Pasak Vytauto Jasinsko, norint tapti akmentašiu, visų pirma reikia užsidegimo, drąsos, geros akies, kantrybės ir žinojimo, kad niekas iš karto ir lengvai nepasidarys. Bet dažniausiai kurio nors vieno iš tų punktų ir pristinga. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Akmeninio sūrio ir kitų gėrybių vaišės

Akmeninio sūrio ir kitų gėrybių vaišės

Lietuvoje su akmeniu dirbančius tautodailininkus galima suskaičiuoti rankų pirštais.

Vienas jų, aukštaitis Vytautas Jasinskas, sako, jog nemažai laiko praėję, kol pačiam pavykę akmenį perkąsti.

Akmenorių“ vis mažiau

„Reikėjo ne vienerių metų, kol akmenį perkandau“, – sako kupiškėnas tautodailininkas akmentašys Vytautas Jasinskas.

Perkandęs ir supratęs akmens paslaptis, meistras norintiesiems žengti jo keliu patarimų negaili. Jis primena, jog norint tapti akmentašiu, visų pirma reikia užsidegimo, drąsos, geros akies, kantrybės ir žinojimo, kad niekas iš karto ir lengvai nepasidarys.

„Bet dažniausiai kurio nors vieno iš tų punktų ir pristinga. Kiek pasimoko ir bėga kuo toliau nuo akmens – kas prie medžio, kas prie metalo, o kas ir visai į kitą pusę nuo tautodailės suka“, – pripažįsta V. Jasinskas.

Ne vieną mokinį turėjo tautodailininkas, bet visame Panevėžio krašte bene vienas, kaip pats sako, „akmenorius“ ir likęs. Kiti kraštai irgi nelabai gali pasigirti tokiais išskirtiniais meistrais. Keletas gabių tautodailininkų akmentašių dirba Šiauliuose, Utenoje, dar keliuose kituose rajonuose, o daugiau – tarsi ir nebėra.

Kad akmens tautodailė – nykstanti rūšis, pastebėta jau senokai.

V. Jasinskas pasakoja dar kai dirbęs tuomečiame Kupiškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate akmentašiu, ir jis, ir bendradarbiai sulaukdavę muziejininkų raginimų ne tik amatui savo gebėjimus išnaudoti, o ir tautodailės darbus kurti.

„Taip ir prasidėjo. Iš atskilusių nuo daromo paminklo akmens gabalėlių tai vazonėlį, tai gėlę ar kokią figūrėlę pradėjau kalti. Taip susidarė ir parodoms tinkama dirbinių kolekcija. Akmuo mane viliojo nuo seno, tad ir naujas užsiėmimas labai patiko, buvo įdomu“, – pasakoja tautodailininkas.

Pirmąjį savo didesnį darbą „Vėjas“ V. Jasinskas padovanojo vaikų darželiui. O paskui – ir įsibėgėjo.

Savo skulptūromis jis puošė Kupiškį, Skapiškį, kitas vietas. Štai Alizavos seniūnijoje – du įspūdingi meistro darbai su iškaltu Lietuvos žemėlapiu bei atminimo lenta partizanams.

Beje, V. Jasinskas pirmasis akmenyje iškalė Kupiškio herbą.

Mokiniai Pravieniškėse

Birželį 72-ą gimtadienį minėsiantis kupiškėnas patirtį ir žinias mielai perduoda kad ir negausiems to norintiems. Pernai jis taip pat turėjo naujų mokinių – akmentašystės mokė tris Pravieniškių pataisos namuose bausmę atliekančius nuteistuosius.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sumanyta įrengti pirmą Europoje nuteistųjų sukurtų skulptūrų parką. Pirmiausia drožėjas mokė nuteistuosius kurti skulptūras iš medžio ir netrukus parkas, vadinamas „Laisvės slėniu“, pasipuošė medžio drožiniais. Tam parkui aš keletą akmeninių skulptūrų paskolinau. Paskui buvo nutarta, kad ir akmenines skulptūras darys patys nuteistieji, tad pakvietė mane jų mokyti“, – prisimena kupiškėnas.

Mokslas vyko sėkmingai, vyrai prie akmens darbavosi noriai ir dabar „Laisvės slėnį“ puošia keturios akmeninės skulptūros – tris iš jų nukalė patys nuteistieji, viena – mokytojo V. Jasinsko darbas.

Aktyviai kuriančio tautodailininko skulptūrų galima pamatyti ir kitose Lietuvos vietose.

