P. Židonio nuotr.

Savanorystės ašis – futbolas

Savanorystės ašis – futbolas

Panevėžietis Mindaugas Trepeikis kasdien skuba į darbą, kur yra visada be galo laukiamas ir džiugiai pasitinkamas. Jis – socialinis darbuotojas Panevėžio jaunuolių dienos centre. Čia visi – sėdintieji vežimėliuose ar turintieji protinę negalią – jaučiasi lygūs. Visi kartu sportuoja, leidžiasi į išvykas ir netgi savanoriauja futbolo varžybose, kas dar ne taip seniai daugeliui atrodė sunkiai įmanoma.

O tų smagių užsiėmimų siela – Mindaugas – Jaunuolių dienos centro duris pravėrė dar 2014-aisiais. Padirbęs porą metų nusprendė save išbandyti kitur ir įsidarbino pardavimų srityje.

Šiandien jis labai džiaugiasi, jog nauja patirtis išėjo tik į naudą, bet po ketverių metų pardavimų suprato, jog negalios paliesti jaunuoliai jo širdyje užima ypatingą vietą.

Savo pašaukimą Mindaugui padėjo atrasti savanorystė. Dar prieš įsidarbindamas Jaunuolių dienos centre, vaikinas jame savanoriavo.

„Kai pradėjau savanoriauti centre, visi pamatė, kad man gan neblogai sekasi, tad pakvietė kartu dirbti“, – šypteli socialinis darbuotojas.

Tada turbūt nei pats, nei jo naujieji kolegos, nei juo labiau Jaunuolių dienos centro lankytojai nenumanė, kaip jų gyvenimai apvirs aukštyn kojom ir įgaus naujų spalvų.

Jaunuolių dienos centro sportinių užsiėmimų siela Mindaugas Trepeikis jaunuosius savo draugus su negalia įtraukė į savanorystės sūkurį futbolo aikštėje. P. Židonio nuotr.

Neatgraso nei šaltis, nei lietus

M. Trepeikis – užkietėjęs futbolo aistruolis. Meile šiai sporto šakai jis užsidegė dar būdamas visai vaikas. Mindaugo dėdė – buvęs klubo „Ekranas“ futbolininkas, tad jo paskatintas ir pats ėmė spardyti kamuolį.

Bet profesionaliu futbolininku netapo.

„Turiu tinginio gyslelę, – šypteli Mindaugas. – Nors dabar pačiam tenka nemažai pajudėti, bet vaikystėje pradėjęs lankyti treniruotes pamačiau, kad yra tikrai geresnių žaidėjų už mane. Ir motyvacija po truputį krito.“

Nors futbolo marškinėlių su savo vardu neapsivilko ir į aikštę neišbėgo, bet tapo tuo žmogumi, kuris – nesvarbu, šaltis, lietus ar audra, – sėdi tribūnose ir ištikimai palaiko savo komandą – futbolo klubą „Ekranas“.

Mindaugas juokiasi, kad kolegės net ėmė įtarti, kad jis lengvai pamišęs.

„Yra buvę situacijų, kad sėdžiu, visas iš šalčio drebu, tikrai siaubingai šalta, bet iki rungtynių pabaigos dar likę 20 minučių. Ir ką, laukiu toliau, nes kas bus, jei išeisiu, gal per tas dvidešimt minučių komanda praleis įvartį!“ – juokiasi Mindaugas.

P. Židonio nuotr.

Kolekcija rūsyje

M. Trepeikį taip užvaldęs futbolas, kad rungtynių iš laikraščių iškarpomis nukabinėjęs visą daugiabučio namo rūsio sieną. Pagal vieną iškarpą Mindaugas atkapstė, kad kaupti tokią išskirtinę kolekciją jis pradėjo dar 2004 metais.

„Kai tėtis buvo mažas, jis rinko motociklų bei gyvūnų iškarpas, turėjo tokią pat sieną. Pagalvojau, koks geras būdas kolekcionuoti!“– pasakoja Mindaugas.

