Tikėjimo grynumo paieškos per fotoobjektyvą

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Kultūra
• 2017.09.02 13:30

Panevėžietis fotomenininkas Valentinas Pečininas, neseniai grįžęs iš tris savaites trukusios kelionės po šiaurės Indijos vienuolynus, turėjo unikalią galimybę prisiliesti prie budizmo slėpinių ir įamžinti tai, kas eiliniams mirtingiesiems užrakinta po devyniais užraktais.

Dievo ir tikrojo tikėjimo paieškos fotomenininką V. Pečininą traukė jau seniai. Tačiau kelionė į Indiją buvo pirmoji tokia stipri, giluminius dvasios klodus paliečianti pažintis su budizmu.

Religinės temos fotomenininkui nėra svetimos. Pirmasis religinis V.Pečinino darbų ciklas „Šventasis kelias“ buvo skirtas katalikų tikėjimui. Šio ciklo centre atsidūrė Paberžės šviesa, kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas bei kiti Panevėžio krašto katalikų dvasininkai.

Menininkas norėtų ir toliau plėtoti šią temą. Rudenį panevėžiečiai turėtų išvysti ir jo parodą „Stačiatikių tikėjimo portretas“, kurioje sava dvasia alsuoja stačiatikių dvasininkai ir tikintieji.

Nors fotografuojant tiek katalikų, tiek ir stačiatikių tikėjimo grynuolius V. Pečininui pavyko priartėti prie dievo, tačiau taip arti jį prisileisti ir savotiškai prisijaukinti pavyko tik fotografuojant budistų vienuolius.

„Ieškau tikrojo dievo, noriu suprasti, kas yra tikėjimas ir kam jis reikalingas. Po kelionės į Indiją man kilo dar daugiau klausimų, į kuriuos neturiu atsakymo. Bet žinau, kad tai dar ne pabaiga ir tikrai dar kartą sugrįšiu ten. O ateityje norėčiau įsigilinti į islamo religiją, prie kurios jau teko šiek tiek prisiliesti ir Indijoje. Transformuodamas meną, vis dar ieškau atsakymų, ką mes veikiame šioje žemėje, ar yra dievas ir kaip pakeisti tai, kas vyksta su mūsų gyvenimu“, – ateities planus išduoda fotomenininkas.

Vienuolynuose labai daug vaikų, mat tai vienintelė neturtingųjų galimybė išmokslinti savo vaikus, tad nemažai šeimų savo atžalas patiki vienuoliams. (J. Danilevičiaus nuotr.)

Auksinio kadro kaina

Tris savaites trukusi kelionė po Indiją buvo sunki tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Nors V. Pečininas yra išmaišęs ne vieną pasaulio šalį, emocinis krūvis, kokį teko patirti Indijoje, buvo stipriausias.

Kaip pasakojo menininkas, šiaurės Indija, dar dažnai vadinama Mažuoju Tibetu, turistų mažai lankoma. Netoli yra siena su Pakistanu, todėl daug kur galima sutikti automatais ginkluotų kariškių.

Šis kraštas dar menkai paliestas civilizacijos. Karštas vanduo ar elektra – prabangos dalykai, jau nekalbant apie internetą, tad Valentinas džiaugdavosi bent radęs, kur galėtų pakrauti savo fotoaparato baterijas. Tačiau daugiausia ištvermės, jėgų ir sveikatos pareikalavo kelionė po kalnuose įsikūrusius vienuolynus. Karštis, sausas oras, aukščio svyravimai net ir fiziškai stipriam fotomenininkui ir treneriui buvo sunkiai ištveriami.

„Šiaurės Indija labai kalnuota, čia prasideda Himalajų kalnai, tad maždaug 200 kilometrų atstumą įveikdavome tik per 10–12 valandų. Kai kur vykti teko bekele, kai kur – net patiems stumti užklimpusį džipą. Dulkės džiovino lūpas, kraujuodavo iš nosies. Ypač pirmosios keturios dienos buvo beprotiškai sunkios. Nors esu sportuojantis žmogus ir pripratęs prie didelių fizinių krūvių, be to, kalnuose buvau ne pirmą kartą, tačiau sutriko širdies ritmas, kvėpavimas. Laimė, po keturių dienų sveikata susitvarkė“, – „Sekundei“ pasakojo V. Pečininas.

Jis neslėpė, kad dėl sušlubavusios sveikatos kaltas ir pats. Po sunkios kelionės kalnais, kaip visi kelionės bendražygiai, galėjo eiti ilsėtis, tačiau tik apsistojęs vienuolyne čiupdavo fotoaparatą ir išskubėdavo fotografuoti. Dėl auksinių kadrų teko nemiegoti net dvi paras, nors ir kitas dienas pavykdavo akis sumerkti vos 4–5 valandas.

„Manau, kad visi tie sunkumai buvo savotiškas manęs patikrinimas, ar aš esu vertas šios kelionės. Suprantu, kad turėjau leisti savo kūnui adaptuotis prie aukščio ir pasikeitusio klimato, bet laukti, kai svarbi kiekviena akimirka ir norisi užfiksuoti kuo daugiau emocijų ir išraiškų, negalėjau“, – atviravo menininkas.

Daugelis vienuolynų Šiaurės Indijoje stūkso kalnų viršūnėse, o juos puošia mandalos. Simboliška, kad šias maldas po visą pasaulį išnešioja vėjas. (V.Pečinino nuotr.)

Svarbiausia – požiūris

O fotografuoti tikrai buvo ką. Tiesa, ne visi vienuolynai buvo atviri, bet fotografas džiaugiasi, kad daugelyje budistų šventovių jis buvo sutiktas šiltai ir draugiškai. Nors pagrindinis jo ginklas – fotoaparatas „šaudydavo“ gana garsiai ir dažnai sudrumsdavo vienuolynuose tvyrančią ramybę, visur buvo sutiktas su šypsenomis.

Svečiui iš Lietuvos nepavyko išvengti ir kuriozinių situacijų. Viename vienuolyne per mišias jauni vienuoliukai visiems dalijo po paplotėlį, sviesto gabaliuką bei uogienės.

V. Pečininas vaišes pasidėjo ant garuojančio arbatos puodelio ir nepastebėjo, kad nuo karščio išsilydė sviestas. Pradėjęs ragauti, net nepajuto, kaip visas turinys ištekėjo ant drabužių, fotoaparato. Išsiterliojęs kaip vaikas menininkas ne vienam sukėlė juoką, tačiau net patys mažiausi vienuolyno gyventojai tik nuoširdžiai šypsojosi.

„Svarbu teigiamas požiūris. Jeigu taip nutiko, vadinasi, taip buvo lemta“, – į viską filosofiškai bando žiūrėti V. Pečininas.

Per visą kelionę teko ir nemažai išbandymų: vienam keliauti kalnų takeliais į viršukalnėse stovinčius vienuolynus, per naktį klausyti mišių, klaidžioti paslaptingais vienuolynų užkaboriais. Jam pasitaikė unikali proga fotografuoti ir viename iš vienuolynų vykusią šventę, kur spalvingomis kaukėmis pasipuošę vienuoliai šoka tradicinius šokius. Tačiau pačios šventės nuotraukų jo albume nėra daug. Fotografas atviravo, kad kai yra daug žmonių, dirbti tampa nebeįdomu, todėl jis daugiausia fiksavo patį pasiruošimą, kai galėjo fotografuoti ramiai, neskubėdamas, ieškodamas geriausio kampo ir apšvietimo.

„Supratau viena – kai šalia tavęs pilna fotografų, geros nuotraukos nepadarysi. Turi dirbti vienas. Daug kur neleisdavo fotografuoti, bet kažkaip man pavyko, net ir gerai nemokant anglų kalbos, įtikinti vienuolynų vyresniuosius, kad Lietuvos žmonėms galėčiau atvežti unikalių fotografijų. Kartą per naktines mišias kone keturias valandas šliaužiojau ant kelių, kad galėčiau užfiksuoti besimeldžiančius vienuolius. Bet buvo verta“, – pasakojo panevėžietis.

Arčiau nei arti

Kartu su juo vykę bendražygiai ne kartą priekaištavo fotomenininkui, kad šis per arti žmonių, braunasi su savo fotoaparatu į jų asmeninę erdvę ir tai mažų mažiausiai neetiška. Tačiau V. Pečininas atviras – jokios prievartos nebuvo. Ypač vaikai drąsiai eidavo prie jo patys. Vienuolynuose jaunųjų vienuoliukų labai daug, mat Indijoje gerą išsilavinimą savo vaikams neturtingos šeimos gali suteikti tik juos atiduodamos į vienuolių rankas.

„Kiti fotografai vaikus viliodavo duodami jiems įvairių niekučių ar mažų dovanėlių, man to visiškai nereikėjo, nes vaikai pas mane patys eidavo, mums stebėtinai greitai pavykdavo užmegzti kontaktą. Gal mano tokia karma“, – šypsosi Valentinas.

Jam pavyko užfiksuoti ir tai, kaip gyvena eiliniai kaimo gyventojai. Vienas iš kelionės bendražygių atvykėlius palydėjo į civilizacijos nepaliestą kalnų kaimelį. Kol visi skubėjo fotografuoti unikalius gamtos stebuklus, visą tą laiką V. Pečininas praleido vienoje šeimoje, fotografuodamas jų kasdienybę, kuri, mūsų akimis, alsuoja tikra egzotika.

„Visur, kur fotografuodavau, duodavau po dešimt rupijų, kas sudaro apie vieną eurą. Šiai šeimai daviau apie 10 eurų, bet, mano nuostabai, jie pinigų griežtai atsisakė, nors ten dešimt eurų – dideli pinigai. Stebuklai, ne kitaip. Kita vertus, visos geriausios pasaulio fotografijos ir buvo padarytos balansuojant ant galima-negalima ribos“, – vietinių žmonių nuoširdumu neatsistebi fotografas.

Karštas vanduo ir elektra daugelyje vienuolynų prabanga, tad fotomenininkas džiaugiasi, kad turėjo galimybę bent pasikrauti fotoaparato baterijas. (V.Pečinino nuotr.)

Laimės pamatas nematerialus

Anot V. Pečinino, budizmas jį sužavėjo tuo, kad ši religija neverčia tikėti vienu dievu ar kitomis būtybėmis. Budos mokymas sako, kad savo likimo kalvis yra tik pats žmogus.

Pakeitęs savo mąstymą, mintis, požiūrį, žmogus gali pakeisti ir savo ateitį. Bet tą galima padaryti tik pasiekus prašviesėjimą, nirvaną. Vos gimęs žmogus savotiškai įsisuka savo buities karuselėje: mokslai, karjera, verslas, šeima, materialinės gerovės siekimas, o tą karuselę užbaigia mirtis. Skirtingai nei krikščionybėje, po mirties žmogaus nelaukia nei rojus, nei pragaras. Miręs žmogus reinkarnuojasi ir vėl grįžta į gimimo ir mirties karuselę.

„Budizmas sako, kad nėra gyvenime nieko šiaip sau, kiekviena priežastis turi pasekmes. Netgi mūsų mintys materializuojasi, todėl jas turime kontroliuoti. Pradėjęs analizuoti ir gilintis į savo gyvenimą supranti, iš kur kyla visos nesėkmės ir problemos. Tik pats žmogus atsakingas už savo gyvenimą“, – sakė V. Pečininas.

Nors budizmas yra artimas menininkui, jam kyla ir daug neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kodėl šviesūs žmonės šį gyvenimą palieka jauni, o tie, kurie gyveno bet kaip, miršta sulaukę garbaus amžiaus.

Tačiau budizmas ir čia turi savotišką atsakymą – gyvenimas vien šioje žemėje nesibaigia. Žmogus į žemę ateina kentėti ir tik suvokęs savo kančių priežastį ir prašviesėjęs sugeba ištrūkti iš gimimo ir mirties karuselės.

„Tikėjime ieškau tikrumo, nes paskutiniu metu religija pasidarė per daug komercinė, parodomoji ir netikra. Man norisi tikro tikėjimo“, – atviravo menininkas.

Jį itin sužavėjo tai, kad budizmas siūlo išsilaisvinti iš materialaus gyvenimo gniaužtų. Pagrindinis budizmo principas – atsisakyti materialaus ir seksualinio prado ir paklusti savo mokytojui.

Vienuolynuose galima rasti specialiai įrengtų namelių vienučių, kur savęs ieškantys žmonės atsiskiria nuo pasaulio ir medituoja, kad galėtų patirti nušvitimą. Pagal Budos mokymą, medituoti reikia trejus metus, tris mėnesius, tris dienas ir tris valandas. Per visą šį laiką atsiskyrėlį aplanko tik vyresnysis vienuolis, kasdien jam atnešama vandens ir ryžių.

„Ilgą laiką galvojau, kaip galima gyventi be civilizacijos, tačiau gyvenimas, galvojant tik apie tai, kaip uždirbti kuo daugiau pinigų, gyventi kuo didesniame name, važinėti prabangiu automobiliu, yra beprasmybė. Todėl jaučiu didelę simpatiją tiems, kurie gali viso to atsisakyti ir pasiekti vidinę ramybę“, – kalbėjo V. Pečininas.

Laukia nauji iššūkiai

Menininkas tikisi, kad tai nebuvo vienintelis prisilietimas prie budizmo. Jo svajonė – fotografuoti patį Tibeto budizmo dvasinį vadovą Dalai Lamą. Panevėžietis keliaudamas lankėsi viename iš vienuolynų, kai tuo pat metu savo rezidencijoje ilsėjosi Dalai Lama. Anot V. Pečinino, jeigu būtų žmogus, kuris būtų galėjęs vertėjauti, jis būtų taręsis dėl tokios galimybės. Fotomenininko svajonė – įamžinti Dalai Lamą besimeldžiantį, panirusį į nirvaną, nes visose fotografijose dvasinis lyderis vaizduojamas tik besišypsantis.

Dar vienas jo netolimos ateities projektas – islamas. Indijoje teko šiek tiek prisiliesti prie šios religijos. V. Pečinino akimis, tai stipriausia religija, kuri jau žengia per Europą. Ir jeigu nieko nebus daroma, ši religija užkariaus pasaulį.

„Indijoje teko fotografuoti islamistų eiseną, kai po mišių tikintieji rinkosi į miesto aikštę. Stebino tai, kad į nuokalnėje esančią aikštę gatvėmis kaip kokiomis arterijomis plūdo tik augaloti, stiprūs vyrai. Rizikuodamas juos fotografavau ir vieną akimirką pamačiau, kaip į mane ateina didžiulis tvirtai suspaustas kumštis, bet paskutinę akimirką vienas iš minioje esančių vyrų jį sulaikė. Jeigu jie mane būtų puolę, iš manęs nieko nebūtų likę. Islamo išpažinėjai, šaukdami „Alach akbar“, atrodo kaip kareiviai, trūksta tik kalašnikovų. Tai vienintelė iš religijų, kuri man dar nėra pažįstama“, – atviravo V. Pečininas.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #Kelionės
• #Panevėžys
• #V. Pečininas