-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
R. Petrausko (1958–2021) siurrealistiniai, mistiniai, magiški ir mitiniai tapybos pasauliai puikiai pažįstami panevėžiečiams. Retas kuris nors kartą nėra matęs šio tapytojo pasakiškų fantazijų. Lietuvos ir pasaulio mastu dailininkas geriau žinomas kaip miniatiūrų autorius, dalyvavęs daugybėje respublikinių ir tarptautinių parodų bei konkursų, ten pelnęs reikšmingų apdovanojimų. „Lietuvos tapybos kontekste R. Petrauskas buvo tarsi marginalas ir tik po mirties atrastas meno kritikų ir didžiųjų kolekcininkų“, – pažymi menotyrininkė Aurelija Seilienė.
Nors daugelis žinojo R. Petrauską kaip tapytoją, jis buvo įgijęs ir laikrodininko-graverio specialybę.
Romualdo Petrausko paroda „Levitacija“ Panevėžio dailės galerijoje. G. Kartano nuotr.
Parodoje „Levitacija“ pristatomą Romualdo Petrausko kūrybą galima skirti į dvi grupes: siurrealistines kompozicijas ir portretus.
„Bet šis perskyrimas yra tik žanrinis, nes, tą reikia turėti omenyje, tiek vienuose, tiek kituose darbuose vaizduojami personažai ir detalės kuo nors panašūs – savo manieromis, tipažu, tapymo stiliumi“, – teigia A. Seilienė.
Pasak menotyrininkės, R. Petrausko kuriamuose portretuose pakankamai tirštai naudojamas dažas, potėpiai tikslūs, kartais tapybiškesni, o kartais lygūs, veidas vaizduojamas preciziškai. Dažniausiai tai senas vyras, kurio raukšlėmis, mimikomis, jų kuriama nuotaika labai smagu žaisti teptuku. Kitu atveju – tai vaikai, kurie dažnai būna visai nevaikiškų, net seniokiškų bruožų.
„Dalis dailininko herojų taip pat neretai turi kokių nors keistų, nekasdieniškų atributų, tokių kaip neįprastos formos kepurė, kasdienybėje retai naudojami daiktai ir panašiai“, – atkreipia dėmesį A. Seilienė.
Daugiafigūrės kompozicijos R. Petrausko kūryboje, pasak menotyrininkės, itin siurrealistiškos. Kai kuriose jų vaizduojami žmonių knibždėlynai, kitose – veikėjas vienišas arba lydimas gyvūno. Vaizduojama aplinka itin sapniška, kupina mitologinių ir krikščioniškų simbolių.
„Dalyje kūrinių galima pamatyti pasikartojančius personažus (apskritaveidė mergaitė arba berniukas, sukumpęs senolis, nuoga moteris). R. Petrausko kompozicijoms būdingi ir pasikartojantys bruožai: paveikslo herojaus galva pakreipta, nenatūrali, tarsi priklijuota, visą laiką kažkuo besistebinti; dažnas iš už užkaborio išnyrantis minios motyvas; tekančio vandens vaizdinys, kuris simbolizuoja atsinaujinimą, apsivalymą, krikštą. Neretai paveiksle šalia pagrindinio veikėjo vaizduojamas ir gyvūnas. Priklausomai nuo siužeto, jis gali būti mitologinis, reprezentuojantis siurrealaus pasaulio erdvę, arba naminis, dažnai avinas, katinas ar šuo. Pastarieji sujungia praeities ir dabarties kūrinių laiką. Taip pat nereiktų pamiršti, kad pasakose gyvūnai būdavo tarpininkais tarp realaus ir antgamtinio pasaulio“, – apibūdina menotyrininkė.
Dailės galerijoje panevėžiečiams prisistatančios vilnietės Eglės Gineitytės parodoje „Mokytojas ant akmens“ eksponuojama menininkės pastarųjų poros metų tapyba.
„Pasklidus aliejinių dažų ir terpentino kvapui įeinu į naują eksperimentų lauką. Pirma tapybos užduotis, kurią užduodu vaikams, yra šviesėjimas arba tamsėjimas. Ir aš nuo to pradedu – tapybiniai bandymai blaško į visas puses. Bet kokios spalvos plotai virsta peizažu, su kuriuo tarsi atsisveikinau. Ar tai mokytojo skiepas, ar mano savasties dalis, ar pabėgimas į kažkokią idealybės sritį?“ – parodos anotacijoje rašo pati autorė.
Eglės Gineitytės paveiksluose – dangaus, marių, smėlynų, pievų, miškų, alyvmedžių giraičių ir sniegynų toliai. G. Kartano nuotr.
Parodos kuratorės meno istorikės dr. Ramintos Jurėnaitės teigimu, E. Gineitytės paveiksluose – dangaus, marių, smėlynų, pievų, miškų, alyvmedžių giraičių ir sniegynų toliai. Gamtovaizdžiai panardinti į rūką, lietų, nutvieksti vidurdienio ar besileidžiančios saulės paverčiami skaidria arba tiršta tuštuma. Menininkei svarbu sukurti pirmapradės gamtos įvaizdžius.
„Pastaraisiais metais tik retsykiais, kaip ankstesniuose E. Gineitytės paveiksluose, gamtoje dar išnyra žmonių ar jų veiklą liudijančių daiktų siluetai. Visi stebintys panoramas personažai pasisukę į žiūrovą nugara. Toks ontologinis žmogaus susiliejimo su pirmaprade gamta motyvas, pradėtas puoselėti vokiečių romantizmo tapytojo Kasparo Davido Fridricho, buvo pasitelkiamas ir kitų tapytojų. E. Gineitytės paveikslas „Du žmonės“ (2021 m.) nutapytas pagal to paties pavadinimo Edvardo Muncho paveikslą, kuriame pakrantėje stebėdami jūrą sustingsta vienas nuo kito nutolę vyras ir moteris. Autorė šiems tradiciją turintiems motyvams suteikia šiuolaikišką ir labai asmenišką interpretaciją. Paveikslo „Paskutinis sniegas“ (2022 m.) paslaptingo juodai apsirengusio vyro, kaip ir muzikanto, dėvinčio tradicinį škotišką kiltą paveiksle „Dūdmaišininkas“, figūros vaizduojamos plokščiai – kaip karpiniai iš popieriaus. Pirmoji figūra priglunda prie apsnigto lauko tarsi ant jo akinančio baltumo pusnių užkritęs grėsmingas šešėlis, antroji figūra persilieja su fono augmenijos spalvomis, kone susitapatindama su aplinka. Visoms scenoms gamtoje E. Gineitytė suteikia efemerišką pavidalą. O iš daugumos paskutinių gamtovaizdžių žmonės ir net jų pėdsakai visiškai išnyksta“, – rašo dr. R. Jurėnaitė.
Pasak parodos kuratorės, didelėje drobėje „Lietuvoje –1+1“ (2023 m.) vienintelėje dar liko užuomina į būsto konstrukciją, bet pagrindinis dėmesys sutelktas į pro langą matomą pilką dangų, kurį padengia lietaus lašelių ornamentas. Peleninė šviesa sukuria atslenkančios prietemos, melancholiškos ramybės nuotaiką.
Ramybės pojūtį kitose didelėse ir mažesnėse drobėse „Pakrantė“, „Alyvmedžių šviesa“, „Baltoji naktis“, „Pražydusi krauju“ (2022 m.), „Miglota paslaptis“, „Du formatai“, „Ir šviesa be perstojo sklido“ (2023 m.) pakeičia dramatiškesnės nuotaikos, svyruojančios tarp džiaugsmo, susižavėjimo, liūdesio ir grėsmės nuojautos.
