-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rudenėjant labiausiai Jurgitą Čiplytę džiugina tai, kaip ji dabar jaučiasi. Atsukus laiką atgal, sako, ne visi gyvenimo etapai buvo tokie lengvi ir šviesūs.
Gal todėl greta pagrindinės Jurgitos veiklos atsirado užsiėmimai su žmonėmis, taip pat norinčiais išmokti pamilti ir suprasti save. O keramikė tapo dar ir ugdomojo vadovavimo, arba koučingo, trenere, metaforinių kortų konsultante, padedančia kitiems ugdyti save.
Taip pat ji veda du transformacinius žaidimus bei kviečia moteris į moteriškumo mokyklą – taip pavadino moteriškos bendrystės susitikimus.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Nors stengiuosi beveik visada šypsotis, man, kaip ir daugeliui kitų, kelia nerimą nestabilumas, nežinomybė, energijos atidavimas vėjams“, – pripažįsta Jurgita. – Vis dėlto turiu drąsos keistis, keisti veiklą, o gal tik prisitaikyti. Tik kartais ir aš sakau, kad jau pavargau.
Visgi džiaugiasi, kad šalia studijos yra Skaistakalnio parkas. Būtent jame moteris atgauna jėgas, nes gamta – jos energijos šaltinis.
J. Čiplytės savanorystės istorija, skaičiuojanti jau daugiau nei dešimtmetį, prasidėjo nuo jos trijų vaikų.
Grįžusi iš Šiaulių, kur tuo metu gyveno, į Panevėžį, ji įstojo į gausių šeimų bendriją. Būtent ten ir pradėjo dalytis savo žiniomis – vesti keramikos užsiėmimus vaikams.
Darė tą neatlygintinai, norėdama kitų šeimų vaikams padėti turiningai praleisti laiką, bet į šiuos susitikimus vesdavosi ir savąjį trejetą.
Nors užsiėmimų metu atžaloms tekdavo mažiau mamos dėmesio, jie matė ir jautė, kaip tai svarbu kitiems vaikams.
Dabar ne tik J. Čiplytės vaikai, bet ir jų draugai pasinėrę į savanoriavimą. Vyriausias sūnus prisijungė prie Raudonojo Kryžiaus, jaunėlis – jaunimo programos savanoris.
Anot Jurgitos, savanorystė jai nėra tik užsidėtas pliusas prieš šventes. Sako esanti iš tų žmonių, kurie prie gerų darbų trokšta prisidėti ištisus metus.
Kiekvieną pavasarį ir rudenį ji talkina „Maisto banko“ akcijose, renka nepasiturintiems maisto produktus. Iki pandemijos savanoriavo Panevėžio pataisos namuose, kuriuose kali nusikaltimus padariusios moterys.
Smogus kovidui, karantino metu atsirado neatidėliotinų darbų mobiliajame tyrimų punkte, vakcinavimo centre.
Su asociacija „DLD verslo klubas“ organizavo „Meilės kelią“ įprastai negalintiems sau kelionių leisti panevėžiečiams – kartu pasižvalgė po Panevėžį ir dar dovanų gavo.
Savanorystė J. Čiplytei tuo ir ypatinga, kad joje darbai neskirstomi į mažus ir didelius, reikšmingus ir mažiau svarbius.
Šiuo metu panevėžietė – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorė. Vasario mėnesį Rusijai užpuolus Ukrainą, kartu su visais neabejingais stojo petys į petį organizuoti paramos nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.
Bet kai pirmąją rugsėjo savaitę savanoriai tradiciškai stojo budėti šalia mokyklų perėjų – mokyti po vasaros budrumą praradusius vaikus saugaus eismo, – Jurgita irgi buvo tarp jų.
„Labai džiaugiuosi, kad rytais galiu sveikintis su moksleiviais ir juos palydėti per perėją. Tai tarsi rytinė šypsenos terapija. Kokia tai energija, kai susigūžęs vaikas pasitempia ir nedrąsiai šypteli, o į savaitės galą jau iš tolo matau švytinčią plačią šypseną“, – sako.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kai pradėjo savanoriauti, J. Čiplytė padėjo tuo, kuo galėjo. Pati neturėjo tiek pinigų, kad įstengtų dalintis su kitais, todėl skyrė savo laiką. Dabar supranta, jog tai nebuvo taip ir mažai, kaip būgštavo, nes laikas brangesnis už pinigus.
„Šiuo metu yra viena organizacija, kuriai kas mėnesį iš mano sąskaitos nuskaičiuoja penkis eurus. Tai nedidelė suma, aš net nepajaučiu, nenukenčia mano vaikai. O kažkam tie pinigėliai tikrai pravers“, – mano Jurgita.
Sunkiausia, anot savanorės, būna, kai žmonės pradeda naudotis gerumu. Jiems tampa tarsi savaime suprantama, kad savanoris turi kažką duoti.
„Jeigu esi savanoris, neturi teisės turėti problemų, ant tavęs galima išlieti visas neigiamas emocijas, – atvirauja moteris. – Ir čia man labai pravertė mano mokslai, išmokę kitiems pasakyti „ne“. Esu toks žmogus, kuris visada viską sako tiesiai. Dėl to ne visada esu mėgstama, bet tokia jau aš. Ir kitus priimanti tokius, kokie jie yra.“
Apie pirmuosius savanoriavimo vadinamajame moterų kalėjime metus Jurgita negali pasakoti nebraukdama ašaros.
Prisimena, jog tada labai norėjosi įrengti basų kojų taką kalinčioms moterims ir jų vaikučiams. Deja, neturėjo tam resursų.
Vis dėlto sukaupė drąsą ir šia idėja pasidalijo per vieną verslių Panevėžio moterų rytmetį. Ir pavyko.
„Du, penkis ar dešimt eurų kartais tikrai galima skirti kitiems, o kai susiburia keli žmonės – tai jau išeina visas lobis“, – šypsosi Jurgita.
Ji sako ilgai nesusimąsčiusi, kiek daug savanoriaudama kasdien išsinešanti namo. Dirbo vedina troškimo būti naudinga.
„O dabar net pajaučiu vibraciją – čia manęs reikia, čia aš galiu padėti“, – prisipažįsta.
Džiugina naujos pažintys, patirtys, pamokos, šypsenos, apsikabinimai ir nuoširdžios padėkos, pasididžiavimo teikia ir asmeninis augimas.
J. Čiplytei itin imponuoja Alberto Enšteino žodžiai: „Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas – galvoti, kad stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, kad viskas yra stebuklas.“
„Aš už stebuklus, nes kiekvienas iš mūsų žemėje yra stebuklas“, – šypteli geraširdė moteris.
Jurgita sako nuo gimimo esanti jautri, empatiška. Ir už šią savybę labai dėkinga tėvams.
Gal nuskambės savanaudiškai, svarsto moteris, bet savanorystė turi būti naudinga kitiems.
„Aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turiu dvidešimt keturias valandas per parą ir tik nuo manęs pačios priklauso, kaip jas išnaudosiu. Man svarbus išmiegoti aštuonias valandas, deramai papusryčiauti, o kitą laiką išnaudoju pagal prioritetus“, – pasakoja J. Čiplytė.
Gal dirbant ir savanoriaujant kiek mažiau jo lieka anūkei, bet, mano, geriau pasimatyti rečiau ir produktyviai nei susitikti kasdien tik tam, kad „užsidėtum varnelę“.
„Guodžiu save, kad taip turiu mažiau laiko kištis į anūkės auklėjimą“, – juokiasi laiminga močiutė.
Paklausta, ar gyvenime nesutikusi žmonių, kuriems keltų nuostabą jos noras neatlygintinai padėti kitiems, J. Čiplytė teigia gyvenanti savo gyvenimą ir neturinti laiko galvoti, ką mano kiti.
Bet kartais tokių pastabų tikrai sulaukianti.
„Kažką pasako, klausia, kokia iš tos savanorystės nauda. Stengiuosi pagal situaciją taktiškai išsisukti. Visgi aplink mane didžioji dalis yra supratingų žmonių. Kartais net esu grandis, į kurią kreipiasi su klausimu, kur galėtų ieškoti pagalbos“, – teigia Jurgita.
Norinčius prisijungti prie savanorių panevėžietė ragina nedvejoti. Jos manymu, jei kilo tokia mintis, tiesiog reikia eiti ir daryti.
„Išbandyti gyvenime reikia kuo daugiau. Bet tikrai įsikibus nelaikyti, jei blogai jautiesi. Tavo yra tai, kas kelia geras emocijas. Tada tu duodi nuoširdžiai, o ne iš pareigos“, – mano J. Čiplytė.
