-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš du dešimtmečius panevėžietė Irina Burkauskienė išgyveno tikrą košmarą. Į mokyklą išėjusį sūnų, dabar garsų aktorių ir režisierių, Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovą Aleksandrą Špilevojų, įkaitu paėmė kartu su pavojingu nusikaltėliu Romu Zamolskiu iš psichiatrijos ligoninės nuo policijos bėgęs žmogžudystėmis kaltintas Virginijus Savickis.
Dabar I. Burkauskienė pati laiką ir širdį aukoja gyvenimo paraštėse atsidūrusiesiems: nuteistiesiems, priklausomybių įkaitams, benamiams, varguoliams. Jau daugiau kaip du dešimtmečius ji yra savotiškas švyturys besiblaškantiems gyvenimo audrose žmonėms.
I. Burkauskienė svarsto, kad taip tikriausiai susidėliojo gyvenimo aplinkybės. Jos buvęs vyras ir dviejų sūnų tėvas – kariškis, pasiųstas į Lietuvą tarnauti iš Rusijos, Sachalino. Paskui mylimąjį atvyko ir Irina. Vėliau vyras grįžo į Rusiją, o pati su dviem mažais sūnumis liko Lietuvoje.
„Griuvus Sovietų Sąjungai, buvo ypač sunku. Tada atradau krikščionišką bendruomenę, o per šiuos žmones pamačiau Dievo meilę. Savo meile apsupo, stengėsi padėti kaimynai, bendradarbiai. Myliu Lietuvą ir jos žmones. Todėl ir aš noriu prisidėti, kad to gerumo būtų dar daugiau“, – sako vargstančiųjų ir puolusiųjų gelbėtoja.
Kaip pasakojo I. Burkauskienė, viskas prasidėjo nuo šiltų penktadienio pietų varguoliams.
Su bendraminčiais ji kiekvieną penktadienį savo namuose virdavo didžiausius katilus karštos sriubos, o prie jos – ir antrą patiekalą. Jeigu jam neužtekdavo pinigų, bent sumuštinių sutepdavo. Visa tai dalydavo benamiams ir vargšams Panevėžio kultūros ir poilsio parke, kur šiuo metu įrengti teniso kortai. Kitomis dienomis lankydavo Panevėžio pataisos namuose kalinčias moteris.
Po septynerių metų, prasidėjus teniso kortų statyboms, savo rūpestį teko nukreipti kita linkme – I. Burkauskienė su kitais savanoriais tiesė pagalbos ranką Kalnaberžėje, reabilitacijos centre, sveikstantiesiems nuo priklausomybių.
„Mačiau nemažai žmonių, įveikę savo priklausomybes, dabar padeda kitiems likimo broliams ir sesėms, gyvena visavertį gyvenimą. Turiu nemažai pažįstamų, išlipusių iš gyvenimo dugno, sukūrusių puikias šeimas“, – tokio darbo prasmę mato I. Burkauskienė.
Paradoksalu, kad pradėjus globoti buvusius kalinius, girtuoklius, varguolius, pačios I. Burkauskienės šeima turėjo išgyventi tikrą košmarą. 2001 m. spalio 9-ąją visa Lietuva su nerimu sekė, kaip baigsis psichikos ligonio pagrobto trylikamečio berniuko A. Špilevojaus drama. Tik atsitiktinumas lėmė, kad susišaudant skriejančios kulkos nesunkiai sužalojo I. Burkauskienės sūnų. Tą kruviną dieną mama išgyveno juodžiausias valandas, tačiau vis tiek tiki, kad tik gerumas išgelbės pasaulį.
„Dar prieš tą įvykį supratau, kad kalėjimas žmonių nepadaro geresnių. Jeigu tokiems visi atsuks nugarą, nusikaltimų bus dar daugiau. Ir mano sūnus atleido tam vyrui. Kita vertus, šis įvykis parodė, kiek aplinkui yra gerų žmonių – net ir visai nepažįstami skambindavo, palaikydavo, ligoninėje gulinčiam sūnui nešdavo įvairiausių vaišių. Tai savotiškai ir mane paskatino dar labiau padėti kitiems“, – pasakojo I. Burkauskienė.
Labdaros fondą su bendraminčiais įkūrusi I. Burkauskienė daugiausia tarnauja, kaip pati sako, Panevėžio nakvynės namų gyventojams. Pasak panevėžietės, tarnystė – ne darbas, o pašaukimas.
„Jaučiu, kad esu naudinga žmonėms, galiu parodyti meilę jiems, gyvenimui ir Dievui. Mano galimybės labai ribotos, neturiu daug pinigų ir laiko, bet kiek galiu, tiek stengiuosi. Noriu nugyventi prasmingai. Visada žmogui kažko trūksta – daiktų, pinigų, bet ar jie neša tikrąjį džiaugsmą? Didžiausias džiaugsmas man – kad galiu padėti kitiems“, – sako I. Burkauskienė.
Anot jos, yra ir tokių, kurie siūlomos pagalbos kratosi. Nemaža dalis Nakvynės namų gyventojų prisipažįsta nieko nenorintys keisti.
„Jie netiki, kad gali, o ir nenori – pašalpą gauna, stogą virš galvos turi, prie konteinerių randa maisto, daiktų. Ypač vyresni sako, kad jau tiek pragyveno, ar bereikia ką nors keisti. Liūdna, bet toks tų žmonių pasirinkimas“, – kalbėjo varguolių gelbėtoja.
O padėti, pasak Irinos, galima tik tuomet, kai vargo prispaustasis pats to nori.
„Dar prieš tą įvykį supratau, kad kalėjimas žmonių nepadaro geresnių. Jeigu tokiems visi atsuks nugarą, nusikaltimų bus dar daugiau. Ir mano sūnus atleido tam vyrui.“
I. Burkauskienė
I. Burkauskienė neslepia, kad būna, kai bandoma piktnaudžiauti gerumu. Jos įsteigtas labdaros fondas niekada neatsisako padėti vargstantiesiems – kam daiktais, o kam duonos kąsniu.
Viena labiausiai įsiminusių istorijų, kai į ją kreipėsi jaunutė moteris su prašymu padėti jai ir į pasaulį ateinančiai naujai gyvybei. Geradariams kilo įtarimų, kad kažkas ne taip. Susisiekus su merginos gyvenamosios vietos socialine darbuotoja paaiškėjo, kad pagalbos prašytojai – vos dvylika metų ir ji nesilaukia. Taip užsidirbti paauglę vertė patėvis. Tai buvo savotiškas visos šeimos verslas – prikuriant graudžių istorijų, socialiniuose tinkluose kaulyti gerų žmonių pagalbos. O suaukoti daiktai būdavo tiesiog parduodami.
„Tokių atvejų vis daugiau. Suprantama, kad taip daroma ne iš gero gyvenimo, bet manipuliuoti žmonių gerumu negalima. Todėl stengiamės padėti tiems, ką bent kiek pažįstame“, – kalbėjo I. Burkauskienė.
I. Burkauskienė įsitikinusi, kad žmonių gyvenimo dramos dažniausiai prasideda dar vaikystėje. Meilės stoka, geriantys ir smurtaujantys tėvai, netinkamos kompanijos paauglystėje – pagrindinės priežastys, nuvedančios klystkeliais.
Vienas iš Irinos tikslų – jauniems žmonėms parodyti, kad gali būti kitoks kelias, ne tik savęs naikinimo. Čia I. Burkauskienei padeda abu jos sūnūs – žinomas aktorius ir režisierius Aleksandras ir fotografas, tarpdisciplininis menininkas Andrejus.
Šiuo metu Andrejus Špilevojus režisuoja spektaklį, kuriame buvęs narkomanas atvirai pasakos apie savo klystkelius, nuopuolius ir pakilimus. Kadaise nuo priklausomybių kentėjęs žmogus dabar padeda kitiems likimo broliams ir sesėms. Tikimasi šį spektaklį parodyti kuo daugiau mokyklų.
„Vaikai visuomet kopijuoja ne tėvų žodžius, o elgesį. Abu mano sūnūs visada buvo kartu, matė mano veiklą, todėl ir patys dabar tokie visuomeniški. Gal ne visuomet turi laiko ir galimybių tiek daug prisiliesti prie savanoriškos veiklos, bet dar daug projektų esame numatę ateityje“, – sūnų palaikymu džiaugiasi I. Burkauskienė.
Panevėžietės teigimu, didžiausias jos tarnystės įvertinimas ir stimulas nesustoti – pasikeičiantys žmonių gyvenimai. Ji pati savo patirtimi pajutusi, kad pagalba visuomet ateina, kai būna labai sunku.
„Mano stiprybė – tikėjimas. Mano misija – tarnystė kitiems. Kitaip neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tikrieji turtai – nematerialūs. Pinigai gali greitai išeiti, o dvasiniais turtais ir meile visada galima dalytis su kitais“, – sako I. Burkauskienė.
