Dar 1905 metais Juozo Masiulio įkurtas lietuviškas knygynas iki šių dienų veikia toje pačioje vietoje. P. ŽIDONIO nuotr.

Antrasis šimtmetis su Juozu Masiuliu

Antrasis šimtmetis su Juozu Masiuliu

Pačiame Panevėžio centre veikiantis Juozo Masiulio knygynas – unikalus reiškinys ne tik miesto, bet ir visos šalies istorijoje.

Juk šis knygynas vienintelis daugiau kaip šimtmetį – per įvairias permainas, bėdas ir suirutes nepraradęs nei savo vietos, nei paskirties, nei pagarbos. Vadinamas įkūrėjo vardu, jis turi savą istoriją, tradicijas.

Kaip viena šeima

Panevėžiečio įkurtas šviesos ir kultūros židinys gyvas ir dabar, ir, ko gero, nėra Lietuvoje kitos tokios ypatingos vietos – daugiau kaip šimtą metų ten pat esančio knygyno.

Koks buvo tokį gražų atsiminimą apie save ainiams palikęs Juozas Masiulis?

Pirmiausia apie jį, žinoma, dera klausti vienos iš tiesioginių palikuonių, anūkės Karolinos Masiulytės-Paliulienės, siekiančios, kad šis knygynas ir toliau gyvuotų.

Nors šių dviejų artimų giminaičių keliai nebuvo susitikę – anūkė gimė praėjus jau gerokai laiko po senelio mirties, daug gero ir gražaus apie jį iš artimųjų girdėjo ir įsiminė.

„Man kartais atrodo, kad ir dabar senelis yra tuose namuose, tarp knygų. Ir pats pastatas tarsi išsaugojęs tą gerą atmosferą, tvyrojusią čia jo gyvenimo metais. Visi knygyno darbuotojai buvo kaip viena šeima – čia pat virš knygyno gyveno, kartu valgydavo, šventes švęsdavo, į kino teatrą, kur jiems buvo išpirktos dvi eilės, eidavo. Visus juos „masiuliukais“ mieste ir vadindavo“, – pasakoja K. Masiulytė-Paliulienė.

Juozas Masiulis su knygyno darbuotojais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Juozas Masiulis su knygyno darbuotojais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Stebuklinga vieta

Paryžiuje gimusiai ir ten augusiai mergaitei apie kažkur toli esančią Lietuvą kadaise pasakodavo tėtis. Jai, labai daug skaitydavusiai, buvo paaiškinta, kad senelis toje Lietuvoje, Panevėžio mieste, turėjo knygyną, ir ta vieta su gausybe knygų mergaitei ėmė rodytis stebuklinga. Ir jau niekada neapleido svajonė apsilankyti Lietuvoje, pamatyti Panevėžį ir, žinoma, knygyną.

Karolina žinojo, kad jos senelio šeima, kurioje augo du vaikai – jos tėtis ir teta, gyveno virš knygyno. Be to, tame pačiame name buvo darbuotojų butai.

J. Masiulis Panevėžyje buvo gerbiamas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

1940-aisiais, kai jau sunkiai sirgo, jam, patale gulinčiam, po knygyno langais religines giesmes giedojo Panevėžio katedros, kurios mecenatas buvo, choristai.

Netrukus po knygyno įkūrėjo mirties 1940 metais gyvenimas Lietuvoje pasikeitė – prasidėję sunkūs laikai neaplenkė ir Masiulių šeimos.

Ji buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tad knygyno savininko žmona su dukra per Vokietiją emigravo į JAV, o sūnus (K. Masiulytės-Paliulienės tėtis) Jonas Masiulis išvyko gyventi į Prancūziją.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Nuotraukų albumo nepamatė

Jau daug metų K. Masiulytė-Paliulienė su šeima gyvena Lietuvoje.

Pirmą kartą Panevėžį ir jame esantį knygyną Karolina aplankė su tėveliu ir broliu Laurynu bene 1976 metais atvykę iš Paryžiaus.

Nors tuomet tokios kelionės buvo gana sudėtingai įgyvendinamos, padėjo sumanytas pretekstas – aplankyti tuo metu garsėjusį Panevėžio teatrą, susitikti su Juozu Miltiniu.

Su šia teatro legenda J. Masiulis buvo pažįstamas dar nuo režisieriaus studijų Paryžiuje, jiedu buvo bičiuliai. Matyt, be J. Miltinio pagalbos ta kelionė būtų buvusi tik svajonė.

Tačiau atvykusių svečių KGB agentai be dėmesio vis tiek nepaliko.

Visur sekiojamiems užsieniečiams buvo leista nueiti į knygyną neva nusipirkti žemėlapių.

„Kai įėjome į knygyną, tėvelis neišlaikė. Priėjęs prie kasos pasisakė, kad yra Juozo Masiulio, knygyno įkūrėjo, sūnus. Viena darbuotoja prisipažino turinti albumą su senomis knygyno nuotraukomis ir nuskubėjo į viršų jų ieškoti. Tačiau KGB atstovas liepė visiems skubiai palikti knygyną, tiesiog išstūmė iš jo, netrukus teko ir iš Panevėžio į Vilnių išvažiuoti. Žadėtų nuotraukų taip niekada ir nepamatėme, jos buvo konfiskuotos“, – pasakoja įkūrėjo anūkė.

Laimė, knygynas ir tarybiniais metais išlaikė savo paskirtį – valdžia neatidarė jame kokio sandėlio ar kontoros, neįkūrė bendrabučio.

K. Masiulytė-Paliulienė žino, kad nacionalizuotam knygynui vadovauti ėmėsi buvusi jo darbuotoja Valerija Paulavičiūtė. Ji buvo nusprendusi, kad čia niekada nebus prekiaujama ateistine literatūra. Ir visas ateistines knygas iš savo atlyginimo supirkdavo.

Juozapota Masiulienė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Juozapota Masiulienė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Pirmųjų gretose

Lietuvos knygynai išgyveno įvairius laikotarpius – klestėjo, buvo žlugdomi, uždaromi, kuriami iš naujo, plečiami. Tačiau viena tikra – jie visada buvo žmonėms reikalingi.

Lietuviškų knygynų istorija palyginti neilga – kiek daugiau nei šimtas metų. Juk net 1904-aisiais panaikinus spaudos draudimą, knygynai iš karto nepradėti steigti. Daug kur jie įkurti tik po gero dešimtmečio ar dar vėliau.

O Panevėžys – miestas, kuriame atsirado vienas pirmųjų lietuviškų knygynų.

2016-aisiais, kai buvo minimos J. Masiulio knygyno įkūrimo 110-osios metines, vis dar buvo svarstoma, kada iš tikrųjų jis įsteigtas – 1905 ar 1906 metais?

Vis dėlto istorikė Joana Viga Čiplytė surado įrodymų, kad knygynas pradėjo savo veiklą 1905-aisiais.

To meto laikraštyje „Nedėldienio skaitymai“ ji aptiko reklamą, kad „Panevėžyje veikia lietuviškas Juozo Masiulio knygynas, prekiaujantis įvairiomis knygomis, natomis, rožančiais, škaplieriais bei kitkuo“.

Pasirodo, knygynas atidarytas pačiu laiku – žmonės noriai pirko knygas, maldaknyges, įvairias plataus vartojimo prekes. Verslas sekėsi neblogai.

J. Masiulis su vaikais Ona ir Jonu. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

J. Masiulis su vaikais Ona ir Jonu. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Iš pagarbos knygai

Jeigu ne didžiulė J. Masiulio meilė knygoms, pagarba spausdintam lietuviškam žodžiui, nežinia kada Panevėžyje knygynas būtų atsiradęs.

Pagal Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojo Donato Pilkausko pateiktą medžiagą apie J. Masiulį žinoma, kad po tėvo mirties jauniausias iš septynių vaikų – Juozas, nusprendęs savarankiškai gyventi, atvyko į Panevėžį. Čia jis įsidarbino seserų Jokubaičių prekybos namuose. Įgijęs patirties, su dėde Vincu Kuzma nusprendė užsiimti prekyba. Iš pradžių prekiavo maisto produktais.

Tačiau jį visada traukė prie knygų. J. Masiulis priklausė Garšvių knygnešių draugijai ir platino uždraustas lietuviškas knygas. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, atsirado galimybė atidaryti legalų knygyną, tad jis ir sugalvojo verstis knygų prekyba.

Pirmasis lietuviškas knygynas buvo įkurtas nuomojamose patalpose, vėliau jas J. Masiulis su žmona nusipirko. Tose pačiose patalpose Respublikos gatvėje knygynas veikia iki šių dienų.

Pabuvo ir įkaitu

Ir J. Masiulis, ir jo žmona – ne panevėžiečiai, bet abu kilę iš netolimų vietų, abu aukštaičiai.

J. Masiulis gimė 1864 metų kovą Šeduvos valsčiaus Prastavonių kaime. Jo žmona Juozapota Kuzmaitė – iš Pumpėnų valsčiaus. Šeimą jiedu sukūrė 1908-aisiais. Po metų gimė duktė Onutė, o 1911-aisiais – sūnus Jonas.

Abu sutuoktiniai darbavosi knygyne, vaikus prižiūrėjo auklė. Užaugusi ir dukra pradėjo dirbti knygyne.

Žinoma, kad J. Masiulis palaikė ryšius su J. ir M. Šlapelių, J. Zavadskio, S. Banaičio ir kitais garsiausiais Lietuvos knygynais.

Daug ko to meto knygyne panevėžiečiai galėdavo įsigyti. Čia buvo parduodamos žvakės, veikė rašymo reikmenų skyrius.

„Visi knygyno darbuotojai buvo kaip viena šeima – čia pat virš knygyno gyveno, kartu valgydavo, šventes švęsdavo, į kino teatrą, kur jiems buvo išpirktos dvi eilės, eidavo. Visus juos „masiuliukais“ mieste ir vadindavo.“

K. Masiulytė-Paliulienė

Teatro, muzikos ir kino muziejuje radusi seną afišą, K. Masiulytė-Paliulienė suprato, kad knygyne net bilietų į renginius buvo galima įsigyti.

