-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Anželika sako visada jautusi didelę meilę gyvūnams. Pradžioje iš netinkamų sąlygų juos gelbėjo viena, savomis lėšomis ir jėgomis, kol vieną dieną kilo idėja plėstis – taip gimė beglobių gyvūnų organizacija.
A. Jaškuvienės iniciatyva atsiradęs „Mažas draugas“ rūpinasi nereikalingais keturkojais visame Panevėžio regione.
„Turėjau tikslą suburti komandą, su kuria galėsime išgelbėti daugiau likimo nuskriaustų gyvūnų ir jiems padėti rasti pačius geriausius namus. Ir pavyko! Dabar padarome kur kas daugiau, nei kad padarydavau viena“, – papildomomis rankomis džiaugiasi A. Jaškuvienė.
Vieni gyvūnais lengva ranka atsikrato, kiti priglaudžia ir svetimus. Būtent tokia yra beglobių prieglaudėlės įkūrėja A. Jaškuvienė.
Anot A. Jaškuvienės, gera turėti bendraminčių ratą, kuriuo tiki ir pasitiki. Tame rate sukasi ir panevėžietė savanorė Milda Žilinskaitė.
Milda sako esanti veiklus žmogus. Dirba vadovaujamą darbą, savanoriauja, domisi šunų dresūra.
Natūralu, kad be šuns savo gyvenimo ji neįsivaizduoja, tad rūpinasi ne tik savo augintiniais, bet ir prieglaudos bėduliais.
M. Žilinskaitė sako tiesiog norinti parodyti nuskriaustiems gyvūnams, kas yra tikroji meilė ir rūpestis.
„Labiausiai džiugina veikla, kurioje galiu būti savimi, kur galiu kurti“, – teigia M. Žilinskaitė.
Milda prieglaudoje rūpinasi paramos paieškomis, yra atsakinga už komunikaciją socialiniuose tinkluose, namų paieška gyvūnams ir naujų šeimininkų atranka, rengia susitikimus su jais, užsiima beglobių socializacija.
Į savanorystės sūkurį M. Žilinskaitė įsisuko visai atsitiktinai. Šalia jos visuomet buvo žmonės, mylintys gyvūnus.
Kai draugės pradėjo savanoriauti organizacijoje „Mažas draugas“, Milda važiuodavo kartu tik aplankyti keturkoju. Likimas sudėliojo taip, jog greitai pati tapo savanore.
„Atrodo, kad kitaip net negalėtų būti. Nors savanoriauju apie porą metų, bet, rodos, čia buvau visą gyvenimą“, – šypsosi Milda.
M. Žilinskaitei buvo be galo smalsu ir įdomu, koks gyvenimas verda prieglaudoje.
„Man iš karto patiko šios organizacijos vertybės – pagarba gyvūnui, sąžiningumas, meilė ir nuoširdumas“, – vardija savanorė.
M. Žilinskaitė pastebi, kad nors šiuo metu situacija Panevėžyje dėl beglobių gatvėse jau daug geresnė, retai pamatysi lakstantį be priežiūros gyvūną, savanorių pagalbos vis dar prireikia gelbėjant keturkojus iš netinkamų sąlygų. Ypač atokesniuose rajonuose ir kaimuose. Ten, anot Mildos, padėtis prasta, daugybė niekam nereikalingų gyvybių.
„Skambučių sulaukiame daug, bet mūsų prieglaudėlė – ne guminė. Dažnai prašome palaukti, kol atsiras vietos. Ir kartu labai skatiname žmones, kurie augina gyvūnus, laiku juos sterilizuoti ir kastruoti. Tik taip sumažinsim beglobių ir niekam nereikalingų keturkojų skaičių“, – pabrėžia Milda.
Asmeninio archyvo nuotr.
Istorijų M. Žilinskaitės savanoriškoje veikloje būta įvairių. Ir ne viena jų privertė savanorę susimąstyti, kaip civilizacijos klestėjimo amžiuje galima taip neatsakingai elgtis su gyva būtybe.
„Istorijų būna netgi žiaurių. Bet tokiais momentais dėl vieno džiaugiuosi: pagaliau gyvūno kančios baigėsi, jis yra pas mus ir jo laukia pats geriausias gyvenimas“, – sako Milda.
Labiausiai M. Žilinskaitei įsimena laikinos globos, kai jos pačios namuose apsigyvena mažyliai, kol jiems atsiras tikrieji namai.
Anot Mildos, kai gyvūną augini nuo mažų dienų, atrodo, lyg būtum paruošęs vaiką į gyvenimui.
Kiekvienas išmyluotas globotinis palieka antspaudą savanorės širdyje.
„Atvirai pasakius, visos istorijos, susijusios su gyvūnais, man paliečia širdį. Tai gali būti elementarus pasakojimas apie šunelį ar netekties istorija, kai norisi žmogų tik apkabinti ir užjausti“, – sako Milda.
M. Žilinskaitę gyvenime labiausiai motyvuoja iš džiaugsmo vizgančios uodegėlės. Ir, žinoma, įkvepiančios jų sėkmės istorijos.
„Gniaužia kvapą, kai buvusio šeimininko kartas ir skriaustas globotinis išvyksta gyventi į Kanadą, kai šunys, pasmerkti blogiausiam, suranda pačius geriausius namus. Mes darome viską, kad jų gyvenimas būtų geresnis“, – sako Milda.
M. Žilinskaitė labai žavisi prieglaudos vadove Anželika. Anot jos, tai žmogus, pasiruošęs padaryti bet ką, kad išgelbėtų pasmerktą gyvybę.
„Ji aklam šuniukui suteiks galimybę matyti, gyvūnui, kuriam liko trumpai gyventi, ieškos pačios geriausios laikinos globos, kad tik jis pajustų šilumą ir meilę“, – gražiai apie vadovę atsiliepia savanorė.
Anot M. Žilinskaitės, labai gera, kai supa tiek bendraminčių. Tada ir dalytis idėjomis, patirtimis daug smagiau.
„Savanorystė man leido suprasti, kad dar yra mylinčių ir užjaučiančių žmonių“, – sako Milda.
Asmeninio archyvo nuotr.
M. Žilinskaitės manymu, savanorius būtų galima drąsiai vadinti tikraisiais altruistais.
Jiems tenka ne tik gelbėti kažkieno pasmerktus gyvūnus, bet ir sugerti purkštavimus, esą gyvūnai yra gyvūnai, nedera jų išaukštinti, išgyveno anksčiau kaime prie būdos, išgyvens ir dabar.
„Skaudu, nes sunku keisti visuomenės požiūrį į gyvūną. Bet kartu džiugu, kad bent mažais žingsneliais žmonės keičiasi. Labiausiai širdį paglosto tie, kurie vertina mūsų darbą ir pagiria. Tai leidžia tobulėti“, – sako Milda.
Pagalbą keturkojams M. Žilinskaitė vadina pašaukimu.
„Tai savotiška Dievo dovana, galbūt net ir genetiškai įgyjama. Mano tėtis yra didelis gyvūnų mylėtojas. Vaikystėje jis visus savo pietus išdalindavo beglobiams gyvūnams, – juokiasi Milda. – Matyt, šią dovaną paveldėjau iš jo.“
Tėtis Mildai ir autoritetas, ir pavyzdys, kaip galima mylėti besąlygiškai, užjausti silpnesnį, padėti ir neteisti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Paprašyta įvertinti, ką jai savanorystė davė ir ko išmokė, M. Žilinskaitė svarsto, kad savanoriaudama ji išgrynino, kas yra meilė, rūpestis, atsidavimas, ištikimybė ir draugystė.
„Savanorystė mane veikia kaip terapija. Tai vieta, kurioje pamirštu viską aplink. Pabuvimas su globotiniaisįkrauna teigiamų emocijų, leidžia pailsėti nuo rutinos“, – vardija Milda.
Svarbiausia, anot M. Žilinskaitės, daryti viską iš širdies, neprašant atlygio ir neieškant naudos sau, nes tai ir yra tikroji savanorystės prasmė.
Savanorystės su beglobiais M. Žilinskaitei nėra nei darbas, nei prievolė. Tai jos gyvenimo būdas.
„Neįsivaizduoju savo gyvenimo be „Mažo draugo“ ir globotinių. Smagu, kai atsiranda, kas gyvenime veža ir teikia malonumą“, – teigia Milda.
Komentarai
-
- PRANAS
- 19:13 2022.10.24
-
- Arme
- 21:06 2022.10.24
-
- PRANAS
- 09:49 2022.10.25
Rodyti visus komentarus (3)Jei nemoki mylėti žmonių – mylėk šunį. Normalus žmogus myli artimą, iškrypėlis-gyvulius.
Ei,vailoke,tau viskas gerai su inkiliuku?
va su tokiu intelektu ir myli šunis. Tą ir norėjau sužinoti.