Taip per aštuoniolika metų pats sukaupė unikalią kolekciją ant mūrinės sienos.

Vos prieš keletą dienų M. Trepeikiui vėl kažko prisireikė tame pačiame rūsyje. Nors kolekcinė siena buvo uždengta įvairiais buities rakandais, juos pajudinęs pamatė šį tą labai artimo ir pažįstamo.

„Buvau tą sieną visai pamiršęs, o kai vėl pamačiau, tiesiog per širdį perėjo. Juk tai visi vaikystės prisiminimai. Jeigu kada išsikraustysiu ir kitas žmogus gyvens, jam tikrai bus pamąstymų, koks gi keistuolis čia gyveno prieš tai“, – juokiasi Mindaugas.

Kaupia šalikus

Kita unikali M. Trepeikio kolekcija – futbolo klubų reprezentaciniai šalikai. Jų panevėžietis turi per keturiasdešimt, o kolekcija ir toliau sparčiai pildosi.

Mindaugas dar prisimena patį pirmąjį šaliką parsivežęs iš Pakruojyje vykusių rungtynių.

Prieš varžybas parašė futbolo klubo vadovui, kad planuoja pradėti kaupti kolekciją.

„Nemėgstu, kai šalikus man dovanoja. Į kolekciją dedu tik tuos, kuriuos pats gavau ar nusipirkau. Dar viena sąlyga: turiu tas varžybas stebėti. Jei manęs stadione nebuvo, o šaliką man tiesiog atnešė – jau ne tas. Malonu gauti, bet emocija ne ta“, – aiškina Mindaugas.

Savo hobiu M. Trepeikis yra nustebinęs ne vieną. Netgi patį Kazlų Rūdos futbolo klubo vadovą.

„Labai seniai atvažiuoju į Kazlų Rūdą. Matau, eina klubo direktorius. Sakau: laba diena, gal jūs turite savo klubo šaliką? O jis akis išpūtęs: geras! Per penketą metų, kai mūsų klubas žaidžia pirmoje lygoje, pirmą kartą girdžiu, kad žmogui jo reikėtų“, – juokiasi Mindaugas.

Tokia kolekcija, anot M. Trepeikio, saugo ir atsiminimus, ir kelia sentimentus.

„Man futbolas yra numeris vienas. Jis labai giliai širdyje. Tai – mano gyvenimo meilė. Tad ši kolekcija sukelia nepaprastai malonią emociją, sugrąžina visus prisiminimus. Galbūt ateityje bus ką parodyti ir vaikams?“ – svarsto užkietėjęs sirgalius.

M. Trepeikis Lietuvoje yra aplankęs kone visus futbolo stadionus ir turi visų klubų atributiką. Kita jo stotelė – Europa. Pasvajoja aplankyti kuo daugiau Europos futbolo stadionų ir iš jų kažką mielo ir simboliško parsivežti.
Jeigu pavyks taip, kaip planuoja, jau kovo mėnesį Mindaugas skris į Vokietijos Brėmeno mieste vyksiančias futbolo varžybas.

M. Trepeikio asmeninio archyvo nuotr.

Į stadioną – su šaunia palyda

Aistrą futbolui N. Trepeikis panoro kažkaip įprasminti, tad su penkiolikos žmonių grupele pradėjo savanoriauti „Ekrano“ futbolo varžybų metu.

O vėl pradėjęs dirbti Jaunuolių dienos centre, nutarė į tokią savanorišką veiklą pakviesti ir negalią turinčius jo lankytojus.

„Pagalvojau, o kodėl man nepabandžius savo jaunimo įtraukti? Jaunuoliai yra imlūs, jie nori naujovių, trokšta bendrauti su žmonėmis, kažką naujo patirti“, – sako socialinis darbuotojas.

Jis džiaugiasi, jog „Ekrano“ klubo prezidentas Tomas Malinauskas nė akimirkos nesuabejojo dėl jaunimo su negalia galimybių neatlygintinai darbuotis futbolo aikštėje.