1925 metų afiša skelbia, kad bilietai į Panevėžyje vieną dieną rodysimą Valstybės teatro pastatymą – Aleksandro Ostrovskio pjesę „Miškas“ bus parduodami J. Masiulio knygyne.

Pirmojo pasaulinio karo metais J. Masiulis su šeima pasitraukė į Smolenską. Bet paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, vėl grįžo į Panevėžį.

Tačiau čia netrukus buvo patekęs į didelę bėdą. 1919 metų sausį į Panevėžį įsiveržė Raudonoji armija. Norint prasimanyti pinigų, buvo pradėti įkaitais grobti žinomi žmonės ir už juos reikalauta išpirkos.

Tarp pagrobtųjų atsidūrė ir J. Masiulis, tad teko jam pasėdėti Panevėžio kalėjime. Tik už užstatą buvo paleistas į laisvę.

Su dukterėčia Bogumila Masiulyte. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Su dukterėčia Bogumila Masiulyte. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Juozinės – su orkestru

Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Panevėžyje virė aktyvus politinis gyvenimas.

Nesėdėjo namuose ir knygyno įkūrėjo žmona Juozapota Masiulienė, ji dalyvavo rinkimuose į Panevėžio miesto tarybą ir buvo išrinkta. Pirmojoje Panevėžio miesto taryboje moteris dirbo apie porą metų.

Vėliau ir J. Masiulis įsitraukė į Panevėžio politinį gyvenimą. 1931 metų rinkimuose gavo reikiamą balų skaičių ir pateko į miesto tarybą, aktyviai dalyvavo jos veikloje.

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenys byloja, kad J. Masiulis garsėjo kaip mecenatas – prisidėjo prie Panevėžio katedros statybos, rūpinosi labdaringa organizacija Šv. Vincento ir Paulo draugija, jos veiklą rėmė savo lėšomis.

Toks veiklus, nesavanaudiškas žmogus buvo mieste labai gerbiamas.

Juozinių – jo vardo dienos proga pasveikinti knygyno savininko atžygiuodavo net Panevėžio gaisrininkų orkestras.

„Žinau, kad mano senelis buvo religingas. Jis į katedros vakarines mišias eidavo kasdien ir mano tėvelį visada vesdavosi. Senelis buvo labai įdomi asmenybė – turėjo gerą humoro jausmą, buvo apsišvietęs ir rūpestingas. Padėjo sūnėnams, dukterėčioms siekti mokslo, surasti savo vietas gyvenime“, – pasakoja K. Masiulytė-Paliulienė.

J. Masiulio knygyne ir dabar į užsukusiuosius žvelgia jo įkūrėjas – portretas nežinomo dailininko tapytas 1926-aisiais. P. ŽIDONIO nuotr.

J. Masiulio knygyne ir dabar į užsukusiuosius žvelgia jo įkūrėjas – portretas nežinomo dailininko tapytas 1926-aisiais. P. ŽIDONIO nuotr.

Išsaugotas portretas

J. Masiulio knygyne ir dabar į užsukusiuosius žvelgia jo įkūrėjas. Nežinomo dailininko tame pačiame knygyne maždaug 1926 metais tapytas portretas daug keliavo, daug kur buvo, kol galop vėl grįžo į savo namus.

1944 metais traukdamasi iš Lietuvos, J. Masiulienė susivyniojo šį sutuoktinio portretą į drobę ir išsivežė. Vėliau portretas buvo restauruotas, naujai įrėmintas, ir knygyno įkūrėjo sūnus Jonas Masiulis parvežė jį atgal į Panevėžį.

K. Masiulytė-Paliulienė mano, kad ateityje gali pavykti nustatyti ir portretą nutapiusio dailininko pavardę. Kol kas jokiuose dokumentuose to nepavyko aptikti.

Į knygyną sugrįžo ir dar viena puošmena – kunigaikščio Vytauto Didžiojo paveikslas.

Šis paveikslas jame kabėjo ir prieš karą.

„Kai jau tapo aišku, kad gresia tremtis ir reikia trauktis, močiutė pažįstamiems žmonėms leido pasiimti iš knygyno ką nori, juk vis tiek viskas bus suniokota. Vieno vaistininko šeima buvo pasiėmusi šį kunigaikščio paveikslą, ilgus metus jį slėpė, saugojo, o tėveliui susigrąžinus knygyną, žmonės paveikslą atnešė. Taip į knygyną sugrįžo ir laikrodis, ir kiti daiktai“, – pasakoja anūkė.

Dabartiniais knygyno reikalais rūpinasi ir daug minčių, idėjų jo veiklai patobulinti turinti dar tolimesnė J. Masiulio palikuonė – jo proanūkė, K. Masiulytės-Paliulienės dukra Lina Paliulytė-Gudė.

Tad Panevėžys gali tikėtis ir dar šimtą metų išsaugoti seniausią Lietuvos knygyną.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų