-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Manęs dažnai klausia, kam kepti patiems, jei galima nusipirkti? Etnologai tikrai atranda paaiškinimų, kokia to prasmė. O jei paklausi paprasto žmogaus, jis atsakys: mana baba taip darė, mana mama taip darė, taip reik daryti. Tai yra šventa“, – sako Upytės tradicinių amatų centro direktorė Aušra Sidorovienė.
Šiais laikais šventėms dažnai gaminame ypatingus, sudėtingus patiekalus pagal televizijos laidų, knygų receptus. O kūčiukai labai nesunkiai pagaminami.
Pasak A. Sidorovienės, kūčiukai nebuvo bet kada valgomi – tik Kūčių dieną. Vadinasi, apeiginiai. Apeiga tampa ne tik pats patiekalas ir jo gaminimas, bet ir kepant kūčiukus pasklindantis kvapas.
„Tas kvapas taip pat savotiška apeiga. Jeigu vaikystėje pajusime tą kvapą, tikrai jį atpažinsime ir suaugę. Užuodę bet kur būdami suprasime, kad kažkur šalia yra mūsų krašto žmogus. Vien dėl to verta kepti patiems“, – šypsosi A. Sidorovienė.
Tradicinių amatų centro vadovė pasakoja, kad kiekvienos šeimininkės kepti kūčiukai bus vis kitokie. Skirsis ne tik skonis, bet ir dydis, ir net spalva.
„Šeimininkė gali įdėti tą patį kiekį miltų, mielių, įpilti tiek pat vandens, bet jie skirsis nuo kitos iškeptųjų. Todėl tai ir yra apeiga. Šeimos moteris savo šeimai iškepa ir kitoje šeimoje tokių pat neparagausi“, – pažymi etnologė.
Ir jos pačios kepti nėra tokie pat, kokius kepdavo močiutė, mama ar dabar kepa dukra.
A. Sidorovienė pasakoja, kad kūčiukų receptas labai paprastas. Pirmiausia į dubenį įdedama mielių – apie 25 gramus ir užpilama truputį cukraus – kad būtų skaniau. Jo galima ir nenaudoti. Mielės užpilamos pašildytu vandeniu.
Supylus vandenį ir pamaišius, dubuo uždengiamas drobiniu rankšluosčiu ir paliekama, kad pakiltų. Tada įmaišoma truputį miltų, kad būtų grietinės tirštumo masė. Šioji vėl paliekama šiltai. Kiek pakilus, suberiamos aguonos, kurios, pasak A. Sidorovienės, taip pat yra apeiginis, pasninko valgis. Tuomet vėl palaukiama, kad pakiltų. Tik tada beriama tiek miltų, kad būtų išminkoma tešla. Pasak A. Sidorovienės, ji neturi būti kieta. Tiesiog švelniai rankomis paminkoma, kol nebelips prie jų. Ir vėl padedama šiltai, kad pakiltų. Ir tik tada jau daromi kūčiukai.
Aušra Sidorovienė. G. Kartano nuotr.
A. Sidorovienė ant medinės lentelės užbarsto miltų ir, tešlos atgnybusi, iškočioja kuo plonesnes dešreles. Kuo jos bus plonesnės, tuo mažesni kūčiukai. Senovėje šeimininkės tešlos nepjaustydavo, o tiesiog atgnybdavo po gabaliuką.
Pasak A. Sidorovienės, kūčiukai – apeiginė duonelė. Maži gaminami, kad vėlės neužspringtų. Ne veltui jie dar vadinami vėlių duonelėmis, juk per Kūčias susirenka prie stalo ir gyvi, ir mirusieji.
„Mano baba vadindavo juos prėskučiais, dar kiti – kleckučiais, parpeliukais, Dievo duoniukais, bet Panevėžio krašte turbūt daugiausia vadina šlyžikais, šližikais“, – pasakoja etnologė.
Ant Kūčių stalo būtinas ir aguonų pienas. Jam aguonas paprastai trindavo šeimos vyrai grūstuvėje mediniu kočėlu. A. Sidorovienės vaikystėje tokį darbą atlikdavo senelis. Sutrynus aguonas, gautoji masė užpilama atvėsintu virintu vandeniu, pasaldinama medumi, tada pamerkiami kūčiukai.
„Tai vienas apeiginių valgių, kuris per daugelį metų nekito ir išliko iki šių dienų. Drįstu teigti, kad praktiškai kiekvienoje šeimoje per Kūčias valgomas aguonų pienas su kūčiukais“, – sako etnologė.
O iš kūčiukų tešlos galima išsikepti ir įvairių papuošimų eglutei. A. Sidorovienei auginant vaikus, nebuvo tokios didelės pasiūlos, kaip pagražinti namus, o norėjosi kažko tikro. Eglutę šeima paprastai puošdavo ir obuoliais, saldainiais, labai tiko ir įvairūs kepiniai.
„Tai nėra mano vaikystės puošmena, bet tai yra mano vaikų vaikystės puošmena. Kadangi aš jau močiutė, galima kalbėti ir apie tradiciškumo išsaugojimą, nes kiekviena šeima turi savo Kūčių tradicijas“, – sako etnologė.
Pagal senąją tradiciją į kūčiukų tešlą nepilama pieno, nes valgis – pasninkinis. Visgi šiais laikais kai kurios šeimininkės pila pieno, įmuša kiaušinį.
„Pasilengviname sau darbą, bet manau, kad tai nėra blogai. Svarbiausia, kad juos keptume. Tas nupirktas parduotuvėje kūčiukas, kurių pilna nuo lapkričio pabaigos ir kuriuos dažnai valgome kaip užkandukus prie arbatos ar kavos darbovietėje su kolegomis, nėra apeiginis valgis. Apeiginis valgis yra tas, kurį pagamini savo rankomis, ir geriausia, kai tas daroma Kūčių dieną“, – pataria A. Sidorovienė.
Aušra Sidorovienė. G. Kartano nuotr.
Kūčiukai tiko ne tik pasiskaninti per ypatingą Kūčių vakarienę. Šie maži kepiniai galėjo pašnibždėti dideles paslaptis, tik reikėjo mokyti jas perskaityti.
Pasėmus saują kūčiukų, klausdavo: lygu ar liko? Jei tekdavo lyginis skaičius, pasiimi visus kūčiukus. Vadinasi, metai bus laimingi ir sotūs. Jei liko, tai yra nelyginis skaičius, – kūčiukus pasiima jų dalintojas.
O jaunuoliams lyginis kūčiukų skaičius suteikdavo viltį tais metais susirasti porą, gal net sukurti šeimą.
„Visi Kūčių burtai priklauso nuo mūsų, moterų, motinų, kurios nori, kad šeimoje viskas sektųsi. Jos žino geriausiai, ko mums visiems trūksta, ko reikia“, – pasakoja A. Sidorovienė.
Juk sutuoktiniui atspėjus lyginį skaičių kūčiukų, nesakysi, kad jis tais metais susiras porą. Tokiu atveju moteris paaiškins, kad tais metais bus pusiausvyra – bus ir gero, ir blogo.
„O jei, tarkime, būsimas žentas išsitrauks lyginį skaičių kūčiukų, jam sakysiu: būtinai vestuvės šiais metais bus. Žinokite, šitas žodis turi galią, yra išbandyta! Kas didžiausios burtininkės šeimoje? Ogi moterys“, – šypsosi pašnekovė.
G. Kartano nuotr.
Ant Kūčių stalo tradiciškai dedama dvylika valgių ir kiekvieno reikia po truputį paragauti, kad metai būtų laimingi. Labai svarbu, kad ant Kūčių stalo būtų duonos. Šis paprotys išlikęs kiekvienoje šeimoje – jeigu šeimos galva jos neraiko, bent dalinasi Dievo duona – kalėdaičiais.
„Liaudiškas paprotys glaudžiai persipina su krikščioniškuoju“, – sako A. Sidorovienė.
Anksčiau gyvavo ir paprotys, kad prieš sėdantis prie Kūčių stalo tėvas išeidavo į lauką, sakydavo, jog ir vėlės, bitės, gyvuliai, taip pat kviečiami.
Ant stalo buvo tiesiama balta staltiesė, ištraukiami gražiausi indai. Net buvo šeimų, kurios skrynioje laikydavo skirtuosius tik Kūčių vakarienei.
Ant stalo pastatyta žvakė uždegama, paliekama vieta ir išėjusiems šeimos nariams. Jei žmogus išėjo tais metais, padedama ne tik lėkštutė, bet ir stalo įrankiai, jei mirė anksčiau – eglės šakelė.
Pagal lietuviškas tradicijas ant stalo greta kūčiukų ir aguonų pieno turėjo būti ir obuolių, medaus, silkės, riešutų. Jei buvo galimybė pažvejoti – ir žuvies. Tradicinis patiekalas – ir spanguolių kisielius, o dar geriau, pasak A. Sidorovienės, pjaustomas avižų kisielius. Tik nelabai kas bemoka tokį pagaminti.
Senovės lietuviai neįsivaizdavo Kūčių be kanapių. Kaip ir be grybų.
Šiai ypatingai vakarienei ir dabar kai kas verda barščius su vadinamosiomis ausytėmis – raudonųjų burokėlių sriubą su mažais virtinukais, įdarytais grybais. Jie verdami aliejuje arba išverdami toje pačioje sriuboje. Yra šeimų, kuriose per Kūčias kepami blynai tik iš miltų ir vandens bei valgomi su namine uogiene.
Būdavo įprasta po balta staltiese ant Kūčių stalo paberti šieno, o namo garbingiausioje vietoje, kampe, stovėdavo javų pėdas.
Pasak A. Sidorovienės, tokių tradicijų prasmė – labai aiški.
„Mes esame žemdirbiai. Mums svarbu, kaip užaugs duona. Juk nuo to priklausys mūsų gyvenimo kokybė“, – sako etnologė.
G. Kartano nuotr.
Virš Kūčių stalo supdavosi šiaudinis sodas – nebūtinai didelis. A. Sidorovienės teigimu, tai – tobulo pasaulio simbolis, mūsų etnoso dalis. Jų rišimo tradicija neseniai įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Kartais virš stalo jis tarsi savaime sukasi.
„Remiantis gamtos mokslais, žinome, kodėl sukasi, bet mano baba sakytų: vaikeli, ten mūsų seneliai kartu su mumis supasi. Ten, tuose nameliuose, savo mažuose sodeliuose vėlelės sėdi ir supasi kartu su mumis per šventes“, – aiškina etnologė.
Ir Kūčių stalas nenukraustomas – paliekamas per naktį vėlėms. Tik peiliai nuimami, kad jos neįsipjautų.
Jei Kūčių vakarą į namus užsukdavo elgeta, jo niekas neišvarydavo. Tikėta, kad Kūčių vakare elgeta į namus – Dievas į namus.
Kalėdų stalas būdavo gerokai turtingesnis – ir kumpis, ir šaltiena, ir kitokie mėsiški patiekalai.
Pasak A. Sidorovienės, visą laiką nuo Kūčių iki Trijų Karalių žmonės nedirbdavo. Nebuvo galima nei verpti, nei virvių vyti, nei kitų darbų namuose dirbti. Dabar laikytis šių papročių būtų nebeįmanoma.
„Negali laikytis visų tų tradicijų, bet elementariausias norisi išsaugoti – kad ir kur būtume pasaulyje, vienas kitą kad atpažintume iš žodžio, iš maldos, iš audimo raštų, iš Kūčių kvapo. Nes Kūčios – tokia diena, kad visame pasaulyje lietuviai pasidaro budrūs ir nori kažko tikro“, – teigia etnologė.
