-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tas himnas galbūt skambės ir artimiausiose ypatingose Kristaus Karaliaus katedros iškilmėse – 2026 metais parapijos įsteigimo šimtmetyje.
Panevėžiečiams nereikia spėlioti, kodėl centrinėje miesto dalyje esanti aikštė pavadinta Katedros vardu. Juk ši aikštė viso krašto pasididžiavimo – Panevėžio Kristaus karaliaus katedros vieta.
„Kristaus karaliaus katedra – vyskupijos bažnyčių motina, pati svarbiausia ir pagrindinė visos vyskupijos šventovė“, – sako katedros administratorius kunigas Kęstutis Palepšys.
Kristaus karaliaus katedrą 1930 metų kovo 4-ąją, vyskupijos globėjo Šv. Kazimiero dieną, pašventino prelatas Jonas Mačiulis-Maironis.
Pašventinta ji dar neužbaigta, deramai neveikianti, tad katalikų bažnyčioms svarbiausios procedūros – konsekravimo, reikėjo palaukti.
Tik 1933 metų birželio pabaigoje Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas Eucharistinio kongreso metu katedrą konsekravo, nors ji tuo metu dar nebuvo iki galo įrengta.
Tačiau panevėžiečiai šventyklą jau buvo pamėgę ir net baltąja gulbe pavadinę.
Kristaus Karaliaus katedra, 1908-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Šiais laikais katedra taip pat labai svarbus tikinčiųjų traukos centras.
Administratorius kun. K. Palepšys pasakoja, kad jau pradėta rengtis pirmam svarbiam katedros jubiliejui – parapijos įkūrimo šimtmečiui.
„O jis bus labai greitai – 2026 metais, kai nuo parapijos įkūrimo bus praėję lygiai šimtas metų“, – sako dvasininkas.
Juk 1926 metais popiežius Pijus XI vietoj trijų anksčiau buvusių ir kitoms provincijoms priklausiusių diecezijų įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją su penkiomis vyskupijomis.
Tais pačiais metais vienos iš tų vyskupijų Panevėžio valdytoju paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektorius, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Kazimieras Paltarokas.
O Panevėžio vyskupijos katedra tuomet buvo paskirta nebaigta statyti bažnyčia ir jai suteiktas Kristaus Karaliaus vardas.
Pirmasis Panevėžio vyskupas energingai ėmėsi kadaise pradėtos statyti kaip katedros statybos.
Lėšų reikėjo daug, o statybos metais 1927-1929-aisiais šalyje kaip tyčia siautėjo ekonominė krizė.
Pats paaukojęs 1000 litų, vyskupas K. Paltarokas kreipėsi į tikinčiuosius dėl lėšų katedros statybai.
Tikintieji aukojo, tačiau nebuvo pajėgūs surinkti reikiamos sumos, tad į aukų rinkimą aktyviai įsitraukė vyskupijos kunigai.
Nuveiktas milžiniškas darbas ir nepaisant visų sunkumų statyba buvo sėkmingai baigta.
Vyskupui netrūko ir daugiau rūpesčių – jis įsteigė kapitulą, kuriją, Katalikų veikimo centrą, vyskupijos biblioteką ir kt.
Visur viską teko pradėti nuo nulio. Nebuvo jokių konkrečių gairių, visa struktūra ir kitais reikalais teko rūpintis pačiam vadovui. Akivaizdu, koks tai buvo krūvis.
Vyskupas rūpinosi ne tik religiniais reikalais. Jis iš karto ėmėsi kurti kultūrinę miesto dvasią, rūpinosi švietėjiška veikla, nebuvo abejingas socialinėms problemoms.
Leidimas šioje Panevėžio vietoje statyti antrąją miesto parapinę bažnyčią išduotas dar 1904 metais, o 1908-aisiais būsimoji katedra pradėta statyti kaip Šv. Stanislovo bažnyčia. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Vyskupas K. Paltarokas buvo ypatingas žmogus, žinomas ne tik kaip dvasininkas, katedros statytojas, bet ir gausių raštų autorius, tikybos vadovėlių rengėjas, vargšų šelpėjas.
Toks vyskupas buvo tarsi aukštesniųjų jėgų dovana Panevėžiui.
Neabejotina, kad naujojo ganytojo dėka miestas tuomet tapo šviesesnis, kultūringesnis, atsirado daug naujos, prasmingos veiklos, skleistos šviesios mintys, burtas jaunimas.
„Kristaus karaliaus katedra – vyskupijos bažnyčių motina, pati svarbiausia ir pagrindinė visos vyskupijos šventovė.“
Kun. Kęstutis Palepšys
„Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“, – tokias mintis kadaise išsakė Panevėžio vyskupas K. Paltarokas (1875–1958) ir tie žodžiai užrašyti šio garbingo žmogaus amžino poilsio vietoje Kristaus karaliaus katedros kriptoje.
Tie lemtingi žodžiai, epitafija prie kapo, iš tikrųjų pildosi – vyskupas ir dabar savo pavyzdžiu tarnauja žmonėms.
Nepamirštama, kiek daug šis žmogus nuveikė ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos labui.
PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Dabartiniam katedros administratoriui rūpesčių taip pat nestinga – artėjant parapijos įsteigimo šimtmečiui šventovė atnaujinama, vis gražinama.
Kun. K. Palepšys sako, jog svarbu ir išorės sienas atnaujinti, ir kolonas nuvalyti, sutvarkyti. Savo eilės laukia ir katedros takai, ir apšvietimas, ir freskos.
Katedrai reikia rūpestingų šeimininkų ir tokie buvo – šventykla niekada nestūksojo apleista, nesulaukdama dėmesio.
Kapitalinis katedros vidaus remontas atliktas 1975–1978 m., vadovaujant inžinieriui Povilui Andrijauskui. Pastato išorė buvo nudažyta 1988 m.
Daugelį metų katedros vidumi ir išore rūpinosi ilgametis šios šventovės klebonas mons. Juozapas Antanavičius.
P. ŽIDONIO nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad bažnyčios gyvavimo metus galima skaičiuoti ne nuo pašventinimo ar parapijos įsteigimo dienos.
„Leidimas šioje miesto vietoje statyti antrąją Panevėžio parapinę bažnyčią išduotas dar 1904 metais ir 1908-aisiais būsimoji katedra pradėta statyti kaip Šv. Stanislovo bažnyčia“, – sako istorikas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo nuveikta nedaug – tik sumūryti pamatai ir pastatyta klebonija, kurioje laikinai vykdavo pamaldos.
Pasibaigus karui nebuvo didesnio noro tęsti statybą, nes Panevėžyje tuo metu atsirado kita, 1919 metais iš stačiatikių atgauta Pijorų bažnyčia.
Vis dėlto įkūrus parapiją, pastatyta ir katedra, kuri visiškai baigta dekoruoti 1939 metais.
Kristaus Karaliaus katedros puošmenos – talentingų menininkų darbai. Štai Kristaus skulptūros autorius – garsusis kraštietis Juozas Zikaras.
Kilimo eskizas prie altoriaus taip pat jo sukurtas.
Virš altoriaus ant lubų – paveikslas „Stebuklas prie Polocko“ – dailininko Jono Mackevičiaus bei jo pagalbininkų dailininkų Domicelės Tarabildienės ir Vytauto Palaimos kūrinys. Jų rankomis tapyta ir Siksto Madonos kopija, Šv. Kazimiero paveikslas.
Gausu ir daugiau vertingų katedros puošmenų.
Tad tokį reikšmingą paveldą turinti Panevėžio vyskupijos katedra 1997 metais įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Vieni šaltiniai teigia, kad dabartinė Katedros gatvė cariniais laikais buvo vadinama Sofijos vardu, nors yra ir kitokių nuomonių. Istorijos tėkmėje gatvės pavadinimas keitėsi kelis kartus. P. ŽIDONIO nuotr.
O pati aikštė Katedros vardą gavo 1933 metų sausio 31 dieną.
Dar po kelerių metų, 1938-aisiais, Katedros mikrorajone atsiranda Tėvynės sargo gatvė.
Tačiau prasidėjus okupacijai nei vienas, nei kitas pavadinimas negalėjo likti.
1948 metais Panevėžio miesto vykdomasis komitetas nusprendžia Katedros aikštę pervadinti ne kaip kitaip, o Tarybų.
Po poros metų Tėvynės sargo gatvė pervadinama Onos Sukackienės vardu.
Laimei, neteisybė ištaisyta ir 1989-aisiais Katedros aikštei grąžinamas jos pavadinimas. Be to, aikštė dar ir padidėja, mat tokiu pačiu vardu pavadinamos ir buvusi Tarybų aikštė, ir O. Sukackienės gatvė.
Panevėžiečiai žino, jog toje miesto dalyje yra ne tik Katedros aikštė, bet ir gatvė tokiu pat pavadinimu.
„Istorikė Ona Maksimaitienė teigė, kad cariniais laikais ši gatvė buvo vadinama Sofijos vardu, nors yra ir kitokių nuomonių. Istorijos tėkmėje gatvės pavadinimas keitėsi kelis kartu“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Prieš karą ši gatvė ilgą laiką vadinta Gegužės 15-osios gatve, mat ši data buvo Steigiamojo Seimo įkūrimo diena.
Tačiau vėliau pervadinta labiau tinkamu Katedros vardu.
Ši gatvė, pastačius katedrą, tapo labai svarbi ir judri. Nors pati buvo gana plati, bet jos šaligatviai per siauri. Juos reikėjo platinti, o gatvę tvarkyti ir gražinti – juk minios tikinčiųjų ja plaukdavo melstis.
Remiantis straipsniais to meto spaudoje aiškėja, kad 1931 m. buvo parengtas šios gatvės sujungimo su Ramygalos gatve projektas ir po poros metų ji išties pratęsta.
Įdomus objektas – Sodų ir buvusios Gegužės 15-osios gatvių kampe pastatytas kunigo Antano Kungio namas.
Tai buvo vienas gražiausių pastatų Panevėžyje, jo statyba ir įrengimas kainavo 180 tūkstančių litų. Name įrengtas net centrinis šildymas.
Deja, kunigui šiame name ilgai gyventi neteko. Pastatą nacionalizavo sovietinė valdžia ir panaudojo savo tikslams, apgyvendino aukštų karinių laipsnių kariškius.
1948 m. vasario 20 d. Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Katedros gatvė pavadinta Gegužės 1-osios vardu.
Lietuvos atgimimo laikais, 1989-aisiais, jai vėl grąžintas Katedros gatvės pavadinimas.