Vienas naujausių jo darbų skirtas pernai minėtam Baltijos kelio 30-mečiui pažymėti. Jis pastatytas toje vietoje, kur 1989 metų rugpjūčio 23-iąją, tą ypatingą Lietuvai dieną, Baltijos kelyje stovėjo Kupiškio krašto žmonės.

O jiems buvo skirta vieta prie kelio, einančio pro Panevėžio rajono Velžio seniūnijos teritoriją, kelyje Vilnius–Panevėžys prie įvažos į Velžį.

Paminklas buvo iškilmingai atidengtas į jo pastatymo vietą suvažiavus gausiam kupiškėnų būriui.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Šukuosena tiko ir prancūzėms, ir lietuvėms

Per ilgus kūrybos dešimtmečius tautodailininkas surengė daugybė personalinių parodų ir Lietuvoje, ir užsienyje. V. Jasinsko darbų yra įsigiję Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos meno mylėtojai.

Kai keletas lietuvio kūrinių buvo eksponuoti viename Prancūzijos mieste, ypatingo dėmesio sulaukė jo sukurta moters galvos skulptūra, pavadinta „Nefertitės šukuosena“.

„O viduryje kambario pastatysiu stalą ir ant jo padėsiu didelį baltą sūrį – įpjautą, su šalia esančiu peiliu. Gal ne kiekvienas iš karto ir supras, kad tas sūris akmeninis.“

V. Jasinskas

Ji, kaip, beje, ir kitos, Prancūzijoje taip ir pasiliko – buvo nupirktos.

„O tokia šukuosena, kokia buvo pavaizduota skulptūroje, moterims labai patiko. Daug kas tokias ir dabar nešioja – ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje. Mačiau net Inga Valinskienė buvo su tokia Nefertitės šukuosena“, – šypsosi tautodailininkas.

„Randu gražų akmenį, išpjaustau jį, apvalinu, šlifuoju, blizginu – ir štai jums pilkas, rausvas, žalsvas, rudas ar baltas kiaušinis“, – pasakoja akmentašys. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

„Randu gražų akmenį, išpjaustau jį, apvalinu, šlifuoju, blizginu – ir štai jums pilkas, rausvas, žalsvas, rudas ar baltas kiaušinis“, – pasakoja akmentašys. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Ant stalo baltas sūris

„Gyvenu gražioje vietoje, pro vieną langą kaimas, pro kitą – miestas matyti. Kieme akmeninės skulptūros išdėliotos, čia pat ežerėlis, kiek toliau matyti piliakalnis, už jo užtvanka“, – kviečia į svečius Kupiškio pakraštyje savo rankomis statytame name gyvenantis V. Jasinskas.

Gali būti, kad proga apsilankyti toje sodyboje netrukus bus. Meistras jau pamūrijo ir uždengė pastatą, kuriame ketina įrengti savo darbų muziejų.

„Daug pridaryta. Mėtosi tos skulptūros visur, atsibodo – reikia surinkti į vieną vietą ir bus muziejaus eksponatai“, – sako akmentašys.

O jam kiekvieną dieną norisi prieiti prie akmenėlio. Kadangi didieji kūriniai kalami lauke, mat apdirbamas akmuo labai dulka, akmentašio darbų sezonas prasideda tik orams atšilus. Kai šalta, meistras viduje daro mažesnius darbelius – skulptūrėles, įvairias simbolines figūras.

Tad jo kieme galima pamatyti akmeninių paukščių, žmonių, paslaptingų veidų ir dar visokių įdomybių.

Muziejus turėtų būti patrauklus ir iš išorės. Prie pastato sienos meistras rengiasi pritaisyti tarsi iš vidaus išskrendantį vanagą, kitą sieną turėtų prilaikyti akmeninis vyras. Ir ties įėjimu bus įdomių akcentų. Šių metų pabaigoje muziejus, ko gero, jau atvers duris.

Gausybės meno kūrinių autorius Vytautas Jasinskas žino, kad kiekvienas akmuo turi savo ypatybių, galimybių ir paslapčių. Be to, nors ir atrodo amžinas, akmuo keičiasi. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Gausybės meno kūrinių autorius Vytautas Jasinskas žino, kad kiekvienas akmuo turi savo ypatybių, galimybių ir paslapčių. Be to, nors ir atrodo amžinas, akmuo keičiasi. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

„O viduryje kambario pastatysiu stalą ir ant jo padėsiu didelį baltą sūrį – įpjautą, su šalia esančiu peiliu. Gal ne kiekvienas iš karto ir supras, kad tas sūris akmeninis. Gal atsiras ir dar kitokių vaišių“, – juokiasi meistras.

Lankytojus viliosiantį sūrį iš balto akmens V. Jasinskas jau nukalė.

Dabar tik lieka baigti įrengti muziejaus vidų, sunešti eksponatus ir laukti lankytojų.

O kad jų netrūks, jau dabar akivaizdu. Ilgametis tautodailininkas V. Jasinskas Kupiškio krašte žinomas ir gerbiamas žmogus – ilgą laiką net krašto tautodailininkams vadovavęs.

Ir darbų eksponatams papildyti bus – kūrėjo mintyse daugybė sumanymų.

„Tik, gaila, ne kiekvieną įgyvendinti pavyksta. Dažnai darbus pakoreguoja akmuo – tai nuo jo viskas priklauso. Štai vienam seniai mintyse brandintam kūriniui atsivežiau iš pirmo žvilgsnio labai tinkamą akmenį, o pradėjęs darbą matau – ne, nebus taip, kaip noriu. Tam akmeniui reikia visai kito sumanymo“, – pasakoja akmentašys.

Šešėlių žaismas

V. Jasinskas jau žino, kad kiekvienas akmuo turi savo ypatybių, galimybių ir paslapčių. Be to, nors ir atrodo amžinas, akmuo keičiasi.

Restauruodamas senus kryžius, meistras nustatė, kad raidžių ant akmens po šimto metų jau nebesimato – per amžių akmuo nudyla maždaug 3–5 milimetrus.

Geriausiai pažįstantis lietuvišką akmenį V. Jasinskas pasakoja, jog šis gali būti rudas, juodas arba vadinamasis arkliadantis – su kristalo gabaliukais.

„Tas tai mažiausiai tinka apdirbti, skyla. Nekoks ir juodasis – jo dulkės net nuodingos. O darbai iš juodojo akmens sutraukia šešėlius ir negali padaryti taip, kaip sumanei. Juk akmens skulptūra – tai šešėlių žaismas, o juodas šešėliams žaisti niekada neleis“, – sako meistras ir nepataria juodojo akmens neštis į pirtį ir ten kaitinti. Netinka jis tam.

Žinoma, tų akmenų yra pačių įvairiausių. Iš įvairių spalvų, atspalvių, raštų ir faktūrų akmenų tautodailininkas kuria kiaušinių kolekciją.

„Randu gražų akmenį, išpjaustau jį, apvalinu, šlifuoju, blizginu – ir štai jums pilkas, rausvas, žalsvas, rudas ar baltas kiaušinis“, – pasakoja akmentašys.

Ta jo kolekcija, nors ir dešimtys kiaušinių pridaryta, vis dar negausi – tautodailininkas savo darbų negaili, mielai dovanoja juos draugams, artimiesiems.

Proga apsilankyti Vytauto Jasinsko sodyboje netrukus bus. Meistras mūrija savo darbų muziejų – įdomų ne tik viduje, bet ir iš išorės. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Proga apsilankyti Vytauto Jasinsko sodyboje netrukus bus. Meistras mūrija savo darbų muziejų – įdomų ne tik viduje, bet ir iš išorės. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Šoka ir sportuoja

Gausybės akmeninių kūrinių autorius turi ir daugiau įdomių užsiėmimų – tikrai nekala akmens galvos nepakeldamas. Jis ir kitiems įdomiems užsiėmimams randa laiko bei jėgų.

Kupiškėnai V. Jasinską žino ir kaip šaunų šokėją – 25 metus šokusį Kupiškio kultūros centro pramoginių šokių kolektyve „Amrita“. Su šio kolektyvo pasirodymais apvažiuota ir pamatyta daug, koncertuota ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Švedijoje, Vengrijoje.

Nusprendęs iš pramoginių šokių trauktis, senjoras perėjo į tautinių šokių kolektyvą ir jau ten smagiai trepsi.

Akmentašys dar ir sportininkas – jis žaidė Kupiškio ritinio sporto veteranų „Šaltinio“ komandoje. Ritinis Kupiškyje labai populiarus, čia žaidžiamas nuo 1960 metų.

Kupiškio ritininkai yra keletą kartų iškovoję respublikos ir SD „Nemunas“ čempionų vardus, daugkartiniai šių čempionatų ir kitų turnyrų prizininkai.

V. Jasinskas džiaugiasi, jog ir aukso, ir sidabro medaliais jo komandos draugai ne kartą puošėsi.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų