-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2016 m. Goncourt’ų premijos laureatė rašo apie šešėlyje esančias Europos moteris: emigrantes, nelegales, dažniausiai dirbančias juodą darbą arba prižiūrinčias nuolat užsiėmusių pasiturinčių europiečių vaikus.
L. Slimani rašo apie tipišką jauną šeimą, kuri, susilaukusi vaiko, nori tęsti karjerą ir susiranda Luizą – idealią auklę. Ši rūpinasi viskuo, net menkiausiomis buities smulkmenomis, ji pamažu įsišaknija šeimos gyvenime, tampa nepakeičiama, tarsi susisuka savo gūžtą kituose namuose, nes savus prarado, nes ji svetima šioje šalyje, nes jos pačios gyvenimas niekam nerūpi. Luiza virsta savotiška gegute: trokšdama galutinai užvaldyti poros gyvenimą, ji tarsi šis paukštis išstumia vaikus iš lizdo.
Lengvai parašyta kraupi knyga, kelianti daug svarbių klausimų: kaip suderinti darbą ir vaikų auginimą? Kaip europiečiai tapo tokie abejingi? Autorė parodo, kad po tariamai lygiu, tolerantišku europiečio fasadu slepiasi ir rasizmas, ir etnocentrizmas, ir egoizmas. Tragiški „nematomų“ žmonių likimai, nematomi ir neperžengiami socialiniai barjerai, pavydas svetimai laimei (ar laimei?) neišvengiamai veda baisios nelaimės link.
Leila Slimani, „Lopšinė“, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.
Rusų literatūros naujienos mus pasiekia retai, jų nedaug, todėl kiekvienas geras romanas – įvykis. Šis totorių kilmės rašytojos Guzel Jachinos debiutinis romanas apdovanotas prestižinėmis rusų „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijomis. Jame pasakojamas vienos totorės gyvenimas – veiksmas prasideda 1930 m. nuošaliame Totorijos kaime ir tęsiasi apie 15 metų. Tai knyga apie baisius įvykius, kurie skaudžiai išgyventi ir mūsų, lietuvių, kurių padariniai mums žinomi ir dar jaučiami: tai išbuožinimas, tremtis, gyvenimas Sibire.
G. Jachina pasakoja atvirai, tiesiai, jautriai – nuo pat pradžių mes panardinami į egzotišką totorių kaimo buitį: garsai, kvapai, pavadinimai… Autorė puikai moka kurti atmosferą, ji labai pastabi detalėms: tiek psichologiniams veikėjų elgesio ir mąstymo niuansams, tiek aplinkos ir buities smulkmenoms.
Tai tapsmo knyga – iš užguitos, nuolankios moters pagrindinė veikėja Zuleicha tampa tvirtu, savarankišku žmogumi, sugebančiu apginti artimuosius, jais pasirūpinti. Romane sukrečia ir objektyviai, išsamiai aprašyta ištremtųjų į Sibirą lemtis: pastangos išgyventi, atšiauriomis sąlygomis užsimezganti netikėta, regis, tokių nesuderinamų žmonių meilė. Aprašomas ir didžiulis tremties mechanizmas: nežmoniškas, abejingas – juk jie tik priešai, skaičiai byloje, pigi darbo jėga…
Sunki, bet pažadinanti norą gyventi knyga.
Guzel Jachina, „Zuleicha atmerkia akis“, iš rusų kalbos vertė Zita Marienė, „Alma littera“, 2017 m.
Antroji garsiosios keturių knygų sagos dalis. Šioje pasakojama apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, – užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystę. Autorė iš karto mus panardina į pačią pavardžių, santykių, veiksmo tirštymę, todėl neskaitę pirmosios knygos mažai tesupras. O tie, kurie šios dalies laukė, nes pirmoji saga baigėsi labai įtemptoje vietoje, pagaliau sužinos, kaip kas išsisprendė.
Antroji dalis apima keliolika metų: Elena baigia mokyklą, universitetą, sulaukia pirmosios sėkmės. O Lila, įsprausta į ankštą vedybų narvą, vis maištauja, blaškosi tarp vyrų, bet jos užgniaužti talentai ir išradingumas prasiveržia netikėčiausiais būdais ir netikėčiausiose vietose.
Kur pašėlusios šių knygų sėkmės paslaptis? Galbūt talentingai aprašytoje gyvenimo kasdienybėje, nes autorė fiksuoja menkiausius santykių, minčių, socialinių vaidmenų pokyčius. Kibirkščiuojančią įtampą kuria ir audringa dviejų moterų – tokių skirtingų ir kartu tokių panašių – draugystė. Romanas aiškiai parodo, kaip jų gyvenimus formuoja ir apriboja socialinė aplinka, paliečia moterų pavydo ir tarpusavio varžymosi temą, dokumentuoja, kaip kito italų (ir Europos) visuomenė XX a. Daugiasluoksnis, įtraukiantis, aistrų kupinas kūrinys.
Elena Ferrante, „Naujoji pavardė: neapolietiška saga“, iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio, „Alma littera“, 2017 m.
Šveicarų rašytojas Joelas Dickeris išgarsėjo romanu „Visa tiesą apie Hario Kveberto bylą“ (lietuviškai išleista 2015 m.). Romanas pelnė daugybę apdovanojimų, autorius buvo lyginamas net su Vladimiru Nabokovu, o kartu kaltintas vieno Philipo Rotho romanų plagiatu.
Šio kūrinio veikėjas – tas pats rašytojas Markusas Goldmanas, tik šįkart jis įkvėpimo ieško Floridoje, šeimos praeityje, aiškinasi „kitų, sėkmingųjų, Goldmanų“ – mylimo dėdės Solo ir jo šeimos, gyvenančios Baltimorėje, – likimus. „Baltimorės knyga“ supinta iš trijų gijų: vienoje jų pasakojama apie laimingą vaikystę ir paauglystę, kitoje – apie paslaptingą 2004-ųjų tragediją, o trečioje iš dabarties perspektyvos bandoma išnarplioti paini praeitis.
Romano siužetas supintas tikrai įgudusia ranka, bet skaitant išryškėja tai, kas erzino jau ankstesnėje knygoje: autorius niekaip neapsisprendžia, jis rašo tikrą literatūrą ar pigų oro uostuose parduodamą romaniūkštį. Tai įtraukiantis, bet gana šizofreniškas kūrinys: pompastiškus, saldžius, beveik grafomaniškus pasažus keičia tikslūs ir aiškūs pastebėjimai, socialinė kritika.
Labai nelygus, erzinantis, net užknisantis savo blogu stiliumi (ne visada, protarpiais), savigalbos knygelių vertų paragrafų prikaišiotas romanas, nuo kurio kažkodėl vis tiek negali atsiplėšti. Atrodytų, tokia knyga turėtų būti pasmerkta užmarščiai ir pajuokai, bet receptas veikia. Kodėl? Mįslė. Esu sutrikęs. Manau, kiti skaitytojai jausis taip pat.
Joel Dicker, „Baltimorės knyga“, iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, „Alma littera“, 2017 m.
