Edita Voverytė. G. Kartano nuotr.

Edita VOVERYTĖ: tokios kelionės tikrai nekartočiau

Tarp dviejų miestų – Edingurbo ir Panevėžio gyvenanti fotomenininkė Edita Voverytė tvirtina, kad, nepaisant svetur praleisto laiko, Jungtinė Karalystė niekada nebuvo ir nebus jos namais.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojama E. Voverytės paroda „Medium Nusquam“, lotyniškai reiškianti viduryje niekur. Taip Edita apibūdina migracijos patirtį, kai jautiesi svetimas tiek šalyje, į kurią emigravai, tiek grįžęs į tėvynę.

„Izoliacija, diskriminacija, ksenofobija, identiteto praradimas, socialinis susvetimėjimas – visa tai retai viešinama emigranto patirtis. Norisi prabilti apie vidines būsenas, kurias esame priversti išgyventi migracijos, kapitalizmo ir globalizacijos eroje“, – sako autorė.

Parodos anotacijoje minite, jog „Medium Nusquam“ – tai emigranto žvilgsnis į svetimą pasaulį, taip ir netapusį namais, pamažu iškreipusį pačias „namų“ bei „artimųjų“ sąvokas. Ar ši paroda – apie jūsų pačios patirtį emigracijoje?

Be abejo, taip. Kita vertus, bendraudama su emigrantais, suprantu, jog taip jaučiasi daugelis. Tad šis ciklas ne tik apie mane, bet ir apie daugelį mūsų.

Emigravote prieš 14-iolika metų į Škotiją. Kokios priežastys pastūmėjo išvykti, kai čia buvote jau žinoma menininkė? Kaip tuo metu įsivaizdavote gyvenimą svetur? Ar tuomečiai lūkesčiai išsipildė?

Priežasčių buvo keletas. Viena jų – agresyvi tuometė visuomenė. Kai pagal mainų programą išvykau pusei metų studijuoti medijų menus į Norvegiją, vėliau į Švediją, aiškiai supratau, kad gali būti kitaip. Grižus į Panevėžį, buvo be galo sunku adaptuotis, neradau sau vietos. Tad nusprendžiau išvykti ilgesniam laikui. Tačiau nemaniau, kad mano išvykimas bus toks ilgas. Drįstu teigti, kad ir kankinantis. Išvykus visos svajonės ir įsivaizdavimas, kokį gyvenimą susikursiu, žlugo akimirksniu. Patekau į visuomenę ir aplinkybes, kurios vertė jaustis tarsi kalėjime. Tačiau tėvynėje nebebuvo nei kur, nei pas ką grįžti. Augau su mama ir seneliais, taip įvyko, kad per gana trumpą laiką netekau visų šeimos narių.

Atsidūriau tikrai keblioje situacijoje. Apibūdinti šio jausmo neįmanoma. Kita vertus, išmokau pačias sunkiausias bei svarbiausias pamokas gyvenime: kas esu, kokios mano vertybės, kaip susigyventi su vienatve, izoliacija, išmokau priimti sprendimus pati ir neprašyti pagalbos. Tad negaliu teigti, jog patirtis visiškai neigiama. Tačiau dar kartą tokios kelionės tikrai nekartočiau.

Ar per tiek metų Jungtinė Karalystė netapo jūsų namais? Kaip apibūdintumėte namų sąvoką?

Jungtinė Karalystė niekada nebuvo, nėra ir nebus mano namai. Kas yra namai? Sunkus klausimas. Manau, tai jausmas. Jausmas, kad esi saugus, mylimas, jautiesi savo vietoje ir tarp žmonių, kurie priima tave tokį, koks esi.

Esate pristatoma kaip panevėžietė, gyvenanti „tarp dviejų miestų“ – Edinburgo ir Panevėžio. Ar galėtumėte pasverti, kuris iš jų yra tas tikrasis jūsų miestas? Kur matote savo ateitį?

Tikrai ne Edinburgas! O su Panevėžiu mane sieja šiltas, gilus, tikras ryšys. Ypač su miesto žmonėmis. Nuo to laiko, kai palikau tėvynę, čia daug kas labai pasikeitė. Į gera. Miestas keičiasi, auga. Malonu stebėti ir būti bent maža dalimi šio proceso.

Ar dažnai grįžtate į Panevėžį? Kaip čia jaučiatės? Ar turite Panevėžyje „šventų“ vietų, tai yra tokių, kurių jums būtų neįmanoma neaplankyti?

Panevėžyje praleidžiu tikrai daug laiko. Dėl savo parodų grįžtu čia bene kiekvieną mėnesį. Niekada nepraleidžiu progos apsilankyti miesto galerijose, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, kur randu daug šviesos ir sakralumo. Su šios įstaigos daugelio darbuotojų veidais esu užaugusi. Man ten tikrai labai šilta ir gera. Centrinis turgus, kad ir kaip juokingai skambėtų, irgi yra viena iš tų išskirtinių vietų, kur visada apsilankau. Ten daug tikrumo. Tai retas reiškinys gyvenant svetur. Ir, be abejo, visada aplankau šeimos kapą.

O kas šiuo metu jus sieja su Edinburgu?

Niekas. Praeitais metais ten baigiau eksperimentinio kino ir medijų specialybės magistrantūros studijas ir dabar laukiu tinkamo momento iš ten išjudėti.

Ko pasiilgstate gyvendama Edinburge ir būdama čia, Panevėžyje?

Gyvenant Edinburge lengva susikaupti kūrybai, niekas neblaško, nes palaikau visiškai minimalius santykius su britišku sociumu. Negyvenu aktyvaus socialinio gyvenimo, ir tai yra mano pasirinkimas – man gaila laiko. Grįžus čia, telefonas netyla, labai daug bendrauju, mane tai be galo įkrauna ir džiugina. Bet kūrybai laiko praktiškai nelieka. Tačiau bendravimas, ypač savo gimtąja kalba, su nuostabiais, šiltais žmonėmis, net nepažįstamais, man didelis malonumas, kurio negaliu atsisakyti.

Daug metų gyvendama tarp dviejų valstybių, gerai matote britų ir lietuvių skirtumus bei panašumus. Ar galėtumėte juos apžvelgti?

Apie tai galėčiau parašyti knygą. Trumpai tariant, lietuviškas ir britiškas mentalitetas yra sunkiai sulyginami dalykai. Abu turi ir pliusų, ir minusų. Britiška visuomenė yra be galo šalta, uždara, egoistiška, paviršutinė, tačiau nekonfliktiška, ir man tas patinka. Mūsiškė yra nuoširdi, tikra, empatiška, tik mums dar trūksta tolerancijos. Tačiau tai keičiasi ir tikrai sparčiai, tas labai aiškiai jaučiasi.

Kalbėdamasi su menininkais nuolat girdžiu, kad Lietuvoje pragyventi vien iš kūrybos neįmanoma. Todėl tiek daug meno žmonių dirba kitus darbus, kartais net nesusijusius su kūryba. O kokia menininkų padėtis Jungtinėje Karalystėje? Kiek eiliniam, statistiniam britui reikia kultūros?

Britanijoje visiškai ta pati situacija. Vienas kitas geba pragyventi iš kūrybos, nepriklausomai nuo to, geras jis menininkas ar ne. Tad daugelis kūrėjų ten taip pat dirba papildomus darbus. Kiek statistiniam britui reikia kūrybos, negaliu pasakyti. Tačiau aiškiai matau, jog galerijas, muziejus, kultūrinius renginius lanko kur kas daugiau žmonių nei mūsų šalyje. Gaila. Viliuosi, jog tai laikina, ir ilgainiui pas mus situacija pasikeis.

O jūs galite gyventi vien tik iš savo kūrybos? Ar turite ir kitą pragyvenimo šaltinį?

Tikrai negaliu. Lietuvoje nėra fotografinės rinkos, bent kol kas. Sakykim, tapyba yra visai kitas reikalas. Skaudus momentas. Tačiau taip yra. Todėl tenka dirbti darbus, nesusijusius su menu, bent jau tiesiogiai. Tačiau jis užtikrina stabilias pajamas ir leidžia pailsinti galvą nuo meninių procesų, o tai būtina.

Edita, jūsų kūryba nėra saldi, gal netgi šokiruojanti. Kokia, jūsų nuomone, meno paskirtis? Kodėl renkatės kalbėti apie tai, kas kitiems gali būti galbūt net nejauku – nepagražintą emigracijos pusę, susvetimėjimą…

Menas gali būti saldus, tačiau neprivalo. Meno funkcijų yra ne viena. Kiekvienas žanras turi savo paskirtį. Kalbant apie mano pačios kūrybą, tai nėra sąmoningas procesas. Tikiu, jog tai yra duotybė, priimu ją kaip dovaną, leidžiu kūrybinei energijai tekėti savo vaga, netrukdyti. Ir, tiesą pasakius, nematau savo darbų kaip šokiruojančių, juose daug estetikos ir grožio. Bent man pačiai. Tik

kiekvienam grožio sąvoka yra skirtinga, padiktuota asmeninių patirčių, išsilavinimo, susiformavusios pasaulėžiūros.

Kas jus vedė į meno pasaulį? Kas buvo tas autoritetas, pastūmėjęs kurti? Nuo ko prasidėjo jūsų bendrystė su fotografija?

Į meno pasaulį mane atvedė atsitiktinumai. Kita vertus, yra posakis, kad atsitiktinumų nebūna. Galbūt tai tiesa. Tokio vieno autoriteto nebuvo. Greičiau tai buvo jausmas, kupinas išsilaisvinimo, noro pasislėpti nuo brutalios kasdienybės ir buitiškumo, banalumo. O viskas prasidėjo nuo vieno iš mano dabartinių kolegų Stanislovo Bagdonavičiaus dovanoto fotoaparato. Iki šiol jam už tai esu be galo dėkinga.

Parodoje eksponuojami darbai, sukurti skenografijos technika. Ar galėtumėte papasakoti apie ją plačiau?

Skenografija mano gyvenime atsirado vėlgi atsitiktinai. Pandemijos metu buvau visiškai izoliuota aplinkybių. Negalėjau grįžti į Lietuvą. Vieną vakarą sėdint virtuvėje, už akies užkliuvo skeneris. Tuo metu fotografavau modelius po stiklu. Tad pamaniau, kad tai toks pat procesas, tačiau paprastesnis. Tuo metu man taip atrodė… Tad pradėjau eksperimentuoti su įvairiais objektais, nes nebuvo kas pozuoja. Ir atradau tikrą stebuklą. Tuo metu net nežinojau šios technikos pavadinimo. Man patiko pats prispaudimo efektas. Tada pradėjau gilintis ir atradau nemažai užsienio menininkų, kuriančių šia technika. Kiekvienas ją naudoja labai savitai. Tuo man skenografija ir patinka. Drįstu teigti, kad ir aš atradau savitą priėjimą prie šios technikos. Modelio skenavimas užtrunka vieną ar dvi dienas. Montavimas – nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių, tai priklauso nuo nuskenuotų objektų.

Kuo jums kvepia gyvenimas, kai viskas nusibosta?

Ko gyvenime negaliu pakęsti, tai nuobodulio. Todėl žvelgiant iš šalies, daugeliui mano gyvenimas gali pasirodyti nerimastingas. Bet kitaip aš negaliu ir nemoku. Ir nenoriu.