Tik su paties drožtu medinuku valgantis V. Zakarka namuose turi sukaupęs apie tris šimtus tokių šaukštų – įvairiausių dydžių, apipavidalinimų, spalvų, puošybų, iš paties įvairiausio medžio.

Su klevo šaukštu kopūstienė skanesnė

Su klevo šaukštu kopūstienė skanesnė

Medžio paviliotas Vidmantas Zakarka metė valdišką darbą ir visa galva nėrė į tautodailę, o sulaukęs jau pusės amžiaus – penkiasdešimties metų – ir pirmąją savo drožinių parodą surengė.

Sumanymas papuošti paties sumeistrautą burlaivio modelį medine skulptūrėle rokiškėnui Vidmantui Zakarkai buvo lemtingas.

Jam išdrožus ir naujojo laivo priekyje įtaisius miniatiūrinę deivės figūrą, medis pradėjo prašyte prašytis vyrui į rankas.

Dabar, turėdamas jau nemenką drožėjo patirtį, 61 metų tautodailininkas labai skeptiškai žvelgia į tuometį darbą. Tačiau jį brangina – juk tai pirmasis kūrinys.

Nei mergelių, nei moterų, nei kitokių figūrų iki tol nedrožinėjusiam Vidmantui darbas su medžiu vis dėlto nebuvo didelė paslaptis. Juk jo senelis, mamos tėtis, pas kurį daug laiko vaikystėje leista, buvo stalius. Ir geras stalius, nes viską, ko tik prireikdavo, ko žmonės prašydavo ar pats sumanydavo, pagamindavo.

Sumanymas papuošti paties sumeistrautą burlaivio modelį medine skulptūrėle Vidmantui Zakarkai buvo lemtingas – medis pradėjo prašyte prašytis meistrui į rankas.

Vaikas susidomėjęs žiūrėdavo, kaip senelis obliuoja, kala, pjausto, drožia, bet pats to daryti negalėdavo.
„Mane senelis labai mylėjo, saugojo, kad gink Dieve nesusižeisčiau, tad artyn prie įrankių neleisdavo, peilio neduodavo. Galėjau tik žiūrėti ir į galvelę dėtis“, – prisimena tautodailininkas.
O kad su medžiu dirbančiam žmogui pavojus susižeisti labai realus ir tikras, jis pats jau suaugęs savo kailiu yra patyręs.

„Ir rankų, ir kojų žaizdos ne kartą siūtos. O kiek jų savaime, be gydytojų pagalbos, užgijo, nė nesuskaičiuosi“, – juokiasi drožėjas.

Kaip ir seneliui, V. Zakarkai patinka drožti šaukštus ir, kaip kadaise senelis, savo drožtu medinuku visada valgo.

„Čia prestižo reikalas – pats drožiu, pats ir valgau. O be to, taip skaniau. Kaip senelis sakydavo, paklaustas, kodėl jis tik su mediniu šaukštu valgo: pabandyk karštą kopūstų sriubą metaliniu srėbti. Įkais šaukštas, lūpas nudegins. O medinis – maloniai vėsus, patogus“, – pasakoja tautodailininkas.

Šaukštų kolekcija

Šaukštų V. Zakarka išdrožė daug. Namuose jų turi sukaupęs apie tris šimtus – šaukštai įvairiausių dydžių, apipavidalinimų, spalvų, puošybų, iš paties įvairiausio medžio.

„Senelis mėgdavo drožti iš klevo, aš taip pat imu klevą, liepą. Bet kolekcijai paįvairinti turiu išdrožęs net iš spygliuočio, nors iš tų medžių šaukštų niekas nedrožia ir jais nevalgo, košių nemaišo. Patinka drožti iš retų, neįprastų medžių – iš užsienio parvežto apelsinmedžio, citrinmedžio gabaliukų. Kiekvienas medis kitoks – ir spalva, ir raštu, ir savo galimybėmis“, – pasakoja meistras.

Kai kurie šaukštai ir paskirtis turi – vienas virėjui išdrožtas, kitas poetui, trečias svajokliui, sodininkui ar audėjui skirtas. Ir, žinoma, atitinkamai atrodo.

Paties meistro valgomasis šaukštas lygus, patogus, be papuošimų. Ir žmonai, sako, dailų, lengvutį yra išdrožęs, jis irgi retkarčiais ant pietų stalo patenka.

Šio gabaus tautodailininko darbai – ne tik šaukštai ir samčiai. Jis drožia didelius, monumentalius darbus, puošia jais gimtąjį kraštą.

Pradėjus nuo burlaivio deivės netrukus darbų susikaupė daug – juk visą savo laiką Vidmantas nutarė skirti drožybai. Atsisakęs valdiško darbo, sėdo išimtinai tik prie mėgstamo užsiėmimo, pradėjo ir duoną iš to valgyti.

„Didelis ir žmonos nuopelnas, kad ji tam pritarė, leido virtuvėje įsitaisyti ir pradėti čia šiukšlinti“, – šypsosi tautodailininkas.
Juk kur medį drožia, ten skiedrų neišvengsi. Ne kiekviena šeimininkė būtų tokia kaimynyste patenkinta.

Prakalbino dievus

Kai drožinių, kurie darėsi vis įdomesni, įvairesni, susikaupė nemažai, jau buvo galima ir parodą surengti.
V. Zakarka pirmąją personalinę drožinių parodą surengė minėdamas savo 50-metį.
Paroda vyko Rokiškio krašto muziejuje.

Pristatydami autorių, organizatoriai atkreipė dėmesį, jog V. Zakarka tuomet jau buvo vienas aktyviausiai ir produktyviausiai kuriantis drožėjas Rokiškio krašte.
Nors jo kūrybinis kelias prasidėjęs vos prieš keletą metų, drožėjas jau buvo spėjęs sudalyvauti bendrose parodose Rokiškio krašto muziejuje Lionginui Šepkai atminti, prakartėlių parodoje, daugelyje medžio drožėjų plenerų. Jo sukurti kryžiai, koplytstulpiai ar skulptūros jau puošė ne vieną miestelio aikštę, sodybą, parką.

Pirmojoje personalinėje parodoje buvo eksponuota per penkiasdešimt V. Zakarkos darbų religine, mitologine, kitomis tematikomis.
Pasak Vidmanto, pradėjęs drožinėti religinės temos vengė, šioji atrodė nuobodi ir beveik išsemta. Atrodė, ką naujo berasi – viskas šia tema jau pasakyta, parodyta.

Pradėjęs domėtis religine, mitologine tematika, V. Zakarka suprato, kad norint drožti šventuosius ar senuosius dievus, reikia apie juos kuo daugiau išmanyti.

„Bet kuo toliau, tuo labiau ši tema darosi patrauklesnė ir įdomesnė. Pasirodo, daug dar galima pasakyti ir religinės, ir mitologinės temos imantis. Kiekvieno žvilgsnis, išraiškos būdas juk vis kitoks“, – pasakoja V. Zakarka.

Pradėjęs domėtis suprato, kad norint drožti šventuosius ar senuosius dievus, reikia apie juos kuo daugiau išmanyti. Tad naujo darbo imdamasis ieškojo literatūros, skaitė internete, stengėsi kuo daugiau apie būsimo kūrinio personažą sužinoti.

Ir kryždirbystei, stogastulpių drožybai reikėjo žinių, patirties, suvokimo.
Po truputį vis giliau einant į tautodailę, ieškant ir senųjų tradicijų, ir šiuolaikinių sprendimų, imtasi pačių įvairiausių temų.

Darbštus drožėjas pelnė daug įvertinimų ir pagarbos. Jis pripažintas sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniu amatininku, senųjų kryždirbystės ir šaukščiaus amatų puoselėtoju.
V. Zakarka buvo išrinktas rajono Metų tautodailininku, 2012 metais – geriausiu Aukštaitijos kryždirbiu, pripažintas Panevėžio apskrities meistru, konkurso „Aukso vainikas“ kandidatu.

Po maždaug dvidešimties metų intensyvaus darbo puikiai matyti ir rezultatas.
Pernai tautodailininkui minint 60 metų sukaktį, abiejų jo sūnų rūpesčiu išleista knyga „Medžio darbų albumas“.

Drožyba – visada

Klausydamas prieš keletą metų iš Rokiškio į Panemunėlį gyventi persikėlusio tautodailininko pasakojimų, supranti, jog medžio drožyba jam ne tik pomėgis bei uždarbis, bet ir gyvenimo būdas.
V. Zakarka visą laiką sukasi tame tautodailės rate – jeigu neturi didelio darbo, griebiasi šaukšto ar skulptūrėlės, jeigu nedrožia, tai planuoja, svarsto, piešia, rengiasi šiam procesui. Meistras džiaugiasi, kad įsikūrus didesnėje ir platesnėje erdvėje lengviau įgyvendinti bet kokius sumanymus.

Dabar jis su užsidegimu renčia pavėsinę prie namų. Tai nors ir ne kūrybinis darbas, bet irgi savotiškas medžio galimybių išbandymas ir panaudojimas.

Tautodailininkas įsikūręs prie pat Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios, kurios šventoriuje – net du dideli jo drožiniai – koplytstulpis ir kryžius. Abu jie išrašyti drožėjo mėgstamomis lelijomis.
V. Zakarkos darbai puošia ne tik gimtojo Rokiškio krašto vietoves. Yra jo drožinių ir kituose rajonuose, kai kurie iškeliavę į užsienį. Jo sukurta Angelo skulptūra stovi ir Panevėžio rajone, Miežiškiuose esančiame Angelų slėnyje. Tautodailininkas pasakoja, kad Miežiškiuose gyvenantis ir čia daug darbų sukūręs jo bendramintis medžio drožėjas Eduardas Titas – geras draugas ir bičiulis. Meistrai dažnai skambina vienas kitam, dalijasi naujais sumanymais, aptaria būsimus darbus.

Prisimindamas savo kūrybinio kelio pradžią, V. Zakarka sako iš pradžių nedrįsdavo, gėdydavosi patyrusių meistrų klausti, prašyti paaiškinti vieną ar kitą drožybos subtilybę.

„Iš pradžių drožiau tik mažus darbus, o taip norėjosi pereiti prie didelių, monumentalių. Žiūrėdavau per televiziją rodomus reportažus iš drožėjų dirbtuvių, kur jie dideles skulptūras drožia, ir svajodavau kada nors ir pats taip išmokti. Vėliau, kai jau susipažinau su kai kuriais tautodailininkais, jie stebėjosi, kodėl nepriėjau, nepaklausinėjau. Kiekvienas mielai būtų paaiškinęs“, – prisimena V. Zakarka.

Laisvą valandėlę medžio gabalėlį – būsimą šaukštą į rankas imantis tautodailininkas tikina, jog vargu ar atsirastų jėga, galinti užgesinti jo norą drožinėti.

„Gali ateiti toks laikas, kai mano darbai niekam nepatiks, netiks, bus nereikalingi, – aš vis tiek drošiu. Net jeigu drožyba bus nebemadinga, iš visur išstumta – vis tiek jos neatsisakysiu, drožiu ir gana“, – sako Rokiškio krašto tautodailininkas V. Zakarka.

Komentarai

  • Dėkojame gerb.korespondentei Vitalijai Jalianiauskienei už puikų straipsnį apie Vidmantą Zakarką.Tiek gražaus ir gero sužinojome ,džiaugiamės kad yra tokių kūrybingų asmenybių.Linkime sėkmės medžio drožėjui auksarankiui Vidmantui Zakarkai,o gerb.Vitalijai linkime savo straipsniuose ir toliau mus supažindinti su įžymiais menininkais,kolekcionieriais ir tautodailininkais.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų