M. Gribauskaitės asmeninio albumo nuotr.

Negalią pavertė supergalia

Negalią pavertė supergalia

Užsitęsusi pandemija, barbariškas karas Ukrainoje kaip niekad ryškiai parodė, kokia svarbi visuomenės dalis yra savanoriai. Kol vieni dūsauja, jog neturi galimybių ar laiko įsilieti į padedančiųjų gretas, kiti ima ir drąsiai daro. Vieni tokių – Panevėžio jaunuolių dienos centro auklėtiniai, savo negalią pavertę tikra supergalia.

Šiame centre kasdien apsilanko per septyniasdešimt ypatingų jaunųjų panevėžiečių.

Nors kiekvienas jų turi negalią, šie jaunuoliai laužo stereotipus aktyviai įsitraukdami į savanorystę.
Jie rūšiuoja paramą nuo karo į Panevėžį pasitraukusiems ukrainiečiams, skirsto „Maisto banko“ produktų paketus nepasiturintiems, bendrauja su vienišais senoliais globos namuose, organizuoja jiems smagias popietes, rūpinasi beglobiais keturkojais prieglaudoje.

Anot Jaunuolių dienos centro socialinės darbuotojos Monikos Gribauskaitės, savanorystė intelekto sutrikimų turintiems jaunuoliams – savotiška savarankiškumo mokykla.

Jėga – komandinis darbas

Savanoriauti žmonės dažniausiai pradeda norėdami atrasti ir geriau pažinti save. Lygiai tokiu pat pažinimo noru dega ir jaunuoliai, turintys negalią.

Nors kai kuriems gali atrodyti, jog jiems patiems labiau reikia pagalbos, anot M. Gribauskaitės, ypatingi jaunuoliai anaiptol nesijaučia esantys kitokie.

Kaip ir visi, jie nori būti naudingi ir parodyti, jog gali pritaikyti savo įgūdžius bet kokioje situacijoje.

Jaunuolių dienos centro auklėtiniams savanorystė nėra naujiena.

Jų motyvaciją kursto ir šalia esantis pavyzdys – į centrą atvykę tarptautiniai savanoriai, kurie kasdien įtraukia į įvairiausius užsiėmimus, leidžia laiką kartu.

„Mūsų jaunuoliai vadovaujasi posakiu: „Jeigu nori viską padaryti greitai – daryk vienas ir sau, jeigu nori pasiekti daug – daryk tai su komanda.“ Jie – jauni, energingi, motyvuoti, priimantys iššūkius ir juos paverčiantys gerąja patirtimi, kuria visuomet gera dalytis ir užkrėsti kitus“, – sako M. Gribauskaitė.

Anot socialinės darbuotojos M. Gribauskaitės, svarbiausia – pasitikėti sutrikusio intelekto žmonėmis ir nenuvertinti jų sugebėjimų. Asmeninio archyvo nuotr.

Skirtingi, bet panašūs

Jaunuolių dienos centre neįmanoma nepastebėti energingosios 34-erių Astos. Nors mergina turi negalią, ji nebijo iššūkių, noriai įsitraukia į įvairiausias veiklas.

Asta yra išbandžiusi ne vieną savanorystės sritį: rūšiavo ir skirstė maisto produktus nepasiturintiems „Maisto banke“, Šv. Juozapo socialinės globos namuose kartu su globotiniais ne tik dalyvavo renginiuose, bet ir juos organizavo: vedė rytinę mankštą, smagią stalo žaidimų popietę.

„Visi turime išmokti pirmiausia matyti žmogaus stipriąsias savybes, o turimas silpnybes paversti stiprybėmis. Vadovaudamasi tokiu požiūriu savanorystės ėmėsi ir mūsų Kotryna. Ji visuomet pirmiausia vertina žmogaus vidines savybes, o ne išorę“, – pasakoja M. Gribauskaitė.

Astos draugė 24-erių Kotryna rieda neįgaliųjų vežimėliu, tačiau jai tai netapo kliūtimi savanoriauti. Mergina neatlygintinai darbavosi Šv. Juozapo socialinės globos namuose.

Nors Panevėžio šaligatviai ne visur patogūs neįgaliesiems, turintiems judėjimo negalią, tai Kotrynos niekada nestabdė.

Dar vienas užkrečiantis pavyzdys – energija trykštantis 39-erių Ričardas.

Jis turi savanoriavimo Panevėžio gyvūnų globos draugijos prieglaudoje patirties – ten ne tik leido laiką su globojamais keturkojais, bet ir rūpinosi prieglaudos tvarkymu.

Vėliau Ričardas, psekdamas draugų pavyzdžiu, prisijungė prie savanorių komandos Šv. Juozapo socialinės globos namuose.

Prisideda kaip gali

Visuomet padėti pasiruošę ypatingi jaunuoliai neliko abejingi ir kaimyninėje šalyje, Europos širdyje, Ukrainoje, vykstantiems karo žiaurumams.

Pirmiesiems bombų ir raketų smūgių sugriautos šalies pabėgėliams pasiekus Panevėžį, Jaunuolių dienos centro lankytojai iš karto ėmėsi organizuoti jiems pagalbą.

„Kiekvienas prisidėjo pagal savo galimybes: parama daiktais, gamintais skanėstais, pagalba rūšiuojant daiktus labdaros ir paramos fonde „Nauja viltis“ ar tiesiog skleidžiant žinią, kad negalime būti abejingi“, – pasakoja M. Gribauskaitė.

Anot jos, kiekvienas jaunuolis, turintis negalią, nori būti visaverčiu visuomenės nariu, dalytis tuo, ką turi, ir daryti tai, ką geba geriausiai.

„Pagrindiniai jaunuolių lūkesčiai pradedant savanoriauti yra tiesiog praplėsti draugų ratą, įgyti naujų įgūdžių, kuriuos vėliau galės pritaikyti tiek centre, tiek už jo sienų. O svarbiausia, ką savanoriaujantis jaunimas nori parodyti: negalia gali tapti galia, nepaisant vis dar gajų stereotipų. Mes ir stengiamės juos griauti savo pavyzdžiu“, – sako M. Gribauskaitė.

Pirmi kartai

Dauguma Jaunuolių dienos centro lankytojų išbandę savanorystę net ir tarptautiniu mastu.

Centro auklėtiniai jau ne vienerius metus turi galimybę išvykti į Italiją, Austriją, Portugaliją bei kitas pasaulio šalis ir įsilieti į ten gyvenančių panašaus likimo bendraamžių socialinį bei kultūrinį gyvenimą.
Jaunieji panevėžiečiai dar visai neseniai neatlygintinai darbavosi Italijos ūkyje, neįgaliųjų dienos centre, Portugalijoje jiems teko surinkti baldus, o Ispanijoje – pakuoti sausainius.

Savanoriaudami kitose šalyse, jaunuoliai daugelį dalykų patiria pirmą kartą: pirmą kartą skrenda lėktuvu, rieda traukiniu, jiems viskas yra nauja ir nepažįstama.

Daugelis sutrikusio intelekto žmonių sunkiai orientuojasi aplinkoje, nemoka skaičiuoti pinigų, užsienio kalbos, jiems trūksta socialinių įgūdžių, tad į kelionę gali leistis tik lydimi ištikimų asistentų – socialinių darbuotojų.

Įveikia baimes

Jaunuolių dienos centro lankytojui Arminui savanoriaujant Italijoje buvo kilęs nemenkas iššūkis – dirbti su gana dideliais šunimis ir asiliukais, kurių vaikinas nemenkai prisibijojo.

„Iš pradžių Arminas jautė didelę baimę net prisiliesti ar būti šalia tokių gyvūnų, tačiau per tris savaites jis visas savo baimes įveikė! O šunys Arminui tapo geriausi draugai“, – pasakoja M. Gribauskaitė.
Vienas didesnių iššūkių, tenkančių jaunuoliams savanoriaujant kitoje šalyje, – prisiimti atsakomybę už savo finansus ir planuoti biudžetą.

M. Gribauskaitė džiaugiasi, jog būtent savanoriaudami centro auklėtiniai ne tik patys pradėjo skaičiuoti pinigus, bet vėliau to moko ir bendraamžius likimo draugus.

„Žinoma, būta ir orientavimosi svetimoje šalyje iššūkių. Teko išmokti atpažinti tam tikrus
orientacinius simbolius, nurodančius kryptį ar tam tikrą vietą. Bet grįžus į Lietuvą tokių problemų
nebekilo“, – šypteli nė per žingsnį nuo jaunuolių nesitraukianti socialinė darbuotoja.

Renginių organizatoriai

Jaunuolių dienos centro auklėtiniams pradėjus savanoriauti, jiems viskas nauja ir labai patrauklu.
Labiausiai jaunuolius traukia užsiėmimai, kuriuos galėtų pritaikyti Jaunuolių dienos centre – organizuojamos „Bingo“ popietės, stalo žaidimų turnyrai, sezoniniai užsiėmimai, pasiruošimas šventėms.

„Savanoriaujantis jaunimas įgytus įgūdžius gali pritaikyti ir namuose. Vienas svarbiausių
– savarankiškumas. Jie mokosi savarankiškai apsipirkti, tvarkytis buityje, serviruoti stalą, paruošti maistą. Tuo jie kasdien užsiima ir centre, tačiau savanoriaujant šie įgūdžiai yra tobulinami“, – pabrėžia M. Gribauskaitė.

Ji pastebi, kad po savanoriškos patirties labai išryškėjo jaunuolių noras padėti ne tik silpnesniems, bet ir kiekvienam komandos draugui ar centro darbuotojui.

„Pavyzdžiui, Roberta, savanoriavusi Italijoje, vėliau surengė edukacinę itališkų apyrankių pynimo popietę centro bendruomenei“, – prisimena socialinė darbuotoja.

Įvertinti už gerus darbus

Nors vis dar nemažai yra manančiųjų, jog sutrikusio intelekto žmonės negalėtų padėti visuomenei, centro jaunuolių pavyzdys rodo visai ką kita.

Anot M. Gribauskaitės, svarbiausia – jais pasitikėti, nenuvertinti jų sugebėjimų.

Socialinė darbuotoja džiaugiasi, jog visos nevyriausybinės organizacijos labai maloniai priima savanoriauti norinčius jaunuolius su negalia, padeda jiems atrasti savo stipriąsias puses.
„Niekada nesame susidūrę su situacija, kad kažkur būtume nelaukiami“, – sako Jaunuolių dienos centro specialistė.

N. Gribauskaitę džiugina ir aplinkiniai, visuomet stipriai palaikantys ypatingų jaunuolių savanorystės idėją.

O besikeičiantis požiūris į neįgaliuosius skatina juos nesustoti.

„Didelis palaikymas jaučiamas iš jaunuolių šeimų, artimo draugų rato. Daugelis paramą išreiškia socialiniuose tinkluose, įvairiuose renginiuose, kuriuose susitinkame tikrai nebe pirmą kartą“, – pasakoja M. Gribauskaitė.

Dar vienas įrodymas, kad panevėžiečiai labai palaiko jaunuolius, – jų darbų įvertinimas.

Pernai Jaunuolių dienos centras tapo laureatu rinkimuose „Panevėžio metų projektas / iniciatyva 2021“ bei „Metų jaunasis europietis 2021“.

 

Komentarai

  • Šaunuolė mergina

  • Moniką žinau jau keletą metų ir vis stebiuosi ir mokausi stiprybės ir nepailgstumu veikti. Energijos ir geros nuotaikos užtaisas. Tai žmogus kur tiesiog gera būti šalia. Sulaukti pagalbos, patarimo. Akys pilnos užsidegimo noro ir pilnos kišenės idėjų. Seku socialiniuose tinkluose ir negaliu atsistebėti jos ryšiu su jaunuoliais, idėjomis, pagalba ir einant koja kojon i visuomene. Stiprybes jai, kad varikliukas nenustotu veikti.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų