Pasak A. Kubilienės, savanorystė yra ne tik pagalba tiems, kam jos reikia. Tai yra ir pagalba sau.

Karas pastūmėjo į savanorystę

Karas pastūmėjo į savanorystę

Ukrainos karo akivaizdoje panevėžietei, Raudonojo Kryžiaus savanorių koordinatorei Aušrai Kubilienei savanorystė įgavo dar kitą prasmę. Kasdien girdimos ir kartu išgyvenamos nuo siaubo ir mirties bėgančių ukrainiečių istorijos privertė perkratyti vertybes ir leido suprasti, kokia visgi ji yra laiminga šiandien.

Panevėžietė Aušra Kubilienė net penkiolika metų dirbo elektromechaninių sistemų gamykloje, bet prieš porą mėnesių sulaukusi netikėto pasiūlymo, ryžosi gyvenimą pakeisti iš esmės.

„Man pasiūlė dirbti Raudonojo Kryžiaus savanorių koordinatore. Sutikau nedvejodama, nes tai – mano“, – šypsosi Aušra.

A. Kubilienė iki šiol negali be jaudulio kalbėti apie ukrainiečių registracijos centre sutiktus karo pabėgėlius.

A. Kubilienė sako dirbanti mėgstamą darbą, turinti nuostabią šeimą – vyrą ir du suaugusius sūnus. Svarsto, jog žmogui iki visiškos laimės daugiau nieko ir nereikia. Juolab kad dabar kasdien mato, kokia trapi ta laimė gali būti.

Šiuo metu didžiąją savo laiko dalį panevėžietė skiria Ukrainos karo pabėgėliams, kuriais Lietuvos Raudonasis Kryžius rūpinasi nuo pirmųjų Rusijos barbariškos agresijos dienų.

Taip pat džiaugiasi, kad gali visuomenę mokyti pirmosios pagalbos įgūdžių. Kartu su kitais savanoriais šešių pagrindinių įgūdžių moko senjorus, neįgaliuosius, kaimo bendruomenes – tuos žmones, kurie yra pažeidžiamiausi ir tokios žinios gali jiems išgelbėti gyvybes.

Nepalikti vienų

Lietuvoje, anot A. Kubilienės, daugybė žmonių, kuriems reikia pagalbos, atjautos, o kartais tiesiog gero žodžio.

„Man labai gera padėti kitiems. Nors kasdien susiduriu su ukrainiečių istorijomis, kurios tikrai nėra nei linksmos, nei pozityvios, pati stengiuosi išlikti optimiste ir dalytis geromis. Tikiu, kad karas greitai baigsis“, – viliasi Aušra.

Šiandien, anot jos, svarbu nepavargti – nelikti abejingiems, padėti, kaip tik galime, tiems, kuriuos gyvenimas įstūmė į sudėtingas situacijas.

„Žinau, kad tie darbai, kuriuos kasdien atlieka savanoriai visoje Lietuvoje, žmones daro bent šiek tiek laimingesnius. Ir svarbiausia, jie jaučiasi ne vieni“, – pabrėžia savanorė.

Emocijų proveržis

Iki karo Ukrainoje Aušra gyveno kaip ir dauguma – rūpinosi šeima, sukosi kasdieniuose darbuose. Tačiau jau pirmosiomis karo dienomis neramiai žiūrėdama žinias ir stebėdama, kas vyksta agresorės užpultoje šalyje, suprato: turi kažko imtis. Ir užpildė savanorio anketą.

„Džiaugiuosi, kad panašiu keliu pasuko daugybė Lietuvos žmonių“, – sako panevėžietė.

Atsitiktinumas ar likimas, bet prie savanorių komandos A. Kubilienė prisijungė kaip tik tą dieną, kai nuo karo bėgantys ukrainiečiai ėmė plūsti į Lietuvą.

Savanoriai jau dirbo ukrainiečių registracijos centruose.

A. Kubilienė niekada nepamirš pirmosios dienos, kai atvyko savanoriauti. Ji buvo persmelkta pačių įvairiausių emocijų – nerimo, jaudulio, džiaugsmo, liūdesio.

Aušra iki šiol negali ramiai kalbėti apie ukrainiečių registracijos centre sutiktus karo pabėgėlius. Kad ir jauną mamą, kuriai ant rankų – vos trijų mėnesių kūdikėlis, o šalia – penkiametis berniukas. Visi išvargę ir labai išsigandę.

„Sunkiausia buvo tramdyti emocijas, neparodyti ašarų, juk kitaip negalėčiau nuraminti, paguosti ir pasirūpinti nuo karo pabėgusia šeima bei suteikti jai pagalbą“, – sako Aušra.

Anot A. Kubilienės, jei neturi gero psichologinio pasirengimo, o dauguma savanorių jo neturi, tokios krizinės situacijos priverčia išmokti naujų dalykų, reikalauja daug dirbti su savimi.

Iki karo Ukrainoje Aušra gyveno kaip ir dauguma – rūpinosi šeima, sukosi kasdieniuose darbuose. Tačiau jau pirmosiomis karo dienomis užpildė savanorio anketą ir jos gyvenimas pasikeitė iš esmės.

Kad ir griuvėsiai, bet savi

Savanorystė, anot A. Kubilienės, jai padeda save pažinti dar geriau. Kartais atrasti tokių vidinių stiprybių, apie kurias net nenutuokė.

„Kasdien mokausi kantrybės, supratingumo, atrodo, darausi geresniu žmogumi. Taip pat labai gera būti tarp gerų žmonių, kurie neabejingi svetimo nelaimei ir nori padėti. O kai kartu užsiimame prasminga veikla, gerumo jausmas dar labiau sustiprėja“, – teigia Aušra.

A. Kubilienei giliai į atmintį įsirėžė senjorės iš Ukrainos istorija. Jos namai įsiveržus rusų okupantams virto griuvėsiais, iš jų ničnieko neliko. Tačiau Panevėžyje besiglaudžianti moteris vis tiek svajoja grįžti namo, į tėvynę.

„Ji nori ten numirti, kad ir ant griuvėsių, bet savo tėvynėje. Ne šiltai lovoje ar kokioje ligoninėje svetimoje šalyje. Tai priverčia susimąstyti apie tai, ką kiekvienas turime šiandien, ko galime netekti, kad privalu branginti savo šeimą, savo namus, savo šalį“, – svarsto Aušra.

Nemažai ukrainiečių, kuriuos globojo savanorė, jau išvyko atgal į Ukrainą. Panevėžietė nuolat su jais palaiko ryšį, artimai susidraugavo.

„Neramu, ar jiems viskas gerai, ar neteks vėl bėgti, kai ateis žiema. Šie žmonės mane žavi dėl savo meilės tėvynei, dėl tikėjimo, kad viskas bus gerai“, – kalba Aušra.

Dėkingumo ašaros

Savanorę tikrai nustebino ir kartu sužavėjo ukrainiečių karo pabėgėlių kuklumas.

„Siūlau jiems pagalbą, klausiu, ko reikia, kaip padėti, o jie tikina: nieko nereikia, tik duokite darbo ir mes patys savimi pasirūpinsime“, – pasakoja A. Kubilienė.

Ji pamena jauną daugiavaikę mamą, kuria rūpinosi šiai atvykus į Panevėžį, ir jos nuoširdžią reakciją į pagalbą.

„Kai pasakiau, kokią paramą gaus jos vaikučiai, mama prapliupo verkti. Sutrikau, pagalvojau, kad kažką ne taip pasakiau, bet ji mane apsikabinusi puolė dėkoti. Pasirodo, ji buvo visiškoje neviltyje: neturėjo nei pinigų, nei šiltų drabužių savo vaikams. Nuostabus jausmas, kai galiu padėti, padrąsinti, palaikyti, paguosti“, – pasakoja A. Kubilienė.

Užnugaris – šeima

A. Kubilienė svarsto, jog noras padėti kitam turi kilti iš širdies gelmių. Būtent taip ji ir jaučiasi.

„Pabandžiau ir supratau, kiek nedaug tereikia, kad į sunkią padėtį patekęs žmogus nusišypsotų. Tada, atrodo, nenoriu daryti nieko kito, tik padėti“, – tvirtina Aušra.

Savanorystė, ypač pirmomis karo dienomis ir dar kelis itin įtemptus mėnesius, tikrai atėmė daugybę laiko. Pagalbos rankų reikėjo čia ir dabar.

O Aušros šeima tą tikrai pajuto.

„Bet vyras mano savanorystę priima kaip suprantamą dalyką ir palaiko. Vaikai jau užaugę, jie kuria savo gyvenimus ir džiaugiasi mamos pasirinkimu. Kai jauti palaikymą iš artimųjų, dar paprasčiau ir lengviau skirti laiką bendruomenei ir savo šaliai“, – šypteli Aušra.

Pasak A. Kubilienės, savanorystė yra ne tik pagalba tiems, kam jos reikia. Tai yra ir pagalba sau.

Tėvų pamokos

A. Kubilienės šeimos nariai taip pat dirba tokius darbus, kurie moko atjautos ir supratingumo. Jos tėtis daug metų atliko tarnybą policijoje, vyriausias sūnus yra karininkas, o jaunėlis – būsimas laivavedys.

„Visos gerosios savybės mūsų šeimoje perduodamos iš kartos į kartą. Noras padaryti pasaulį geresnį ir gražesnį atėjo iš tėvelių. Jie nuo pat mažens mane, sesę ir brolį mokė pagarbos kitam žmogui, atjautos, gerumo tiek savam, tiek svetimam“, – pasakoja Aušra.

Pavyzdys šeimoje, anot jos, labai svarbus, nes būtent iš ten atsinešame tikrąsias vertybes.

„Džiaugiuosi, kad dar neteko sutikti tokių, kurie sakytų, jog švaistau laiką, užsiimu nesąmonėmis ar dar kažkaip nuvertintų savanorystę. Mano artimiausias ratas, draugai ir pažįstami labai mane palaiko ir džiaugiasi, kad ne tik padedu kitiems, bet ir atradau save, užsiimu prasminga veikla“, – teigia savanorė.

Pagalba ir sau

A. Kubilienė įsitikino: geri darbai apdovanoja bei praturtina juos darantį žmogų. Savanoriaudama tapo stipresnė, kantresnė, perdėliojo prioritetus, suprato, ko nori iš gyvenimo. Išmoko atsakomybės ir atjautos.

„Savanorystė yra ne tik pagalba tiems, kam jos reikia. Tai yra ir pagalba sau. Vienam reikia prasmės gyvenime, kitam – kitokios veiklos, poilsio nuo darbo. Dar kitas nori jaustis tiesiog reikalingas“, – pastebi Aušra.

Ji reikalinga jaučiasi ten, kur yra dabar.

„Jaučiuosi laiminga dėl to, ką darau ir kur esu. Mane praturtina besišypsančios ukrainietės mamos akys, gyvenimo džiaugsmo kupinas senjoras, energingas ir laimingas vaikutis. Nieko nėra gražiau ir prasmingiau už pasakytą ačiū“, – tvirtina A. Kubilienė.

O nerandančius savojo kelio ji ragina išbandyti savanorystę. Aušra neabejoja: įsitraukus į tokią veiklą, bus sunku sustoti daryti gerus darbus.

„Savanorių reikia nuolatos, sričių, kur savanoriauti, kokiems žmonėms padėti ir kokia veikla užsiimti – taip pat labai daug, kiekvienas gali atrasti savo vietą. Nebijokite, ženkite tą pirmąjį žingsnį“, – drąsina savanorė.

 

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų