-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pirmieji karpiniai atsirado maždaug prieš 2000 metų Kinijoje. Jie buvo raižomi rėžtukais, o jų paskirtis – langų papuošimas ar tarnauti kaip pavyzdžiu siuvinėjimui.
Karpinių menas pamažu nukeliavo ir į kitas šalis. Į Lietuvą karpiniai atkeliavo iš Lenkijos tik 19-20 a. Dzūkijoje galima buvo pamatyti iš popieriaus karpytų langų užuolaidėlių, Aukštaitijoje ir Suvalkijoj papuoštų lentynų ir šėpų, gaubtų ant lempų ir kitų popierinių papuošalų. Popieriui pageltus, karpydavo naujus karpinius.
Nemažai garsių žmonių domėjosi karpiniais: savo malonumui karpė rašytojai H.K. Andersenas, M. Gorkis, J.V. Gėtė, dailininkai A. Matisas, I. Repinas ir kt.
Kiekviena tauta turi savo karpymo stilių ir net populiariausias temas. Kinijos karpiniai pasižymi simboliškumu, slavų tautų – ornamentiškumu, vokiečių – siužetiškumu, lietuvių – švelniais raštais, apipinti gėlėmis ar gyvūnais.
Panevėžyje, Smėlynės bbliotekoje, veikiančioje Smėlynės g. 49, eksponuojama Ukmergės rajono Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Žemaitkiemio filialo bibliotekininkės ir reto vardo savininkės Ramundos Misiūnienės popierinė paroda – įstabūs karpinių paveikslai.
Prie kokio popieriaus ji beprisiliestų, šis virsta pačiais įvairiausiais meno kūriniais, atliktais skirtingomis technikomis.
Bibliotekos lankytojams atverta tik maža dalis R.Misiūnienės kūrybos. Tačiau atėjusiems į parodą kyla įspūdis, tarsi visa bibliotekos erdvė vieną karštą vasaros dieną ėmė ir apšerkšnijo – tokį efektą sukuria erdviniai karpinių paveikslai.
Apie savo kūrimo techniką Ramunda sako: ,,O technika labai paprasta. Nusipieši arba pasiimi vaizdą, ir paskui ant atskirų lapų išpjaustai atskirus fragmentus. Į kiek detalių išdalinsi vaizdą tiek sluoksnių gausis paveikslas. Kuo smulkesnėmis detalėmis išdalini, tuo paveikslai įgauna didesnį erdvinį vaizdą. Po to kiekvieną lapą sutvirtini susuktomis popieriaus lazdelėmis, ir suklijuoji visus fragmentus į vieną visumą. Paveikslas parengtas ir įrėmintas iš karto“.
Kiekvienas paveikslas pasakoja savo nepakartojamą istoriją.
Net sunku patikėti, kad R. Misiūnienė per vieną vakarą, kuris trunka iki penkių valandų, „užrašo“ net 5 ar 6 tokias istorijas. Autorė nesiginčija, kad darbo įdėti tikrai reikia, ypač, kai daug smulkių detalių, bet būtent pastarosios ir sukuria tą nepaprastą efektą. Smagus kūrybinis procesas įtraukia ir sunkiai paleidžia, bet galutinis rezultatas verčia aikčioti iš nuostabos ne vieną žiūrovą.
Ramunda iš popieriaus pina, jį karpo, lanksto, veda karpinių edukacijas, daro atvirukus, raižo muilą ir tikime, kad turi dar daug talentų, kuriems paprasčiausiai gal neatėjo metas atsiskleisti.
