Ne verkšlenti, o veikti

Panevėžietės Rasos Pabedinskienės artimieji juokauja, kad jai gyvūnų prieglauda – šventa vieta, mat savanorė skuba ten kiekvieną sekmadienį lyg į bažnyčią. O Rasa to ir neneigia: tai tikrai yra jos savotiška „bažnyčia“, mokanti įprasminti savo būtį gerais darbais.

Daugelis žmonių klaidingai įsivaizduoja gyvūnų globos organizacijų darbą, apgailestauja Rasa Pabedinskienė. Jie įsitikinę, jog prieglaudos tarsi guminės ir jose turi sutilpti viso pasaulio gyvūnai. Kad ten nuolat budi veterinarai ir padėti nelaimėliui pasiruošusi gausi darbuotojų komanda, turinti automobilius, savaime prisipildančius nemokamų degalų.

Deja, realybė kitokia.

R. Pabedinskienė sako, jog visus savanorius sieja vienas bendras tikslas – pasirūpinti beglobiais gyvūnais, kol šie ras naujus namus. I. Žaromskytės-Morkuckienės nuotr.

Lietuvoje beglobių gyvūnų yra tiesiog per daug, o atsakingų žmonių, besistengiančių surasti jiems gerus namus, – per mažai.

Tad savanorystė yra vienas iš būdų, kaip galima padėti kuo daugiau likimo valiai paliktų keturkojų.

Pradėjo nuo voljerų

Prie Panevėžio gyvūnų globos draugijos savanorių R. Pabedinskienė prisijungė dar 2017 metais, pamačiusi skelbimą apie prieglaudoje organizuojamą talką.

Tuomet pamanė, kad jos rankos bus reikalingos tik aplinkai sutvarkyti. Todėl nuvykusi į prieglaudą ir išgirdusi prašymą išvalyti šunų voljerus trumpam net sutriko.

„Maniau, nesugebėsiu, – o ir šunys manęs nepažįsta, – pamena Rasa. – Tačiau pavyko puikiai. Voljerai buvo išvalyti, šunys – išvedžioti. Tiesa, tada dar ne visi: šunų buvo daug, ir man, nepratusiai to daryti, buvo sunku.“
Jau tuomet R. Pabedinskienė nusižiūrėjo vieną vienintelę iš visų šunų, atokiausiame voljere apgyvendintą nebejauną mišrūnę.

Visą savaitę beglobė taip ir neišėjo iš galvos, tad sulaukusi savaitgalio Rasa vėl skubėjo į prieglaudą.

Taip pradėjo skaičiuoti pirmuosius savanoriškos veiklos metus.

Visi lygūs

Gyvūnų prieglaudoje R. Pabedinskienė lankėsi ir su Jaunuolių dienos centro, kuriame dirba, jaunimu.

Ypatingi jaunuoliai pas beglobius vyko ne tuščiomis – keturkojus pamalonino gausiomis lauktuvėmis, o Rasa jiems jau galėjo šį bei tą papasakoti apie prieglaudą ir jos gyventojus.

Jaunuolių dienos centras yra draugiškas gyvūnams, tad ne vienerius metus turintis negalią jaunimas organizuoja įvairias akcijas beglobiams paremti, ar tai būtų Tarptautinė pyragų diena, per kurią kepa skaniausius pyragus ir renka lėšas prieglaudos gyventojams, ar Diena su augintiniu, ar kitos gerumo akcijos.

„Jaunimas neskirsto gyvūnų į tos ar kitos prieglaudos. Visi beglobiai jiems yra svarbūs“, – pastebi savanorė.
Į savanorystę Rasos dėka įsitraukė ir neįgalus jaunuolis, kurį ji mielai vežasi kartu į prieglaudą padirbėti.

„Smagu, kai jaunimas, turintis negalią, atlieka prasmingą savanorišką veiklą. Taip pat į šią veiklą įsitraukė ir Europos solidarumo korpuso programos tarptautinio projekto savanoriai iš kitų šalių. Savanoriaudami Jaunuolių dienos centre keli savanoriai rado laiko savaitgaliais patalkinti ir prieglaudoje“, – pasakoja Rasa.

R. Pabedinskienės gyvenimas sukasi aplink keturkojus. Asmeninio archyvo nuotr.

Mato prasmę

Anot R. Pabedinskienės, savanoriauti nėra paprasta ir lengva – darbas gyvūnų prieglaudoje neapsiriboja tik šuniukų ar kačiukų paglostymu, pavedžiojimu, pamylavimu.

Prieglaudos savanorių kasdienybė – ir išsekę, seni, ligoti, niekam nebereikalingi gyvūnai, ir kaimo pakelėje jau kelintą parą gulinčio šuns sudėtinga gelbėjimo operacija.

O kur dar nelaimėlių vežiojimas pas veterinarus, pabėgusių keturkojų paieškos, nereikalingų ir pasmerktų vadų šuniukų traukimas iš senų urvų, apleistų sodybų.

Ir dirbti tenka tada, kada reikia: nei laiko, nei oro sąlygų nepasirinksi.

„Tačiau būtent po tokių darbų suprantu, kad tai dariau ne be reikalo. Matau atsigavusio šuns akis, jo uodegos vizginimą ir žinau, kad kažkam likimą pakeičiau į gerą“, – šypteli Rasa.

Dėl gyvūnų išmoko ir siūti

Visiems, kurie kritikuoja gyvūnų prieglaudų darbą, priekaištauja, kad savanoriai vieno ar kito nepadaro, neatsiliepia į šimtus skambučių, R. Pabedinskienė siūlo ne kažko reikalauti, o imtis veikti patiems.

„Noriu pasakyti: nustokite verkšlenti. Ir ypač viešojoje erdvėje kritikuoti nežinodami tikrosios padėties. Nereikalaukite kažko iš prieglaudų – darykite patys, – tiesiai rėžia panevėžietė. – Bus daugiau prasmės, jei, užuot verkšlenę, realiai padėsite.“

„Kai kurie žmonės sako „oi, aš negaliu eiti dirbti į prieglaudas – verksiu, širdį skaudės“… Mums, manote, neskauda?“ – klausia Rasa.

Tuo labiau kad padėti gyvūnams galima pačiais įvairiausiais būdais – net ir per atstumą.

„Tokiems žmonėms siūlau prisidėti organizuojant savo aplinkoje gerumo akcijas, renkant lėšas beglobiams, – vardija savanorė. – Galbūt galėtumėte gaminti rankų darbo gultelius šuniukams ir kačiukams, daryti begalę kitų, ne mažiau reikšmingų dalykų.“

R. Pabedinskienė žino, ką kalba. Jai ne kartą teko ir gultus, ir ilgus pavadžius šunims vedžioti meistrauti, ir net žaislines pelytes kačiukams siūti – visą savomis rankomis gamintą turtą aukojo ne vienai prieglaudai.

Dalytis ne tik per šventes

R. Pabedinskienė džiaugiasi, kad jos artimoje aplinkoje netrūksta savanorystės idėją palaikančių ir visaip padedančių žmonių.

„Taip, kartais pagalbos tenka paprašyti ir man, – neslepia moteris. – Nesigėdiju to – juk reikia ne man, o tiems, kuriais aš ir kiti savanoriai rūpinamės. Kas jiems padės, jei ne mes?“

Prašyti, Rasos teigimu, dažniausiai tenka to, ko prieglaudoje išties stinga: palučių, šiltų pledų, patalynės, kuri naudojama šunelių patiesalams. Taip pat mėsos konservų, švaros priemonių, maišų šiukšlėms.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Esu labai dėkinga už kiekvieną ištiestą ranką, už kiekvieną pagalbą – kad ir kokio didumo ji būtų. Pasakodama apie darbus prieglaudoje noriu sakyti ne „aš“, o „mes“. Tai yra geros valios, atsidavimo, atjautos silpnesniajam pilni žmonės“, – gražių žodžių savanorių komandai negaili Rasa.

Atrado savo vietą

Kiekvienas savanoris prieglaudoje, R. Pabedinskienės nuomone, yra aukso vertės. Nesvarbu, kiek jis laiko praleidžia prieglaudoje, kiek dienų, savaičių, mėnesių ar metų savanoriauja.

„Ir gal ne kiekvieną kartą jiems pasakoma „ačiū“, bet kiekvienas savanoris yra laukiamas, branginamas ir vertinamas. Visi mes esame žmonės, tokie pat kaip ir kiti, tik mus sieja vienas bendras tikslas – bešeimininkių gyvūnų globa“, – sako Rasa.

Daugelis žmonių gyvenime turi pomėgių: kas skaito knygas, kas lankosi teatruose, kas keliauja ar žvejoja, o R. Pabedinskienės pomėgis yra savanorystė.

„Kažkuris iš mano artimųjų rato yra pasakęs: „Tu į prieglaudą – kaip į bažnyčią, kiekvieną sekmadienį“. Taip, tai yra mano „bažnyčia“, – pripažįsta panevėžietė. – Čia aš prasmingai leidžiu savo laiką. Ir iš visos širdies linkiu kiekvienam rasti užsiėmimą, kuris suteiktų tik teigiamas emocijas.“