-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Didžiulis, turtingas, neišsemiamas pasakų pasaulis, ir nė vienas neužaugo po jį nepavaikščiojęs, jo įkvėptų svajonių neliūliuotas.
Garsioji dainininkė ir pasakotoja, Šeduvos baba vadinama Emilija Brajinskienė įsitikinusi, kad nė viena pasaka negali būti kvaila ar nereikšminga. Iš amžių glūdumos atėjusios ir ilgos, ir visai trumputės jos atskleidžia gyvenimo tiesas.
„Niekas taip nepamokys kaip pasakos. Kartais vaikui sakyk nesakęs, nelabai girdės. O pasaka gali sudominti, ateiti į mažylio širdį, ir jis supras, kas gerai, kas nelabai, ko, šiukštu, negalima. Juk pasakose teisybė visada nugali, o neteisybė – pralaimi. Pasiklausęs visos pasakos suprasi, kad niekam negalima daryti blogo, nes nedori darbai atsisuks prieš tave patį. O teisingu keliu, kad ir pačiu sunkiausiu, pilnu kliūčių, eidamas būsi laimingas“, – „Sekundei“ tvirtino žinoma šeduvietė.
86 metų moteris ką tik visuomenei pristatė Laimos Brukšaitienės ir kitų entuziastų parengtą ir išleistą solidžią knygą „Šedvos miestely aušrela auša“. Joje – gausybės žinomiausių šio krašto dainų žodžiai ir gaidos. Knygos leidėjai teigia esantys ypač dėkingi „vertybių puoselėtojai E. Brajinskienei, begalinei entuziastei, vertinančiai ir mylinčiai lietuvišką dainą ir įnešančiai didelį indėlį į etninę kultūrą“.
Tai jau antroji E. Brajinskienės darbo vaisius įamžinusi knyga. Prieš dešimt metų buvo išleista tautosakos rinktinė „Tetirvins subilda“. Joje pasakojama ir apie pačią E. Brajinskienę – šviesuolę, ilgametę kraštotyrininkę, savo krašto kultūros tradicijų puoselėtoją, tautosakos rinkėją, pateikėją, pristatoma šios entuziastės surinkta tautosaka – dainuojamoji, smulkioji, etnokosmologijos, tikėjimų, spėjimų, burtų, kalendorinų švenčių, be to, galima susipažinti su Šeduvos istorija, šeimos ir darbo papročiais, liaudies medicinos, kulinarijos paveldu ir kt. Visa tai pateikta šeduvių tarme.
Nors knygos jau išleistos, etnografė savo veiklos nenutraukė – vis dar renka ir užrašo tautosaką.
Jos sąsiuviniuose jau nugulė daugiau kaip trys su puse tūkstančio patarlių, dar nespausdintų dainų. Dabar daugiau dėmesio tautosakininkė ketina skirti pasakoms, legendoms, sakmėms – per mažai, mano, jų surinko ir užrašė, o juk tokio turto aruodai neišsemiami.
E. Brajinskienė kruopščiai užsirašo kiekvieną dainą, pasaką, patarlę.
Daug pasakų E. Brajinskienė sako išgirdusi iš savo mamos – ji vaikams labai gražiai pasakas sekdavusi. O jos mama tas pasakas iš savo mamos girdėjo, o ta iš savosios… Taip per kartas tautos išmintis ir atėjo iki mūsų dienų.
Lietuvių pasakose – ne tik stebuklai, fantazija, išmonė, svajonės, bet ir tikrasis gyvenimas. Tik reikia atidžiai skaityti ar klausyti ir įsiklausyti.
Šeduvietė atkreipia dėmesį, kad labai daug pasakų sukurta apie našlaičius, apie juos skriaudžiančias pamotes raganas. O juk tai tikrasis praeities paveikslas – labai daug jaunų moterų anuomet mirdavo gimdydamos ir palikdavo vaikelius našlaičiais.
Be moters rankų ūkyje nebuvo galima išsiversti, tad tėvas parsivesdavo antrą, o tos netekęs – ir trečią žmoną. Neretai šios ir savų vaikų turėdavo, o jeigu ne, netrukus susilaukdavo. Kitos motinos vaikai nuo gausybės darbų pervargusiai, o kartais ir kietos širdies pamotei nebūdavo mieli ir reikalingi.
Kiek liūdnų dainų sudėta apie prie motulės kapo raudančius našlaitėlius, apie jų liūdną dalią! Kiek pasakų apie vaikus skriaudžiančią, jų atsikratyti visokiais būdais bandančią pamotę!
Sunkiausius darbus dirbti verčiami, iš namų vejami, alkani ir sušalę našlaičiai pasakose sulaukia savo valandos – juos pamilsta, jie tampa turtingi, stiprūs. Pasakose visada nugali gėris.
Išsigelbėti iš kančių nuskriaustiesiems padeda net gamta – saulė, mėnulis, gyvūnai, augalai. O pikčiurna nubaudžiama, ir kartais gana žiauriai – sudeginama, paskandinama, jos kauleliai išbarstomi laukuose.
Kaip Šeduvos babos mėgstamoje pasakoje apie Sigutę. Už tai, kad iškasusi duobę ir pripylusi žarijų pamotė Sigutę į ją įviliojo, mergaitės brolis atkeršija – žiežula prilimpa prie derva ištepto žirgo šono, o šis nuneša ją per laukus ir išbarsto kaulelius.
„Šaltą saulėtą dieną pažvelkit į sniegą, ten likę tų raganos kaulelių – tarp blizgančių prieš saulę snaigių jie aiškiai matyti“, – sako E. Brajinskienė.
O pasaką apie Jonuką ir Elenutę turbūt kiekvienas žino – joje taip pat pasakojama apie pamotės nekenčiamus, iš namų vejamus našlaitėlius.
Nepaklausė broliukas sesės, atsigėrė iš avino pėdos ir avinėliu pavirto – tuoj jį ragana uždarė ir taikėsi pjauti. Laimė, tėvas, išgirdęs vaikų pokalbį, suprato, koks jis kaltas, ir tapo vaikeliams labai geras. O raganą į laužą įmetė – liepsna tik suūžė ir nedorėlė dingo.
E. Brajinskienė moka daug pasakų. Ir visose randa prasmę, pamokymus, gyvenimo išmintį. Kad ir pasaka, kaip meška su arkliu, o paskui su žmogumi galynėtis, savo galią, viršenybę įrodyti norėjo, tačiau abiejų buvo įveikta ir spruko taip toli, kad Lietuvos miškuose jos jau nebėra.
Pasaka moko: nenorėk kito, tau nieko blogo nedarančio, nugalėti, prieš jį pasipuikuoti. Arba pasaka, kaip grybas prieš ąžuolą pūtėsi, didesniu už jį užaugti žadėjo, gyrėsi tol, kol susmuko. Pasaka primena, kad kiekvienam derėtų žinoti savo vietą ir nesipūsti.
O pasaką šeduvių tarme šalies pasakotojų konkurse pasekusi E. Brajinskienė laimėjo pirmą vietą. Ir kaskart ją taip įtikinamai, vaizdingai seka, kad, regis, matai gudrų elgetą, iš lengvatikių išviliojantį dešras, kumpius, drabužius ir net arklį.
Pasakė elgeta šeimininkei, kad danguje pas jos mirusį vyrą pabuvęs ir kaip jis vargsta pamatęs, tad tuoj pradėjo moteris prašyti, kad maisto ir drabužių vyrui nunešta. O ko elgeta neims? Tai moteriškė ir pridėjo visko, dar ir lašinių elgetai už nunešimą davė…
Tas elgeta – tarsi šiuolaikiniai pasakų apie į avarijas patekusius sūnus ar anūkus sekėjai. O dar ši pasaka parodo, kad, kaip sako Šeduvos baba, „biednas nebūtinai durnas“.
Labai dažnoje pasakoje galima surasti įrodymų, kad patarlė „Nekask kitam duobės, nes pats į ją įkrisi“ – labai teisinga.
