-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Socialiniame tinkle Giedrės suburta grupė žaibiškai tapo žinoma ir dabar nė nebeįmanoma suskaičiuoti, kiek nuo karo pabėgusių žmonių čia sulaukė paramos.
Ukrainoje prasidėjus brutalumu ir žiaurumu stulbinančiam karui, panevėžietė G. Rudienė ėmė svarstyti, kuo pati galėtų būti naudinga tokios baisios nelaimės ištiktiesiems. Kartu su sutuoktiniu Tomu surengė akciją, į kurią subūrė panevėžiečius. Visą sekmadienį Giedrės vyras nuosavoje kavinėje virė kavą bei kitus gėrimus, vaišino jais atėjusius, o uždirbti pinigai atiteko paremti Ukrainą.
Per dieną sutuoktiniams pavyko surinkti tūkstantį eurų, juos Rudžiai iš karto pervedė į organizacijos „Blue / Yellow“, besirūpinančios fronte kovojančiais Ukrainos kariais, sąskaitą.
„To neužteko, kad galėtume jaustis padėję ir naktį ramiai miegoti“, – sako Giedrė.
Savo socialinio tinklo paskyroje ji paskelbė žinutę, ieškodama iš Ukrainos jau atvykusių žmonių, kuriems reikalinga pagalba.
„Vienas draugų atsiliepė, kad tokią šeimą žino, ir pasiūlė nuvežti jiems maisto. Iš karto sutikau“, – prisimena Giedrė.
Nuvykusi nurodytu adresu, ji rado dešimties asmenų šeimą, spėjusią pasprukti nuo karo siaubo. Tarp jų – net šeši vaikai.
„Pamatytas skaudus vaizdas tik dar labiau skatino padėti nuo karo bėgantiems žmonėms“, – sako panevėžietė.
G. Rudienė (pirma iš kairės) kartu su vyru globoja ne vieną ukrainiečių šeimą, prieglobstį radusią Panevėžyje. P. Židonio nuotr.
Dar tą patį vakarą G. Rudienė ėmėsi iniciatyvos. Socialiniame tinkle įkūrė grupę „Panevėžio ukrainiečiai“, kuri dabar jungia daugybę vienaip ar kitaip padėti Ukrainos žmonėms norinčių panevėžiečių.
„Dėl mano sukurtos grupės viešinimo iš karto kreipiausi į Danielių Bunkų, jis turi labai daug sekėjų. Taip pat į panevėžietį Martyną, kuris turi net 10 000 sekėjų. Abu vyrai iš karto mielai sutiko pasidalyti žinia“, – džiaugiasi Giedrė.
Vos per keturias dienas prie grupės prisijungė net trys tūkstančiai pasiruošusiųjų padėti karo pabėgėliams.
Kiekvienas grupės narys yra aktyvus, o jei negali prisidėti tiesiogiai, bent jau pasidalija pagalbos prašymu. Taip žinia pasiekia kur kas platesnį žmonių ratą.
„Visi nusiteikę padėti – kas būstu, kas daiktais, kas informacija, kas tiesiog jos pasidalijimu su kitais. Juk tai taip pat didžiulė pagalba!“ – sako G. Rudienė.
Ji pastebi, jog iš pradžių į pagalbos prašymus daugiau atsiliepdavo moterys, dabar ir vyrai aktyviai įsitraukia.
Šiuo metu grupėje „Panevėžio ukrainiečiai“ padedama viskuo, kuo galima: ieškoma būsto karo pabėgėliams, popamokinės veiklos vaikams, siūlomos pavėžėjimo paslaugos, baldai, drabužiai, žaislai, avalynė, medicinos priemonės ir viskas, ko gali prireikti nuo karo bėgantiems žmonėms, bandantiems kurti gyvenimą svetimoje šalyje.
Pasak G. Rudienės, labai dažnai ukrainiečiais pirmieji pasirūpina neabejingi gyventojai ir tik vėliau apie juos sužino įstaigos. Taip pagalba ukrainiečius pasiekia kur kas greičiau.
„Kažkas paskelbia poreikį, kažkas atsiliepia ir iškart susitaria dėl susitikimo. Grupėje yra skiltis „savanoriai“. Ten parašoma, kokia pagalba siūloma, ir viskas labai greitai suorganizuojama. Būna, paskelbia, kad gali parvežti žmones iš Ukrainos pasienio. Kitas paskelbia, kad gali paremti pinigais. Tuomet juos suvedu ir jau važiuoja žmogus parvežti“, – apie žaibišką pagalbos organizavimą pasakoja Giedrė.
P. Židonio nuotr.
Anot G. Rudienės, ukrainiečius žmonės aprūpina nuo būsto iki kojinių.
„Tikrai ne visi suteikti būstai yra apstatyti, tad nuolatos reikia baldų. Šiltėjant orams galvojame ir apie pramogas – dviračius, paspirtukus vaikams“, – vardija savanorė.
Anot G. Rudienės, kartais nutinka taip, jog šeima iš bombų smūgių purtomos Ukrainos atvyksta, kai paramą dalijančios įstaigos nebedirba. Pakanka apie tai paskelbti grupėje ir per valandą ar dvi reikalingi daiktai jau paruošti bėdos ištiktiesiems.
Giedrė negali atsistebėti, kiek daug Aukštaitijos sostinėje gyvena gerų žmonių.
„Žmonės užleidžia savo būstą, nė nežinodami, kas jame gyvens. Drabužius ir kitus daiktus perduoda taip pat nematę, kam jie skirti, žinodami tik į ūgį, svorį, amžių,– pasakoja savanorė. – Dažnai iš karto kalbame apie reikalus, net nepasakę vienas kitam „labas“. Atrodo, tokie artimi esame tapę. Gatvėje garantuotai prasilenkiame vieni su kitais, to net nežinodami, bet tai yra taip gražu!“
„Mama visada sakydavo, kad visi esame vienodi žmonės. Tokiu principu ir gyvenu“, – sako G. Rudienė. P. Židonio nuotr.
G. Rudienė kartu su vyru globoja ne vieną ukrainiečių šeimą, prieglobstį radusią Panevėžyje. Aprūpina jas būtiniausiais drabužiais, avalyne, higienos priemonėmis, suranda vaikams mokymosi įstaigas, kartu leidžia laiką. Giedrė tiki, jog apsupti dėmesio ukrainiečiai galės greičiau adaptuotis mūsų mieste.
Savanorė džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori ukrainiečiais karo pabėgėliais pasirūpinti: juos pavėžėja, apiperka, suteikia reikalingą informaciją.
Paklausta, ar jau yra skaičiavusi, kiek jos įkurtoje grupėje ukrainiečių jau sulaukė paramos, G. Rudienė svarsto, jog tą sužinoti būtų labai įdomu, bet neįmanoma.
„Vien per pirmąsias tris grupės gyvavimo dienas tikrai apgyvendinome apie trisdešimt butų, o tada jau ir skaičių pametėme“, – šypteli Giedrė.
Pasak G. Rudienės, karo pabėgėliai panevėžiečių pagalbą labai vertina. Nors, anot jos, ukrainiečiai kuklūs žmonės ir nedrįsta garsiai kažko prašyti, visuomet lieka labai dėkingi už bet kokią paramą.
„Šeima, viena pirmųjų pasiekusi Panevėžį, čia patyrė lengvą šoką:vos atvyko, o jau viskas sunešta, surūšiuota pagal dydį, lytį, amžių: viskas, ko reikia. Nustebę klausia: kaip?! Iš kur?!“ – pasakoja savanorė.
G. Rudienei skaudžiausia matyti nuo karo pasprukusių vienišų vaikų akis. Į Panevėžį jie dažniausiai atkanka lydimi kokio giminaičio. Mama ir tėtis dėl vienokių ar kitokių priežasčių lieka Ukrainoje.
„Su tokiais vaikais bendrauju ir pati. Kasdien jie gauna vaizdo įrašus iš savo tėvų – pavyzdžiui, savo mylimo šuniuko. Kartu pasidžiaugiame, o aš visuomet pagalvoju: „Dieve, kad tik tuos įrašus tėvai vaikams siųstų iki tol, kol baigsis tas nelemtas karas“, – kalba pašnekovė.
P. Židonio nuotr.
G. Rudienė yra socialinio darbo specialistė. Netolimoje Ukrainoje, pačioje Europos širdyje, prasidėjęs karas savotiškai išgrynino jos pačios mintis. Giedrė svarsto, jog tai, ką veikė iki karo, nebeteikia malonumo, nebeatrodo taip svarbu, kaip anksčiau.
„Teko perkratyti visas savo vertybes ir prioritetus, susikoncentruoti į pagalbą ukrainiečiams, nes kitaip nerasčiau sau vietos“, – sako G. Rudienė.
Ji atvira: padedant kitiems, kartais tenka aukoti savo poilsį ir laiką. Tačiau pagalvojus, ką patiria iš karo niokojamos šalies bėgantys žmonės, greitai ateina supratimas, kad neturi teisės skųstis.
G. Rudienė niekuomet negalėjo praeiti pro tą, kuriam reikia pagalbos. Mama dar vaikystėje įskiepijo tokias vertybes ir jomis jauna moteris vadovaujasi iki šiol.
„Visą gyvenimą mačiau, kaip mama padeda žmonėms. Tą ji daro iki šiol. Mokykloje visada prieidavau prie vaikų, su kuriais kiti nedraugaudavo dėl jų socialinio ar kitokio statuso. Mama visada sakydavo, kad visi esame vienodi žmonės. Tokiu principu ir gyvenu“, – sako Giedrė.
