-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vaida sako esanti paprastas žmogus, niekuo neišsiskiriantis iš kitų savanorių – mylinti gyvūnus ir vertinanti gyvybę.
Savanorė V. Petruokaitė džiaugiasi, jog pamažu žmonių požiūris į gyvūną keičiasi, atsiranda vis daugiau sąmoningumo.
„Turiu stiprų pareigos, atsakomybės jausmą. Viso to juk ir reikia žmogui. Mes visapusiškai atsakome už tuos, kuriuos prisijaukinome, už kiekvieną, kuris yra silpnesnis“, – pabrėžia savanorė.
Ji tikina esanti laiminga užsikrėtusi savanorystės virusu, bendraudama su bendraminčiais, rūpindamasi keturkojais, matydama jų gyvenimo pokyčius.
Pakeitus darbą ir vienoje miesto įmonėje pradėjus dirbti pamainomis, V. Petruokaitei atsirado daugiau laisvo laiko. Tad Vaida uždavė sau klausimą, kur galėtų jį išnaudoti.
Prieš kelerius metus moteris neteko savo mylimos augintinės, tad mintys vis sukosi apie tuos, kuriems trūksta meilės ir rūpesčio.
„Iki dabar jaučiu didžiulį skaudulį dėl kalytės netekties. Teko girdėti apie šunelių prieglaudą, tad surinkau vadovės Rūtos telefono numerį ir pasiūliau savo pagalbą. Nugalėjo meilė šunims“, – pasakoja Vaida.
Anot V. Petruokaitės, pati pirmoji diena prieglaudoje buvo išties nedrąsi. Bet vadovės, kitų savanorių dėka ji labai greitai stojo į vėžes ir pasijuto sava.
„Tokia veikla – nuostabus dalykas! Kai matau šunelių pasikeitimus, jų prieraišumą, meilę, suprantu, kad mano atėjimas į prieglaudą – geriausias dalykas, kur galiu investuoti savo laiką, savo atsidavimą gyvūnams“, – sako Vaida, net po naktinės pamainos ne į lovą griūvanti miegoti, o pirmiausia skubanti į prieglaudą Kaimiškyje pasirūpinti jos keturkojais gyventojais.
V. Petruokaitė džiaugiasi, jog pamažu žmonių požiūris į gyvūną keičiasi, atsiranda vis daugiau sąmoningumo. Prie to, jos manymu, prisidėjo ne tik savanoriai, bet ir žiniasklaida, plačiai nušvietusi daugyklų skandalus, parodžiusi, kokiomis baisiomis sąlygomis vis dar gyvena augintiniai.
Vaidai skaudu, jog neretai pasitaiko atvejų, kai žmonės į gyvūną žiūri tarsi į daiktą.
Jai įstrigo viena pagyvenusių žmonių pora, prieglaudoje ieškojusi vidutinio dydžio šuns.
Savanorei pasiteiravus, kokiomis sąlygomis gyvens augintinis, iš jų veidų suprato, kad žodis „augintinis“ jiems tiesiog nesuprantamas.
„Pasirodė, jog šuo jiems reikalingas burokų lauke pririšti prie grandinės ir vaikyti laukinius žvėris. Kai paaiškinau, kad šuniui reikalingas kasdienis maistas, vanduo, šešėlis nuo saulės ir stogas nuo lietaus, jiems tai buvo tarsi pokalbis apie visatą. Visada pabrėžiu, kad šuneliai nebus dovanojami rišti prie būdos, nes grandinė žaloja jų psichiką“, – aiškina savanorė.
Vaidai skaudu, jog neretai pasitaiko atvejų, kai žmonės į gyvūną žiūri tarsi į daiktą.
V. Petruokaitei apmaudu, jog dar daugelio vienkiemių gyventojų sprendimas įsigyti šunelį motyvuojamas tuo, kad šis sargautų ir atliktų skambučio funkciją.
„Kai kam svarbiausia, kad šuo lotų, nes šeimininkas gyvena vienišas, ir taip praneštų apie svetimus. Tokiu atveju reikia ieškoti ne šuns, o artimo žmogaus, ne gyvūną rišti prie būdos, o įsirengti signalizaciją“, – pabrėžia Vaida.
Tokiais atvejais jos neapleidžia mintis, kad išties gyvūnas neturi būti atsakingas už žmogaus nesugebėjimą bendrauti, jo pasyvumą ieškant poros ir tarsi garsiakalbis loti ant svetimo.
Juolab jog pririštas prie trumputės grandinės šuo nė neapsaugotų šeimininko.
„Šuo yra draugas, augintinis, šeimos narys. Šunys kartu kariauja, kartu gydo, gyvena šalia mūsų. Kaip galima jų taip nevertinti? Būtina juos mylėti ir gerbti jų gebėjimą užuosti, išgirsti“, – pabrėžia V. Petruokaitė.
Savanorei labai gera matyti naujus veidus prieglaudoje, ypač jaunų žmonių. Tai jai yra įrodymas, jog keturkojų likimas bus kur kas geresnis.
