-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
L. Simanavičius savanoriauti pradėjo dar būdamas moksleivis.
Ilgą savanorystės kelią nuėjęs ir gerų darbų kraitį susikrovęs jaunuolis šįmet Panevėžio jaunimo apdovanojimuose nominuotas kaip Metų savanoris. Kas pažįsta Luką, žino, kiek daug savęs jis atiduoda kitiems.
L. Simanavičius, sužinojęs, kad pateko tarp nominuotųjų, labai nustebo. Nors laimėti jam ir būtų labai smagu, kuklinasi, kad yra kitų, labiau nusipelniusių savanorių.
„Visada sakau, kad man svarbiausia šypsena žmonių veiduose ir meilė širdyse. Man šis apdovanojimas tiesiog reikštų, kad einu teisingu keliu ir tas kelias yra savanorystė“, – šypsosi Lukas.
Ilgą savanorystės kelią nuėjęs ir gerų darbų kraitį susikrovęs Lukas Simanavičius šįmet Panevėžio jaunimo apdovanojimuose nominuotas kaip Metų savanoris. Asmeninio archyvo nuotraukos
Savanorystę L. Simanavičius atrado dar tuomet, kai priklausė Panevėžio ateitininkams. Kartu su jais skubėdavo ten, kur jo pagalbos paprašydavo. Vėliau perėjo mokytis į „Minties“ gimnaziją, atsirado kitų veiklų, tad ateitininkus teko palikti. Bet aktyvus jaunuolis nė negalvojo sustoti.
Prisidėdavo su renginių organizatore panevėžiete Rūta Anima vesdamas renginius, o kartkartėmis drauge kaip animatoriai jie vykdavo vesti vaikams švenčių nemokamai.
„Tada sutikau kitokius žmones, kurie mane įtraukė lyg koks viesulas. Susipažinęs su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais supratau, kad noriu juos pažinti dar geriau“, – pasakoja Lukas.
Parašęs laišką Lietuvos šeimų, auginančių autistus vaikus, asociacijai „Lietaus vaikai“ ir gavęs atsakymą, L. Simanavičius pradėjo dar vieną, jau bemaž penkmetį trunkančią kelionę.
„Pirmosios stovyklos su „lietaus vaikais“, pirmieji susitikimai, pirmosios pažintys – daug nuostabių akimirkų patyriau savanoriaudamas. Susipažinau su širdį kitiems atiduodančių žmonių grupe, kuri kasmet pildosi“, – džiaugiasi Lukas.
„Lietaus vaikai“ kasmet tradiciškai suguža į stovyklą Šventojoje. Ten daugiau nei šimtas šeimų, auginančių autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, tampa laimingesnės, kai joms pagalbos ranką ištiesia stovyklos savanoriai.
Vienas jų – panevėžietis Lukas.
L. Simanavičius su ypatingais bičiuliais dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose: vedasi juos į staigmenų pilną kambarį, moko lipdyti iš molio ar talkina kitose veiklose.
Lukas neslepia, jog pirmasis susitikimas su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais iš pagrindų perkratė jo vertybes. Iki tol autizmas jo gyvenime siedavosi tik su patyčiomis. Pats 9-oje klasėje susipažino su tokį sutrikimą turinčiu bendraklasiu. Apie jį galėdavo pasakyti tik tiek, kad nuolat kartojo tuos pačius žodžius ir veiksmus.
„Šį vaikiną vėl sutikau stovykloje Šventojoje. Jis puikiai prisiminė mano vardą, pavardę ir adresą“, – pasakoja L. Simanavičius.
Po savanorystės su „lietaus vaikais“ L. Simanavičius suprato, kad šių žmonių ne tik gera atmintis – jie turi ir daug kitų privalumų.
„Labai norėjau suprasti, ką jie galvoja, kaip jiems atrodo aplinka, pasaulis. Stovykloje mano požiūris į autizmo sutrikimą labai pasikeitė. Žinau, kad tokie žmonės yra tokie kaip mes, tik turi tam tikrų skirtumų. Kartais jų net nepastebėsi, bet kai kuriuos sutrikimus kompensuoja talentai“, – pasakoja panevėžietis.
Anot Luko, tai tik dar vienas įrodymas, jog negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio, kai nežinome, kas slypi jos viduje.
Asmeninio archyvo nuotr.
Lukas džiaugiasi, jog savanoriaudamas su autizmo sutrikimą turinčiais vaikais labai daug naujo išmoko.
Labiausiai įsiminė jo pačios pirmosios stovyklos naktinis žygis nuo Palangos iki Šventosios paplūdimiu. Tąkart savanoriai leido tėvams šiek tiek atsipūsti, smagiai pavakaroti prie laužo, o patys su „lietaus vaikais“ išsiruošė į žygį.
„Nors tada tėvai ir organizatoriai kiek baiminosi mus išleisdami, bet grįžome sveiki ir laimingi, o dar ir šašlykų gavome“, – juokiasi Lukas.
Savanorystė L. Simanavičiui dovanojo ne tik išskirtinę patirtį, bet ir naujų draugų.
„Atėjo supratimas, kad nesvarbu, koks tu esi – autistas, visiškai sveikas, turtuolis ar elgeta, bet vis tiek turi savyje bent lašą gėrio, kurį gali atiduoti kitiems“, – sako panevėžietis.
Šiuo metu Lukas tarnybą kariuomenėje derina su močiutės priežiūra. Asmeninio archyvo nuotr.
Pasaulį sukausčius pandemijai ir virusui ėmus šienauti gyvybes, L. Simanavičius ir tąsyk negalėjo likti nuošalyje.
Kartu su Raudonojo Kryžiaus savanoriais skubėdavo padėti medikams į karštąjį tašką – COVID-19 skyrių, kur buvo gydomi sunkiausi ligoniai.
Tačiau akistata su mirtimi apvertė viską aukštyn kojomis. Lukas sunkiai tvarkėsi su užplūdusiomis emocijomis.
„Skyriuje prie mano akių mirė kovidu sirgęs vyras. Labai nejaukiai pasijaučiau, nežinojau, ką daryti, buvau palūžęs, tad ten nebėjau, nes į mirtį reaguoju labai jautriai“, – prisipažįsta Lukas.
„Gyvenime būna ir gero, ir blogo. Tai, kas bloga, reikia paversti pamoka, nauda sau, o gėrį atiduoti kitiems“, – tokiu požiūriu vadovaujasi L. Simanavičius.
Ir tikrai jo gyvenimas šiek tiek kitoks nei eilinio jaunuolio.
Pats Lukas pripažįsta per anksti subrendęs pagal savo metus. O tam įtakos turėjo kardinaliai pasikeitusios gyvenimo sąlygos. Iš mamos viskuo aprūpinto vaiko jis staiga buvo priverstas tapti savarankišku žmogumi.
„Augau su dviem seserimis ir broliu, esu jauniausias. Tėvas mus, vaikus, paliko anksčiau, o man būnant trylikos į Šiaurės Airiją emigravo mama. Likau vienas namuose su prosenele“, – pasakoja L. Simanavičius.
Paaugliui teko ne tik pasirūpinti savimi, bet ir senyva moterimi. Tačiau dėl tokio likimo jis tragedijos nedaro.
Bet tuomet, anot vaikino, taip lengva neatrodė. Visa buitis, savo paties poreikiai slėgė tada dar paauglio pečius, be to, traukė ir gatvės gyvenimas.
„Nenuklydau į prastą kelią, būdavo sunkių akimirkų, kai norėdavosi nuleisti rankas. Promočiutės nebėra, bet dabar prižiūriu močiutę, su ja pasikalbu, nurimstu“, – atvirai kalba jaunuolis.
Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.
Mylima prosenelė nuo vaikystės Luką vadindavo savo angelu sargu, o pati jam buvo tikras autoritetas ir pavyzdys.
L. Simanavičius svarsto, jog veikiausiai nuo rūpinimosi artimu žmogumi ir prasidėjo jo tikrasis savanorystės kelias.
„Su dviračiu jai veždavau pavalgyti, padėdavau nueiti iki parduotuvės, nuvažiuoti į kapus ar turgų. Toji moterytė, pragyvenusi 92-ejus metus, iki paskutinės dienos ėjusi per gyvenimą, man buvo didžiulis energijos pliūpsnis“, – sako geraširdis Lukas.
Šiuo metu L. Simanavičius jau tris mėnesius atlieka privalomąją karo tarnybą. Tai jam – dar viena nauja patirtis.
Lukas neslepia, jog pati pradžia nebuvusi pati lengviausia: nauja kariuomenės aplinka ir rutina kėlė nemažai streso. Visgi ir su tuo pavyko susitvarkyti.
Tarnauti tėvynei pasižadėjęs L. Simanavičius tarnybą kariuomenėje derina su močiutės priežiūra. Žino, kad kuo daugiau apsiims – tuo daugiau padarys.
„Faktas, jog tai – nelengvas kelias, bet lengvų kelių man ir nereikia“, – šypteli L. Simanavičius.