Kas yra žmogaus orumas, gal ir tokia E. Brajinskienės paporinta istorija paaiškins: „Buva toks išdykės vaiks. Nuėja jis į miškel, o ten po medž ubags mieg. Įlipa vaiks į medį i apšlapina to ubago. Parlake namo i pasakoj tėvu. Tėvs saka: „Ne, tu ne žmogo apšlapinai, gal kelmo kokį.“ Kito dieno vė tas vaiks ain į miškel, vė padara to pat, o tėvs vė sava: ne, ne žmogų, gal kokį maišo. Po kelių dienų vaiks vė nulake į miškel i vė rada gulint ubago. Kai tik pradėja šlapintis, ubags pabuda, ištraukia vaiko iš medžia, išsilaužia lazdyno, iškarše kailį tam vaiku. Parlak vaiks rėkdams, u tėvs i saka: „Va, daba tai tikrai žmogų apšlapinai, i jo žinai, kad teip daugiau nebedarysi.“
Šeduvoje gimusi kraštotyrininkė su didžiule meile ir pagarba atsiliepia apie savo gimtinę, šio krašto žmones. Ir, beje, daug legendų bei istorijų apie įvairias Šeduvos vietas žino – papasakos ir apie malūną, ir apie miesto gatves, ir apie aplinkinius kaimus, balas, pelkes, kalnelius.
O iš kur apie Šeduvos įkūrimą ir pavadinimo kilmę sužinosime, jeigu ne iš E. Brajinskienės pasakojamos legendos: „Kur dabar Šeduva, kadaise neįžengiamos girios buvo. Šiose giriose didikai medžiodavo, mat už tų girių karaliaus dvaras stovėjo. Kartą išsiruošė į medžioklę karaliaus sūnus. Pamatęs gražią elnę, vijo vijo ją, kol pasiklydo. Nežino, kaip išjoti, klaidžioja po girią, kelio neranda, išalko. Karalius laukia sūnaus ir kremtasi: gal vilkai jį suėdė.
O karalaitis jau visai jėgų nebeturėjo, kai sutiko žilą senelį. Apsidžiaugė karalaitis, paklausė, kaip jam kelią surasti, pasiskundė, kad labai alkanas. Nusiėmė senelis terbelę, ištraukė duonos, duoda du gabalėlius ir sako: „Še du, va.“ Užkrimto karalaitis duonos, atsigavo ir kai senelis kelią parodė, namo parjojo. Apsidžiaugė karalius ir liepė girią iškirsti, o toje vietoje, kur senelis pasirodė, pilį pastatyti. Aplink pilį tuoj miestas pradėjo kurtis ir jis buvo senelio ištartais žodžiais pavadintas – Šeduva. Ta pilis buvo maždaug toje vietoje, kur dabar gimnazija, bet per ilgus šimtmečius tik gatvių pavadinimai Pilies bei Pilies takas išliko.“
E. Brajinskienė pasakoja, kad vėliau tą pilį valdė kunigaikštis Jonas Kazimieras, jis ją savo žmonai Marijai Gonzago padovanojo. O žmona išprašė vyro, kad Šeduvai būtų suteiktos magdeburgo teisės. Jos miestui garantavo prekybos ir amatų apsaugą, laisvę, valstiečiams – kad bus atleisti nuo prievolių. Magdeburgo teisės Šeduvai buvo suteiktos 1654 metais. Istoriniai šaltiniai byloja, kad iki baudžiavos panaikinimo Šeduva buvo vienintelis Lietuvos miestelis, išsikovojęs miesto teises ir pagal įstatymus prilygstąs apskrities miestams.
E. Brajinskienė sako, kad magdeburgo teises buvo gavę ir kiti miestai. „Bet Šeduvai pats valdovas jas dovanojo, užtat ji buvo karališkas miestas“, – tikina.
Jos archyvuose yra ir garsaus Šeduvos malūno istorija, užrašyta nuo pat jo statybos pradžios iki šių dienų.
Daug pasakų sukurta apie aitvarus, šeduviškai tariant, – aičvarus. Kaip tokių pasakų žmonės nekurs, juk visi norėjo būti turtingi, nebevargti.
Šiose knygose – E. Brajinskienės surinkta tautosaka.
Tik kažkodėl vieniems gerai sekėsi, o kiti, nuo ryto iki vakaro nugarą lenkdami, vis tiek skurdo. Matyt, todėl, kad pagalbos nesulaukė ir aitvaras juos aplenkė.
O kas turi aitvarą, tam visada gerai. E. Brajinskienė sako, kad įsigyti aitvarą galima trimis būdais. Vienas iš jų – nusipirkti, bet tai taip daug kainavo, kad beveik niekas negalėjo jo įsigyti.
Buvo galima išperinti – reikėjo devynerius metus juodą gaidį laikyti ir laukti, kol jis dešimtaisiais padės kiaušinį. Iš to kiaušinio geras aitvaras išsirisdavo.
O dar galima aitvarą pasigauti, tik tam reikia gerai pasiruošti. Nuolat žiūrėdami į dangų, be abejo, kada nors pamatysite aitvarą su uodega, kaip kometą skriejantį. Tada reikia ten, kur esi, ratą aplink save šermukšnio lazda apsibrėžti ir tame rate stovint tikrą mazgą surišti. Vienas, nieko po ranka neturėdamas, kojines nusimovęs, mazgą surišo – taip aitvarą pagavo ir greit praturtėjo.
Bet atrišti to mazgo negalima – paleisi aitvarą ir jis pabėgs. O mazgą rišant reikia prašyti aitvaro: „Nešk turtą man, tik nevok iš žmonių.“
Dar viena pasakų tema – velniai ir velniukai. Apie juos taip pat daug pripasakota.
Ir apie Šeduvą daug velnių gyveno, net vienam garsiojo malūno savininkui tarnavo. Sako, kai kiti malūnai nedirbdavo, nes vėjo nebūdavo, ant Šeduvos malūno sparnų velniukas užšokęs juos sukdavęs.
Ne veltui tas malūnas velnių malūnu buvo pramintas.
Lietuvos šviesuolė, garbės pilietė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu ir daugybe įvairiausių kitų garbingų apdovanojimų įvertinta, folklorinio ansamblio „Šeduva“ įkūrėja E. Brajinskienė parsivežė ir aukščiausią apdovanojimą – „Aukso paukštę“.
Dabar Šeduvos kultūros centro veikloje ji nedalyvauja, o folklorinis ansamblis „Šeduva“ repetuoja E. Brajinskienės namuose – seklytėlėje, kurios palubėje kabo įspūdingas šiaudinis sodas.
Pasirodo, kad tas tautodailės kūrinys ne tik būstą puošia, bet ir turi kitą paskirtį.
Kai susėda ansamblio dainininkai – vyrai vienoje stalo pusėje, moterys kitoje ir kai užtraukia dainą, sodas tuoj suktis pradeda. „Aha, vadinasi, gerai dainuoja, balsai sutaria. Tačiau būna, kad sodas nesisuka. Tada tenka dainą pradėti iš naujo“, – aiškina ansamblio vadovė.
Tautosaką ji renka nuo 1978 metų – apėjo daug kiemų, apvažinėjo aplinkinius kaimus, bendravo su šimtais žmonių ir į jos užrašus vienas po kito gulė dainos, žaidimai, priežodžiai, patarlės, pasakos, legendos ir kt. Buvo leidžiamos plokštelės, garsajuostės, o 1996-ųjų žiemą Lietuvos televizija įrašė „Šeduvių vestuves“.
Nemažą vietą šios moters gyvenime užima ir futbolas. Ji – Šeduvos futbolo komandų organizatorė, padėdavusi futbolą norintiems žaisti jauniems žmonėms telktis į būrį, administravusi komandas. Pasak jos, ir vardą Šeduvos baba su futbolininkais bendraudama gavo.
