-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vyriškis neslepia, jog žmonos užmojai padėti visiems, kam reikia pagalbos, būdavo sugalvojami jųdviejų. Tačiau viešumai juos pristatydavo gydytoja, o jis, technikos žmogus, tuos užmojus pildydavo.
Paklaustas, kas gyvenime svarbiausia, S. Zabulionis svarsto, jog – teisybė. Būti teisingam, anot jo, reiškia pamatyti kitą, vargstantį ir reikalingą pagalbos.
Tokiu, nebeišgyvenančiu be kitų paramos, galima tapti tiesiog per minutę. Liga, avarija ar net paprasčiausia buitinė trauma – ir likusį gyvenimą guli nejudėdamas, kitų vartomas ir visaip kitaip aptarnaujamas.
Kad gyvenimas tikrai trapus ir kupinas nelaimių, S. Zabulionis sako visų geriausiai supratęs į pasaulį atėjus jųdviejų su Maryte antrajam vaikui – Irmutei.
Jaunam inžinieriui ir medicinos studentei gimė kūdikėlis, atsinešęs sunkią sąnarių ligą.
„Vyresnėliui tuomet buvo treji, tas sveikas kaip ridikas. O šit Irmutė – ligoniukas. Gana greitai su žmona išgirdome, kad iš mūsų kūdikėlio nieko nebus, ne kartą girdėjome, kad ją atiduotume į neįgaliųjų internatą, patikėtume valstybės globai. Tokie pasiūlymai mus tik dar labiau vienijo, dar labiau kovojome už dukrą, jos sveikatą ir jos gyvenimą“, – pasakoja S. Zabulionis.
Šeimos kova už I. Zabulionytę, kaip dabar mena Sigitas, tęsėsi visą jųdviejų jaunystę, iki dukrai suėjo trylika metų.
Kiek šalių, kiek ligoninių per tą laiką apvažiuota, kiek operacijų per tą laiką patyrė Irma! Gydyta ji net Amerikoje, ir, kaip teigia tėtis, būtent ten ir gavo geriausią pagalbą.
Dabar Irma, nors ir turi neįgalumą, bet yra baigusi aukštąjį mokslą, gyvena savarankišką gyvenimą, vadovauja mamos Panevėžyje įkurtai „SOS vaikai“ organizacijai, vairuoja automobilį, keliauja, džiaugiasi gyvenimu.
Kaip anksčiau žmonai, taip dabar dukrai S. Zabulionis talkina jos darbe.
„Esu savotiškas ūkvedys“, – juokiasi vyriškis.
Zabulionių šeimos aistra visuomet buvo kelionės. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
S. Zabulionis sako, kad į agentūros „SOS vaikai“ veiklą žmona – oficialiai, jis – savanoriškai įsitraukė, kai šeimą užklupo Irmos liga.
„Vilniuje buvo tokia organizacija, daugiausia ji rūpinosi vaikais. Jau dabar nebeatsimenu, kaip tą organizaciją, ieškodama pagalbos dukrai, susirado žmona, bet ten gavo pasiūlymą Panevėžyje pati įkurti padalinį“, – mena S. Zabulionis.
Gavusi Panevėžio valdžios leidimą, M. Zabulionienė iš pradžių savotišką pagalbos neįgaliems vaikams bazę įkūrė Topolių gatvėje, pastato, kur tuomet veikė Švietimo skyrius, kambarėlyje.
Pasak Sigito, tuomet ėjo paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis, metai, kai Lietuva neseniai buvo išsivadavusi iš sovietinio jungo. Žlugus sovietmečio įmonėms, daug žmonių neteko darbo, šeimos skurdo.
„Marytė rašė raštus visokioms įmonėms, įstaigoms, prašinėjo, gal gali sušelpti. Kai kurios tikrai sušelpė. Gaudavom įvairių produktų, daug kartų iš jų ir pats gaminau sumuštinius, maitinom neprivalgančius vaikus“, – pasakoja S. Zabulionis.
Agentūra „SOS vaikai“ tik pačioje pradžioje rūpinosi neįgalius vaikus auginančiomis šeimomis. Labai greitai pagalbos ėmė ateiti ir visos kitos šeimos, kurioms jos reikėjo.
„Nė vieno nesame atstūmę“, – patikina S. Zabulionis.
Tačiau matydami, kad paramos į Švietimo skyriaus patalpas vaikšto varguoliai, pasak Sigito, patys pedagogai ėmė reikšti nepasitenkinimą „SOS vaikų“ kaimynyste.
Tuomet organizacijai Savivaldybė išrūpino didesnes patalpas tarp Projektuotojų gatvės daugiabučių.
Paklaustas, kas gyvenime svarbiausia, Sigitas Zabulionis svarsto, jog – teisybė. Būti teisingam, anot jo, reiškia pamatyti kitą, vargstantį ir reikalingą pagalbos. Milenos MARCINKEVIČIŪTĖS-MILI nuotr.
„Elgetavome ir ten įsikūrę. Atsimenu, viena skerdykla sutiko duoti kaulų, kuriuos aš pats tose patalpose kirviu kapodavau, o sukapotus išsinešdavo varguoliai, iš jų gamindavosi valgį. Iš Pajuosčio karinio dalinio gaudavome sriubos. Pilstydavome žmonėms ir tą sriubą“, – labdaringą darbą mena S. Zabulionis.
Po kelerių veiklos metų paaiškėjo, kad patalpos Projektuotojų gatvėje pasirodė per mažos, taigi imta ieškoti didesnių.
Gyvendamas Rožyne ir kasdien važinėdamas pro Rožių gatvėje apleistą kitados buvusią pradinę mokyklą, Sigitas prasitarė žmonai, kad „SOS vaikai“ galėtų kurtis ten. M. Zabulionienė pastatą išsirūpino.
„Visi langai išdaužyti, pusės radiatorių nebuvo, laukujės durys laikėsi ant vinies“, – pamena Sigitas.
Gavus europinių lėšų, kurias tinkamai panaudoti buvo ir jo paties rūpestis, pastatas tapo jaukia, šilta ir spalvinga užuovėja bėgantiesiems nuo vargo, nepriteklių ir smurto.
Jame veikia vaikų dienos centras, į kurį žaisti, ruošti pamokų, prasmingai leisti laisvalaikio renkasi vaikai. Pastogę jame gauna smurto aukos. Į labdaros valgyklą renkasi varguoliai. Įsikūrę ir Ukrainos karo pabėgėliai.
P. ŽIDONIO nuotr.
S. Zabulionis – uteniškis, augęs Vyžuonose, pedagogų šeimoje. Tėtis – tarpukario inteligentas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, Ezopo kalba mokėjo jam, o ir visiems, ką mokė, atskleisti istorinę tiesą, atverti akis ir parodyti, kad tuo metu Lietuva buvo okupuota, gyventa režimo sąlygomis.
Mokinius, taip pat ir savąjį sūnų, tėtis Pranas Zabulionis gebėjo uždegti meile lietuvių kalbai ir šalies istorijai.
„Dar būdamas jaunuolis suvokiau laisvės prasmę ir, kaip jau sakiau, teisybės svarbą. Jau vėliau, kai studijavau Kaune, patekau į įvykių sūkurį susideginus Romui Kalantai, buvau persekiojamas policijos. Sausio 13-ąją irgi budėjau prie Seimo, girdėjau šaudymus, mums pranešinėjo apie žuvusiuosius“, – pasakoja S. Zabulionis.
„Ne kartą girdėjome, kad dukrą atiduotume į neįgaliųjų internatą, patikėtume valstybės globai. Tokie pasiūlymai mus tik dar labiau vienijo, dar labiau kovojome už ją, jos sveikatą ir gyvenimą.“
S. Zabulionis
Į klausimą, kokius svarbiausius mato per jo gyvenimą įvykusius pokyčius be to, kad pasikeitė santvarkos ir kad gyvename skaitmeninėje eroje, S. Zabulionis teigia nesitikėjęs sulaukti tokio meto, kai reikės ginti pačią šeimos instituciją.
„Tiesą sakant, mes su Maryte ir ėmėmės čia, Rožių gatvėje, kurti Šeimos namus dėl to, kad į juos galėtume priimti mamas su vaikais. Nes buvo taip: vyras smurtauja prieš žmoną, tuomet policija mušeiką pasodina už grotų, sumuštą žmoną išveža į Nakvynės namus, o vaikus susirenka Laikinieji vaikų globos namai“, – mena S. Zabulionis.
Jis, kaip ir žmona gydytoja, buvo ir tebėra įsitikinęs, kad vaikų atskyrimas nuo tėvų – pati didžiausia trauma, kokia tik gali būti jiems padaryta. Todėl ir rūpinosi Rožių gatvėje sutvarkyti pastatą be langų, radiatorių ir durų, kad nuo smurtaujančių vyrių kenčiančios moterys su vaikais žinotų, kad čia gaus ramybę ir pagalbą.
Su anūkais. Milenos MARCINKEVIČIŪTĖS-MILI nuotr.
„Man smagu prisiminti, kad vienai šeimai esame išrūpinę butą. Kur tik neieškojom paramos, kreipėmės ir į kitas valstybes, rinkom aukas. Ir surinkom. Varganai, bet blaiviai gyvenusiai, vaikais besirūpinusiai šeimai butą nupirkome“, – džiaugiasi S. Zabulionis.
Paprašytas daugiau papasakoti apie save, ne tik apie tuos, kuriais rūpinasi ir dėl kurių gyvena, Sigitas prasitarė dar mokykloje pamėgęs aviaciją, gamindavęs lėktuvų modelius. Buvo sukūręs ir raketos modelį bei pasigaminęs raketoms tinkamų degalų. Tačiau pačiam pilotuoti lėktuvo neteko.
„Bet kosmosas man nėra visai nepažįstamas“, – šypsosi panevėžietis.
Iš pradžių su technika susipažinęs gamindamas lėktuvų modelius, po to Kaune baigęs studijas, ilgus metus S. Zabulionis dirbo Panevėžio mėsos kombinate, kaip juokauja, „su propeleriais“.
Po to patikslino, kad jo rūpestis buvo mėsos kombinato ventiliacijos sistemos.
Sovietinė vėdinimo technika, deja, buvo tokia, kad mėsos kombinato kvapai vimdydavo nemažą dalį Panevėžio. Ypač pasmirsdavo miestas tuomet, kai iš gyvulių atliekų būdavo gaminami vadinamieji kaulų miltai.
Žmoną jis, uteniškis, sutiko taip pat Panevėžyje.
Atsiųstas į šį miestą atlikti praktikos, šokiuose nusižiūrėjo merginą, kuri pasisakė taip pat, kaip ir jis, studijuojanti Kaune. Tarp Sigito ir Marytės netruko įsiplieksti meilė, jaunai šeimai gimė trys vaikai.
Du Zabulionių sūnūs jau ir patys augina po porelę, vienas jų įsikūręs sostinėje, kitas – panevėžietis. O Panevėžyje gyvenančios dukros Irmos Zabulionytės turbūt mažai kas nepažįsta.
Sigitas Zabulionis kartu su dukra Irma tęsia prieš aštuonerius metus mirusios geradarės žmonos Marytės Zabulionienės darbus. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
„Kai augo vaikai, ir aš, ir žmona turbūt labiausiai jiems akcentavome, kad privalu būti gerais žmonėmis. Ir tada buvo, ir dabar man ypač svarbu žmoniškumas, svarbu požiūris į kitą“, – pabrėžė S. Zabulionis.
Vyriškis sako, kad nei žmona, nei jis, nei jų vaikai niekada ne tik nepasmerkė, bet ir nenusistebėjo tais, kas ateina prašyti pagalbos.
„Mes stengiamės suprasti žmogų, suvokti, kokios priežastys lėmė, kad jis patiria vargą. Nesame naivūs, puikiai suvokiame, kad ne vienas bando suktis, apgaudinėti, nevengia pameluoti. Nepaisant to, kiekviename žmoguje bandome įžvelgti gėrio kibirkštėlę ir, kaip sakiau, pamatyti jame žmogų, padėti jam jo varguose“, – sako S. Zabulionis.
Jis džiaugiasi Rožių gatvėje, organizacijos „SOS vaikai“ teritorijoje su talkininkais rengęs patalpas, į kurias vieni atneša jiems nereikalingų drabužių, avalynės, apyvokos daiktų, kiti ateina jų pasirinkti.
Šiuo metu S. Zabulionis yra sumanęs sumeistrauti tokią lentą, kurioje skelbimus galėtų dėti tie, kurie nori atiduoti nebereikalingas tapusias, pavyzdžiui, skalbimo mašinas, televizorius, kitą buitinę techniką. Tie, kam viso to reikėtų, juos pasiimtų.
O štai klausimas, ar įsivaizduotų tokią visuomenę, kurioje nebūtų vargšų, S. Zabulionį prajuokino. Jis prisiminė, jog visuomenę be varguolių buvo sugalvoję sovietai ir tokia visuomenė turėjo būti atėjus komunizmui.
Tačiau tai būta tik utopijos. Vargšų, anot jų globėjo, bus visada, tačiau gerumą jiems galime parodyti kiekvienas ir tai bus mūsų visų pastangos kurti geresnę visuomenę.