„Tikiu, kad žmonių supratimas, kokią vis dėlto naudą mums neša augintiniai, tik didės“, – viliasi Vaida.
Asmeninio archyvo nuotr.
Anot V. Petruokaitės, savanoriai – tarsi tiltas, jungiantis du krantus: keturkojų buvusius gyvenimus ir būsimus naujus namus, kuriuose juos mylės bei rūpinsis.
„Tokie pokyčiai mane ir motyvuoja savanoriauti. Visas prieglaudos kolektyvas, vadovė, veterinarijos darbuotojai, kurie rūpinasi gyvūnų gerove, verti didelės pagarbos“, – sako Vaida.
Ji nesureikšmina, jog savanorystė prieglaudoje su keturkojais atima dalį pačios laiko. Anot savanorės, jei šalia esantis artimas žmogus supras ir palaikys, tai tik dar labiau sustiprins tarpusavio santykius.
„Visada malonu, kai esi vertinamas už gražius poelgius“, – sako Vaida.
Visiems, kurie abejoja, ar patys galėtų būti savanoriais ir savo laiką paskirti likimo nuskriaustiems beglobiams, V. Petruokaitė pataria visus išankstinius nusistatymus stumti į šoną.
Savanorystė, anot jos, yra galinga jėga, keičianti bet kokias nuostatas.
„Taip, tai veikla, kuriai reikės skirti laiko, bet ji labai reikalinga. Ryšys tarp žmogaus ir gyvūno yra labai stiprus ir stebuklingas jausmas“, – įsitikino Vaida.
Komentarai
-
- Birutė
- 13:21 2022.12.07
-
- Indre
- 23:10 2022.12.09
Rodyti visus komentarus (2)Šaunuolė Vaida, kuo daugiau tokių žmonių. Gyvūnams padeda tik vienetai, o žmonėms padeda ir žmonės ir įvairios instancijos, ir valstybė, ir savivaldybės, soc. skyriai visokie ten, soc. darbuotojai ir tikrai žmonėms padėti yra sukurta daug pagalbos priemonių ir pristeigta įstaigų ir etatų. Tad visi, kurie komentuojate, kad reikia žmones labiau mylėti ir jais labiau rūpintis, susimastykite prieš komentuodami
Pritariu Birutes komentarui. Tie,kurie aiskina mylet visu pirma zmones, apskritai neturi teises aiskinti,nes daznai tokie patys nepajudina ne pirsto nei del zmoniu nei tuolabiau del bejegiu gyvuniu,nes myli tik save. Zmoniu problemom ir akcijos buna rengiamos,net koncertai,kad suaukot, o del pagalbos gyvunam dar ne vieno koncerto neteko matyt bent jau man,ne jokio renginio kur butu surenkama gyvunu pagalbai pinigeliai. Visur tik savanoriu pastangomis viskas vyksta,internetuose pagrinde prasoma pagalba. O galetu ir parduotuvese but sudetos auku gyvunams dezes ar vezimėliai kur galetų zmones paaukot kas kuo galedami,tikrai tokiu atsirastu. Ir valstybe siaip jau galetu pasijudint daugiau siuo klausimu, skirt visokiem gyvunu skriaudikam baudas ne juokingas ir tuos pinigus duot prieglaudoms. Na,o kalbant apie laikyma prie budu yra baisu,bet vis dar taip vyksta. Sitiek pranesimu,kad vilkai uzpuola sunelius, cia turi but gestapu,kad nesuvokt koki stresa,baime turi jaust lauke nakti vienas gyvūnas, drebedamas nuo kiekvieno garso. Patys lai prisirisa save ir baido tuos zveris visa amzių. Duotu Dievas,kad tokie “ zmones“ nyktų kuo greiciau nuo zemes pavirsiaus. Beja Vaidute,nereikia vien sakyt,kad jaunimas kai ateina tai labai jau gerai, jaunimo ziauraus irgi pilna. Reikia kontroliu griežtų, kad matyt ar tikrai atiduotas gyvunas yra mylimas. O vyresniu zmoniu yra taip pat puikiu. Va pas mane dvi pensininkes maitina katyciu burį, is savo lešų veža sterilizuot,perka maista,piena ir nesvarbu,kad jos senesnes kartos paziuru,kaip matau jom tas netrukdo suprasti kito skausma ir varga, nes jos yra tikri ZMONES, turi sirdį. Sekmes visiems,kurie padeda vargstantiems. Dabar ziema,pries guldami i silta lova nepamirskim nunest nors pavalgyti tiems,kas neturi kur prisiglaust ir kaip pasimaitint. Ypac vakare isdrįsta islysti alkanos akeles,neapsimeskime,kad jų nematome. Kuo daugiau musu pades tuo bus lengviau tiek gyvunams tiek mums. Kaip sakoma vienas lauke nekarys,o visi mes galim daug. Bukim ZMONEMIS VISIEMS