Parodoje pristato senąsias aukštaičių vestuves

Viduvasaris – pats vestuvių metas, o vestuvės – vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių, nulemiančių jo šeiminę ir asmeninę laimę. Tradicinės vestuvių apeigos formavosi ilgus šimtmečius, kito keičiantis epochoms, visuomenėms, šeimos modeliui.

Panevėžio kraštotyros muziejuje nuo gegužės mėnesio veikia Aukštaitijos metams skirta paroda „Senosios aukštaičių vestuvės“. Parodą surengti paskatino muziejuje saugomi Marijos Boreikaitės-Kosuchinienės piešiniai, 1936 m. kaip iliustracijos piešti Mikalinos Glemžaitės (1891–1985) leidiniui „Kupiškėnų vestuvininkai“. Spalvinguose mišria technika atliktuose piešiniuose įamžinti Kupiškio ir aplinkinių kaimų žmonės, vaidinę „Kupiškėnų vestuvėse“ senųjų vestuvių personažus. Piešiniuose daug dėmesio skiriama puošniam išeiginiam liaudiškam kostiumui ir jo nešiosenai. Menininkė labai atidi subtilioms detalėms, spalvų derinimui. Šiuos paveikslus, kurių neturi net Kupiškio etnografijos muziejus, rūpėjo parodyti lankytojams.

Vestuvininkai. XX a. 3 dešimtmetis. V. Firinausko nuotrauka. PKM

Vestuvių ritualas Aukštaitijoje turi senas ir gilias tradicijas. Svarbiausios aukštaičių vestuvių apeigos susiformavo XIX a. II pusėje – XX a. I pusėje gana patriarchalinėje visuomenėje. Vestuvių apeigos buvusios ilgos: prasidėdavo pažintuvėmis, tada – pražvalgos, sužadėtuvės, užsakai, tada – didvakaris, paskui – mergvakaris ir bernvakaris, tada – išlydėjimas į bažnyčią, paskui – dviejų dienų vestuvių puota nuotakos ir jaunikio pusėse su ilgomis ceremonijomis, tada – sugrąžtai. Taigi vestuvės tęsdavosi maždaug du tris mėnesius. Apeigas lydėdavo dainos, raudos, muzikavimas, inscenizuoti vaidinimai ir šmaikštavimas. Vestuvių dramoje netrūko nei ašarų, nei juoko. Senosios vestuvės būdavusios ne tik šeimos, bet ir visos kaimo ar miestelio bendruomenės šventė. Maistą ruošdavo šeimininkės, svočia, o ir svečiai atsinešdavo lauknešėlius. Laukiami būdavo visi, netgi stalas neprašytiems svečiams – pašalninkams – būdavo paruošiamas.

Piršlys. XX a. 3 dešimtmetis. B. Buračo nuotrauka. ČDM

Šias apeigas parodoje iš dalies pristato eksponatai iš Panevėžio kraštotyros bei Kupiškio etnografijos muziejų, nuotraukos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio ir Panevėžio muziejų. Eksponatai apima laikotarpį net nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Daugiausia eksponatų ir nuotraukų iš XX a. pirmosios pusės – nuotakoms specialiai pas meistrus užsakytos kraičių skrynios ir šitose skryniose laikyti pačių merginų išausti kraičiai: drobės rietimai, rankšluosčiai, juostos. Parodoje eksponuojami šiaudiniai vestuvių sodai, iš šiaudų pintos kvieslio ir kraitvežio kepurės. Įdomių eksponatų parodai paskolino Kupiškio muziejus: svočios pyragui – karvojui – atvežti skirta skrynelė, ploniausio šilko skaros, aukso ir sidabro siūlais austi kasnykai ir galionai, nešioti netekėjusių aukštaičių merginų, saviti tik kupiškėnių pamergių kalpokai, puošti dirbtinėmis gėlytėmis, ištekėjusių aukštaičių nuometai, nuotakai siūti vestuviniai bateliai. Senąsias vestuves kupiškėnai atgaivino 1965 metais, tad tarp vestuvinių eksponatų yra režisieriaus, garsiojo piršlio Povilo Zulono surašytas piršlio testamentas, piršlio buteliukas ir kiti įdomūs eksponatai. Parodoje pristatomos nuotakos dovanos – dosai – vyro šeimos nariams, tradicinės aukštaičių kapelos instrumentai, kunigo dr. Gedimino Jankūno šeimoje išsaugoti jo giminės moterų Elžbietos Rožėnaitės ir Pranutės Jankūnaitės kraičiai, pažymėti išsiuvinėtais inicialais. Kunigas G. Jankūnas visą savo giminės moterų tradicinės tekstilės palikimą yra padovanojęs Upytės tradicinių amatų centrui.

Daug dėmesio parodoje skiriama senajai fotografijai. Tai garsių fotografų, tokių kaip Balys Buračas (1897–1972), Vincas Firinauskas (1892–1975), Tadas Bajorūnas (1890–1945), ir visai nežinomų fotografų darytos vestuvių nuotraukos, fotografuotos XX a. 3–5 deš. Nuotraukose puikiai perduota laikmečio dvasia: aplinka, mada, tarpusavio santykiai, vestuvių muzikantų instrumentai ir kita.

Dairydamiesi po parodą neabejotinai pajusite, kaip greitai keičiasi mados ir papročiai, kaip sparčiai nuo mūsų tolsta archajiškos apeigos, dainos, iš žodyno traukiasi daiktus ir šeiminius santykius apibūdinantys žodžiai: jaunamartė, jaunavedys, marti, anyta, šešuras, moša, dieveris…

Keičiasi ir šeimos supratimas, tačiau vis tiek vestuvės išlieka didžiausia ir gražiausia šeimos švente, iškilminga ceremonija, kuria švenčiama santuokos – naujo dviejų žmonių gyvenimo pradžia.

Paroda veiks iki spalio mėnesio.