Užmezgė ypatingą ryšį

Pirmosiose futbolo varžybose padedami M. Trepeikio savanoriavo du Jaunuolių dienos centro lankytojai – Rokas ir Andrius.

Jiems teko užduotis budėti prie medikų neštuvų. Jei varžybų metu aikštėje kažkas blogo nutiktų, jiems būtų tekę padėti panešti negaluojantį žmogų.

Centro jaunimas taip įsijautė į jiems naują savanorių vaidmenį, kad Mindaugui teko pasukti galvą skiriant vis daugiau ir sudėtingesnių užduočių – paruošti aikštę mačui, pripildyti gertuves žaidėjams, suruošti jiems aprangas, pripūsti kamuolius.

Į sporto savanorių gretas ėmė jungtis vis daugiau Jaunuolių dienos centro lankytojų. Dabar į futbolo varžybas mielai ateina netgi merginos.

Kotrynai ir vežimėlis, kuriame ji sėdi, nesutrukdė pardavinėti bilietų į rungtynes.

Visi jaunuoliai tapo ištikimais „Ekrano“ klubo gerbėjais, o graži draugystė tęsiasi ir už aikštės ribų. Futbolininkai mielai Jaunuolių dienos centre aplanko jiems padedančius savanorius, dalyvauja jų organizuojamuose renginiuose.

„Esame labai dėkingi klubui „Ekranas“, jie į mus žiūri kaip į tikrus draugus. Futbolininkai noriai dalyvauja mūsų veiklose, o mes vaišiname juos solidarumo kava“, – šypsosi Mindaugas.

Solidarumo kava – tai grupelės Jaunuolių dienos centro lankytojų ir darbuotojų savanoriška iniciatyva.

Sutrikusio intelekto jaunuoliai tiki, kad su šypsena ir meile nepažįstamajam paruoštas ir pasiūlytas kavos puodelis gali keisti bendruomenės požiūrį į negalią, o kavos virimas, serviravimas ir bendravimas su kavinės svečiais jiems padeda įgyti darbinių įgūdžių, susirasti draugų ir išsilaisvinti iš negalios stigmos.

M. Trepeikio asmeninio archyvo nuotr.

Negalia nebevaržo

Po sėkmingo savanorių starto futbolo aikštėje M. Trepeikis nusprendė, kad nereikėtų apsiriboti vien Panevėžiu.

Socialinis darbuotojas savo jaunuosius draugus ėmėsi kartu vežtis į varžybas kituose miestuose. Kaunas, Vilnius, Mažeikiai, Gargždai – tai tik dalis miestų ir miestelių, per kuriuos driekiasi Mindaugo ir jo auklėtinių savanorystė.

M. Trepeikis džiaugiasi, kad išvykose ir mažesniuose miesteliuose žmonės savanoriaujančius jaunuolius su negalia priima labai šiltai, su jais sveikinasi, šypsosi, klausia, kaip sekasi.

Visgi Mindaugas neslepia: prieš pradedant savanoriauti kartu su ypatingais jaunuoliais būta abejonių.

„Nors mūsų jaunimas geba daryti labai daug, vis tiek išgyvenau, kaip jie jausis, kaip jiems seksis, ar nebijos, nesijaudins“, – pasakoja Mindaugas.

Likę vieni nesutriko

Pamatęs, kaip jaunuoliai darbuojasi aikštėje, neapibrėžtumas išgaravo. M. Trepeikis dabar jaučiasi visiškai ramus ir pasitiki savo jaunaisiais pagalbininkais – savanoriais. Kartais jiems į rankas atiduoda vadeles.

„Prieš porą savaičių man teko išvykti, tad negalėjau savanoriauti varžybose. Paskambinau prezidentui ir sakau: Tomai, atsiunčiu tris savo jaunuolius. Jie savarankiški, padarys viską, ko paprašysite“, – pamena Mindaugas.

Taip ir įvyko – atėjo ir padarė. Aplinkiniai, anot M. Trepeikio, negalėjo patikėti, kad jam nesant šalia negalią turintys jaunuoliai taip šauniai susitvarkė su užduotimis.

„Jie jautėsi kaip namie! Labai didžiuojuosi savo jaunimu. Aš jiems dūšią atiduodu, o jie – man. Dėl to taip ir myliu savo darbą“, – šypsosi Mindaugas.

Pats savanorystės džiaugsmą atradęs per savo hobį – futbolą – M. Trepeikis džiaugiasi, kad dabar savo pramintu keliu gali vesti kitus.

Anot Mindaugo, savanorystėje atsiveria visai kitokios gyvenimo spalvos.

„Įgauni pasitikėjimo savimi, patirties, naujų pažinčių, augi kaip asmenybė ir tiesiog daraisi geresniu žmogumi. Visa tai paįvairina gyvenimą ir dar prideda karmos taškų“, – juokiasi panevėžietis.

M. Trepeikio asmeninio archyvo nuotr.

Baubas pasirodė nebaisus

M. Trepeikis džiaugiasi, jog visuomenės požiūris į neįgalius žmones laisvėja, nebėra toks įtarus.

Jis pamena, kai pats, dar vaikas, išgirdęs žodžius „Kranto mokykla“, stereotipiškai įsivaizduodavo ją, įsikūrusią Panevėžyje, Kranto gatvėje, kaip didžiausią pasaulio baubą. Bet kai suaugęs pats atėjo čia savanoriauti, įsitikino, kokie klaidingi tie visuomenėje paplitę stereotipai apie neįgaliuosius.

„Pamačiau, kad jie tokie patys kaip aš, tik turintys sveikatos problemų. Pažinus bendrauti labai paprasta“, – tvirtina Mindaugas.

Anot jo, Jaunuolių dienos centre visi jaučiasi kaip vieninga šeima. Ir nors nebūna namų be dūmų, viskas išsprendžiama.

„Ir pas mus yra sunkesnio charakterio lankytojų, bet čia labai šeimyniška aplinka. Todėl net tas sunkesnio charakterio žmogus mato, kad mes dėl jo labai stengiamės, kad tam, ką darome, atiduodame širdį“, – sako pašnekovas.

Surengė ir futbolo čempionatą

Atsidavimas darbui ir gerų emocijų kūrimas, M. Trepeikio manymu, yra pagrindinis raktas į bet kurio ypatingo jaunuolio širdį.

„Prieš kelias dienas suorganizavau jiems renginį – galiūnų varžybas. Jaunimas buvo pilnas emocijų, viskas pavyko puikiai, tad pažadėjau jaunuoliams, kurie yra fiziškai silpnesni, sėdi vežimėliuose, suorganizuoti dar vieną renginį gruodį. Kaip padėką už tai, ką jie duoda man“, – sako Mindaugas.

Birželį Jaunuolių dienos centre nugriaudėjo ir pasaulio futbolo čempionatas.

Kaip tik tuo metu išties vyko tikrasis futbolo čempionatas, tad M. Trepeikis pamanė, jog tai bus puiki proga parodyti jaunuoliams, ko, susijusio su savo gyvenimo aistra, per šitiek metų pats yra prikaupęs.

Jaunuoliai susiskirstė į grupes ir traukė burtus, kuri komanda kokiai šaliai atstovaus. Komandos turėjo apsirengti taip, kad reprezentuotų kitą šalį.

Dar M. Trepeikis sumanė surengti futbolo čempionato eitynes – kas ėjo, kas bėgo, kas riedėjo vežimėliu. Mindaugas ant tvoros sukabino visą savo turimą futbolo atributiką, o pasibaigus eitynėms surengė mini sportines varžybas.

„Buvo kalnas emocijų, kalnas spalvų ir kalnas geros nuotaikos“, – neleidžia abejoti panevėžietis.

P. Židonio nuotr.

Pritrenkianti staigmena

M. Trepeikis – diplomuotas socialinis darbuotojas. Praėjusiais metais už indėlį į sportą ir savanorystę per Socialinių darbuotojų dieną jis apdovanotas Panevėžio savivaldybės.

Mindaugas sako, jog šis įvertinimas jam buvo visiškai netikėtas. Iki paskutinės minutės nežinojo, kad bus apdovanotas.

„Nuoširdžiai pasakysiu: net neplanavau eiti į renginį, po darbo jaučiausi pavargęs. Dar per pietus prie manęs priėjo centro vadovė ir sako: Mindaugai, reikia, kad tu ten būtum. O aš tyliai galvoju: neisiu, tikrai neisiu“, – šypsosi Mindaugas.

Visgi įkalbėtas kolegės Gretos sutiko.

„Esu labai dėkingas kolegei, nes ji mane kaip tą zuikį ištempė už ausų. Pamenu, sėdime su ja, šnekamės ir girdžiu: norime apdovanoti už sportinę veiklą…. O, galvoju, apdovanojimas mūsų Gretai ar kokiai kitai kolegei!“ – juokiasi M. Trepeikis.

Šis apdovanojimas jam yra tarsi įrodymas, jog jo darbai yra matomi.

„Aš esu toks žmogus, stengiuosi dėl kito, bet dažnai pamirštu save.  Man mieliau duoti kitam“, – kuklinasi Mindaugas.

M. Trepeikis saugo unikalią futbolo klubų šalikų kolekciją, kuri ir žadina atsiminimus, ir kelia sentimentus.

Užrašyta veide

Anot N. Trepeikio, socialinis darbas nėra lengvas – kiekvieną dieną tenka suktis iš įvairiausių situacijų, o kur dar emocijų lavina.

„Žinau, kad negaliu pasiduoti. Pagalvokime: jeigu pasiduosiu, tai tas už mane silpnesnis žmogus nė nebeturės į ką atsiremti“, – sako Mindaugas.

Kai rinkosi profesiją, kaip ir daugelis jaunų žmonių, jis nė neįsivaizdavo, ko nori iš gyvenimo.

Kai reikėjo pildyti stojimo dokumentus, tiesiog įrašė socialinį darbą. Visada buvo geros širdies, atjaučiantis, pasiruošęs kitiems padėti, išklausyti, tad pamanė, jog jam tokia profesija puikiai tiks.

O kai įstojo, patyrė šoką.

„Pirmą dieną ateinu į paskaitą truputį pavėlavęs. Atidarau duris, žiūriu ir galvoju: nejaugi pasaulyje jokio kito dalyko nebėra, tik moterys?“ – juokiasi Mindaugas.

Auditorijoje tuo metu slėpėsi vos du vaikinai, taip pat panorę studijuoti socialinį darbą.

„Į mus tris pažiūrėjus jau iš veidų matyti, kad mes – tipiški socialiniai darbuotojai“, – juokiasi M. Trepeikis.
Jo manymu, socialinio darbuotojo specialybė tarp vaikinų nėra tokia populiari, nes gerokai apipinta stereotipais.

Tačiau savo pasirinkimu Mindaugas artimųjų nė kiek nenustebino ir sulaukė didžiulio palaikymo.

Tėveliai ir seneliai jam visada buvo užkrečiantis pavyzdys, kaip gera yra duoti, o ne imti.

 

 

Komentarai

  • Šaunuolis Mindaugas 😉

  • Viso Pasaulio mes nepakeisime, bet kuo daugiau tame Pasaulyje bus tokių žmonių kaip Mindaugas, tuo Pasaulis bus geresnis. Šaunuolis, sėkmės

  • Šaunuolis. Labai sveikintina savanorystė. Sveikintina socializacija. Kažin tik kaip jauną žmogų gali paveikti 2 valandų ala fanų skanduotės su žodžiais „šūdai“, „gandonai“ bei dar riebesni. Laikykis jaunuoli

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų