada, ir tai labai gerbtina. Tad gyvybiškai svarbu rasti tinkamą prodiuserį.

– Kitąmet jums sukaks trisdešimt, o jūsų filmų, apdovanojimų, stipendijų sąrašas – įspūdingai ilgas. Ar jaučiate dar ko nors svarbaus nenuveikusi ar nesukūrusi, kaip mėgstama sakyti, „iki kol nesuėjo trisdešimt“?

– Nemanau, kad man reikia sukurti ką nors svarbaus. Tegul tai sprendžia kiti žmonės ir laikas. Esu čia, kad išplėsčiau savo galimybes ir sukurčiau tokį darbinį kūną, kuris su metais vis stiprėtų. Kažin ar dokumentiniai filmai gali pakeisti pasaulį, bet tikiu, kad jie atskleidžia realybę ir padidina sąmoningumą.

Lapkričio viduryje pasirodė knyga „Salomé Lamas: parafikcija (rinktiniai darbai)“, kurią išleido „Mousse Publishing“ leidykla Italijoje. Nesu tikra, ar jos pasirodymo nereikėjo luktelėti ilgiau. Bent iki kol man sukaks trisdešimt.

—–

S. Lamas

Gimė 1987 m. Lisabonoje, Portugalijoje.

Studijavo kiną Lisabonoje ir Prahoje, vizualiuosius menus Amsterdame. Šiuo metu yra Koimbros universiteto Portugalijoje doktorantė.

S. Lamas filmai rodyti Modernaus meno muziejuje (MoMA), Berklio universiteto kino archyve, Berlyno kino festivalyje, Bilbao Guggenheimo muziejuje, Paryžiaus „Cinema du Reel“ festivalyje, Romos kino festivalyje, Kalifornijos meno institute „CalArts“ ir kituose svarbiausiuose tarptautiniuose kino ir meno festivaliuose, meno institucijose. Režisierė yra gavusi kūrybines stipendijas iš Rockefellerio fondo, vokiečių DAAD, Boljasko fondo MacDowell kolonijos, „Yaddoo“.

Žymiausi filmai:

„Namų vaizdo sistema“ (2010 m.)

„Niekieno žemė“ (2012 m.)

„Susidūrimai su kraštovaizdžiu 3x“ (2012 m.)

„Theatrum orbis terrarum“ (2013 m.)

„Bokštas“ (2015 m.)

„Šiaurė: išbandymas ugnimi“ (2015 m.)

„Eldorado XXI“ (2016 m.)