Į pasaulio kultūrą nešęs Lietuvos deimantą

Į pasaulio kultūrą nešęs Lietuvos deimantą

Ilgame ir prasmingame garsaus tarpukario politiko, diplomato Juozo Urbšio (1896–1991) gyvenime Panevėžys nebuvo svetimas miestas – iš čia jis pradėjo savo kelią į karjeros aukštumas.

Domintis Panevėžio praeitimi, jo istorija, žmonėmis dažnai tenka užtikti minint skirtingais laikais vis kitaip vadintą žinomą švietimo įstaigą.

Vienuolių pijorų įsteigta, vėliau tapusi Realine mokykla, nuo 1915-ųjų pirmąja lietuviška gimnazija, po kurio laiko pervadinta į Vyrų gimnaziją, po to perorganizuota į 1-ąją vidurinę mokyklą, o dabar – Juozo Balčikonio gimnazija visada garsėjo pedagogais – ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos kontekste išskirtinėmis asmenybėmis.

Čia dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Zikaras, Julijonas Lindė-Dobilas, Petras Būtėnas ir daugelis kitų, čia išugdyta daug šviesių, ne tik miestui, bet ir visos Lietuvos labui dirbusių žmonių.

Vienas jų – 1907–1914 metais Panevėžio realinėje mokykloje, tame pačiame pastate, kur ir dabar veikia J. Balčikonio gimnazija – mokęsis Juozas Urbšys.

Ši mokykla buvo jo didžiojo kelio pradžia. Panevėžiečio moksleivio dar tik laukė diplomatinė tarnyba, aukštos pareigos, rašytojo plunksna, o vėliau – tremtis, kalėjimas ir didžiulė laimė vėl sulaukti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.

Gražiausi Juozo Urbšio jaunystės metai Panevėžyje – jis Realinės mokyklos moksleivis. LCVA nuotr.

Gražiausi Juozo Urbšio jaunystės metai Panevėžyje – jis Realinės mokyklos moksleivis. LCVA nuotr.

Reiklūs mokytojai

Toli jau tie metai, kai jaunas vaikinas atsiėmė Panevėžio realinės mokyklos baigimo pažymėjimą – atestatą, patraukė mokytis toliau, į Rygos politechnikos institutą ir buvo lemties vedamas į pačius įvairiausius išbandymus.

O tą daugiau kaip prieš šimtą metų išrašytą pažymėjimą galime matyti ir šiandien. Matyti ir įsitikinti, jog pedagogai šioje mokykloje visada buvo reiklūs.

J. Urbšio gyvenimo ir veiklos žinovas, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kultūros projektų vadovas Arnoldas Simėnas stebisi: „Štai atestate moksleivio prancūzų kalbos žinios, pagal penkiabalę sistemą, įvertintos trejetu. Sunku patikėti žinant, kad Juozas Urbšys tapo vienu geriausių vertėju iš prancūzų kalbos. Juk jo dėka lietuviškai skaitome garsius klasikos kūrinius.“

Iš tikrųjų yra kuo stebėtis – juk J. Urbšys išvertė Giustavo Flobero „Jausmų ugdymą“, Romeno Rolano „Kolą Brenjoną“, Moljero komedijas ir daugybė kitų kūrinių.

Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, o be to, ir žinomas vertėjas labai gerai mokėjo ne tik prancūzų, bet ir vokiečių, lenkų, rusų kalbas.

Iki pandemijos į Zaosę – Juozo Urbšio tėviškę – rinkdavosi poetai, atvažiuodavo ekskursijos, užsukdavo ir baikeriai. „SEKUNDĖS“ nuotr.

Iki pandemijos į Zaosę – Juozo Urbšio tėviškę – rinkdavosi poetai, atvažiuodavo ekskursijos, užsukdavo ir baikeriai. „SEKUNDĖS“ nuotr.

Susitikimai Zaosėje

Šių metų vasarį sukako 125 metai, kai Šeteniuose, Kėdainių rajone, gimė J. Urbšys – svarbi Lietuvos šimtmečio asmenybė.

Tačiau ne vieneri vaikystės metai praleisti Panevėžio krašte – Zaosės vienkiemyje.

Jame, dabartinio Krekenavos regioninio parko teritorijoje esančiame vienkiemyje iki šiol saugomas J. Urbšio atminimas.

2008 metais diplomato giminaičiai tą sodybą padovanojo valstybei – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.

Juozo Urbšio mokyklos baigimo liudijimas – brandos atestatas. LCVA nuotr.

Juozo Urbšio mokyklos baigimo liudijimas – brandos atestatas. LCVA nuotr.

Kurį laiką aktyvią veiklą čia plėtojo Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Dabar to centro jau nebėra.

O J. Urbšio tėviškės sodyba ir toliau rūpinasi biblioteka, atsakingas – vienas iš jos darbuotojų A. Simėnas.

Kaimas, kuriam priklauso Urbšių vienkiemis, – Čiūrai. Kodėl viena tarp laukų ir miškų stūksanti sodyba vadinta Zaose, keliama tokia įdomi versija.

Gali būti, kad daugiau kaip prieš 120 metų šias žemes valdęs Ivanas Oginskis buvęs didelis poeto Adomo Mickevičiaus gerbėjas ir todėl specialiai šiai vietovei suteikė poeto gimtinės vardą.

Juk oficiali A. Mickevičiaus gimtinė – Zaosė, netoli Naugarduko.

Pasak A. Simėno, kai 1896 metais Kazimieras ir Kotryna Urbšiai tas žemes iš I. Oginskio pirko, čia nebuvo kaimo ir jokio pavadinimo vietovė neturėjo. Dokumentuose reikėjo kažką užrašyti, tad pardavėjas, pagerbdamas mylimą poetą, ir galėjo brūkštelti „Zaosė“.

Nors yra ir kita versija – galbūt vietovė, supama miškų, buvo vadinta Užuose, suprask „už uosių“.

Dabar kiekvieną gegužę J. Urbšio tėviškę aplanko ir tarptautinio festivalio ,,Poezijos pavasaris“ dalyviai. Čia vyksta poezijos skaitymai ,,Po Urbšio ąžuolu“, o svečiai vaišinami ypatinga starkakojų sriuba, verdama katile ant laužo.

Tik pandemija pakoregavo ši renginį. Pernai „Poezijos pavasarį“ pavyko surengti tik liepos mėnesį, tokiu pat laiku poetinis renginys planuojamas ir šiemet.

Susitarus atvykstantieji į J. Urbšio tėviškę gali apžiūrėti pastate veikiančią nuolatinę ekspoziciją, pamatyti kieme išlikusį autentišką kryžių, Urbšių šeimos vadintas stebuklingu. Pasakota, kad pasimeldus prie jo ir skauduliai, ir negandos praeidavę.

Juozas ir Marija Urbšiai Berlyne pasiuntinybėje. LCVA nuotr.

Juozas ir Marija Urbšiai Berlyne pasiuntinybėje. LCVA nuotr.

Iš pirmų lūpų

Sekant J. Urbšio biografiją matyti, kad Panevėžys jam buvo nesvetimas miestas. Šiame krašte jis ne tik augo, mokėsi, bet grįžo ir vėliau.

Baigęs Panevėžio realinę mokyklą, studijavęs Rygos politechnikos institute, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, o 1917 m. baigęs Čiugujevo karo mokyklą, išsiųstas į frontą.

1918 metais J. Urbšys grįžo į Lietuvą ir buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Jis paskirtas į Panevėžio batalioną, vėliau pavadintą 4-uoju pėstininkų pulku, ir jame tarnavo iki 1920 metų.

J. Urbšys ne tik karininkas. Jam buvo svarbus ir rašytas žodis. Nuo 1921 metų jis bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis.

Jo plunksnai priklauso knygos „Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai“ (1933) ir labai svarbi – „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“, pakartotinai 1990 m. išleista pavadinimu „Atsiminimai“.

Pasak A. Simėno, jau yra leidėjas, susidomėjęs nauju šios knygos išleidimu, renkama papildoma medžiaga ir gali būti, kad netrukus galėsime skaityti naujai išleistą knygą apie tokių svarbių Lietuvai metų įvykius.

Pasakojimas – iš pirmų lūpų. Juk J. Urbšys – užsienio reikalų ministras – tas žmogus, kuris buvo arčiausiai, matė ir suprato geriausiai, kas vyksta, kokias permainas tie įvykiai neša.

„Eikime visi vieningai Lietuvos keliu, užmiršę nuoskaudas, jeigu jų iš kurios pusės buvo.“

J. Urbšys

Eiti visiems vieningai

Beveik niekas iš anuomet buvusių Lietuvos vadovų, pareigūnų naujai atkurtos, nepriklausomos Lietuvos laikų taip ir nesulaukė – buvo ištremti, nužudyti, pasitraukė į užsienį, mirė.

O J. Urbšys – išimtis, jis sulaukė atgimimo. Šiam vyrui teko lemtis tarsi sujungti dvi Lietuvos valstybes: respubliką, egzistavusią tarpukariu, ir respubliką, atgimusią su Sąjūdžiu.

Diplomatas buvo vienybės, darnos šalininkas. Prasidėjus Atgimimui, J. Urbšys ragino ne tik kovoti – jis kvietė vienytis, dirbti, kurti, puoselėti tėvynę.

Dabar, apsilankius jo tėviškėje, ties įvaža į sodybą galima pamatyti įspūdingą stogastulpį, pastatytą J. Urbšio 100 metų sukakties proga. Šio paminklo autorius, šviesaus atminimo medžio drožėjas Aloyzas Urbšys – ministro sūnėnas, jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojas.

Stogastulpyje iškalti tokie J. Urbšio žodžiai: „Eikime visi vieningai Lietuvos keliu, užmiršę nuoskaudas, jeigu jų iš kurios pusės buvo.“

Juozas Urbšys. LCVA nuotr.

Juozas Urbšys. LCVA nuotr.

Laiškai Stalinui

Žvalgantis Zaosėje akivaizdu, koks ramus ir gražus galėjo būti visos Urbšių šeimos gyvenimas.

Nusipirkę žemės, Urbšiai gražiai čia kūrėsi – statėsi, dirbo, augino vaikus.

Šeimoje – penki sūnūs ir dukra. Du sūnūs – Alfonsas ir Antanas savus gyvenimus taip pat kūrė šioje vietoje, netoli tėvų sodybos pasistatė namus. Dabar jų nelikę – atminimą saugo tik senas kryžius.

Iki pat baisiųjų okupacijos laikų gyvenimas čia buvo paprastas ir ramus. Tačiau užgrobus Lietuvą, tokiems darbštiems žmonėms buvo parengta kita lemtis.

Prasidėjo dar vienas istorijos vadovėliuose juodai įrašytas Lietuvos gyvenimo tarpsnis.

Alfonsas Urbšys buvo nužudytas, tėvai Kazimieras ir Kotryna, jų sūnaus Antano bei kitos giminės šeimos buvo ištremti, užgyventas turtas atimtas.

1940 metų liepos mėnesį kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) ir Juozas Urbšys ištremtas į Rusijos Tambovo miestą.

Jis buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse.

Okupantų nepalaužtas politinis kalinys sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”.

Laimė, po vado mirties kai kas pasikeitė. 1954 metais peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo, tik be teisės grįžti į Lietuvą.

Su žmona Marija jie apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.

Turtingas palikimas

Tik 1956 metais Urbšiai grįžo į tėvynę. Po žmonos mirties J. Urbšys buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos.

Diplomatinis ir kūrybinis J. Urbšio palikimas išliko – jis nugulė į saugyklų lentynas.

Prieš keletą metų dar veikęs J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos, Centrinio valstybės archyvo, G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos turimos medžiagos buvo surengęs įspūdingą parodą „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją. Karininkas, diplomatas, kultūros veikėjas“.

Pasak A. Simėno, J. Urbšiui Lietuva buvo labai svarbi, jis tikėjo jos šviesia ateitimi ir Lietuvą įsivaizdavo kaip kultūros brangakmenį.

Norintiesiems daugiau sužinoti apie J. Urbšį galima paskaityti 2001 metais išleistą knygą „Laiškai Elenai“. Grįžęs iš įkalinimo J. Urbšys nuo 1957 iki pat 1991 metų parašė apie 700 laiškų savo seseriai Elenai, vienintelei, spėjusiai pasitraukti iš Lietuvos ir gyvenusiai Venesueloje. Dalis šių laiškų bei jų ištraukų ir paskelbti šioje knygoje.

Nuoširdžiuose, sklandžiuose laiškuose atsiskleidžia rašiusiojo būdo bruožai, jo literatūrinis talentas.

Faktai

1919–1922 metais Juozas Urbšys tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau – Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju.

Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922–1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927–1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933–1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje.

Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. – šios ministerijos generalinis direktorius.

1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų