-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visame Baltijos šalių regione vyksta tik trys pagrindiniai renginiai, skirti keramikos menui: Kohila simpoziumas Estijoje, Keramikos laboratorija Latvijoje ir Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas Lietuvoje.
Pasak lietuvės keramikės Eglės Einikytės-Narkevičienės, dalyvavusios visuose trijuose simpoziumuose, šie trys renginiai labai skirtingi savo dvasia. Kohilos ir Panevėžio tarptautiniai simpoziumai turi senas tradicijas, jie organizuojami daugiau nei 20 metų, o Keramikos laboratorija Latvijoje rengiama kiek daugiau nei dešimtmetį.
Kaip E. Einikytė-Narkevičienė pažymėjo, Kohilos simpoziume pagrindinis aspektas yra procesas, ne rezultatas. Čia svarbiausias komandinis darbas degimo proceso metu ir nereikia stebėtis, jei asmeninės autorių ambicijos kartais būna nustumtos į šoną, priklausomai nuo proceso pokyčių. Keramikos laboratorijoje pagrindinis aspektas – apsikeitimas idėjomis. Čia menininkams suteikiamos plačios kūrybinių idėjų įgyvendinimo galimybės, tačiau kūrinių dydžiai smarkiai limituoti.
Panevėžyje, anot keramikės, kiekvienas menininkas gali viską spręsti pats nuo A iki Z. Čia galima kontroliuoti procesą dydžio, glazūrų, kiekio prasmėmis.
Kohila simpoziumas yra tarptautinis kasmetinis keramikos renginys, organizuojamas nuo 2001 metų Kohilos mieste, Estijoje. Jame jau dalyvavo 230 menininkų iš 35 šalių. Pirmoji anagamos tipo krosnis buvo sumūryta Tohisoo Manor parke. Kasmet organizatoriai pakviečia iki 11 menininkų trijų savaičių trukmės kūrybiniam procesui. Po kiekvieno simpoziumo surengiama paroda. Sukurti darbai paliekami kolekcijai. Nuo 2021 organizuojama paralelinė programa, į kurią įtraukiamas ir ugnies skulptūros sukūrimas bei, žinoma, įspūdingas jos degimo renginys.
Keramikos laboratorija Daugpilyje, Latvijoje, rengiama nuo 2013-ųjų. Tai taip pat kasmetinis renginys, pakviečiantis nuo 10 iki 15 dalyvių iš užsienio ir Latvijos, taip siekiant palaikyti vietinę menininkų bendruomenę. Šio renginio organizatoriai – Latvijos šiuolaikinės keramikos centras ir Rotko muziejus. Menininkai kviečiami atsisakyti įprastų savo kūrybinės veiklos principų, įvaizdžių, formų ir leistis į eksperimentus, ieškant naujų būdų ir priemonių praplėsti savo kūrybos formas ateityje. Dvi intensyvias savaites jie eksperimentuoja su skirtingo tipo degimais. Šio simpoziumo programoje gausu veiklų: nuo kūrybinių dirbtuvių, menininkų technikų demonstracijų, paskaitų iki ugnies skulptūros degimo ir simpoziumo kūrinių parodos atidarymo. Nuo pirmojo simpoziumo čia jau kūrė daugiau nei 100 keramikų iš 32 skirtingų kraštų.
Per daugiau nei tris dešimtmečius Panevėžyje jau įvyko 24-i tarptautiniai keramikos simpoziumai, šį miestą pavertę keramikų iš viso pasaulio traukos centru. P. Židonio nuotr.
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius, 1989 metais, jaunų tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentų ir absolventų iniciatyva surengtas pirmasis Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas. Jame dalyvavo 16 įvairių dailės šakų menininkų. Pirmas tarptautinis keramikos renginys Panevėžyje smarkiai skyrėsi nuo dabartinių simpoziumų, tačiau pasižymėjo veržlumu, jaunatviška energija ir intensyvia kūrybine nuotaika.
Pirmieji žingsniai tarptautinio keramikos simpoziumo link prasidėjo dar 1977 metais, kai Panevėžio stiklo fabrike ėmė dirbti VDI studentas Alvydas Pakarklis.
Jo susidomėjimas stiklo gamybos pramonėje naudojama ugniai atsparia akmens mase paskatino eksperimentuoti su šia medžiaga. Kūrybinį procesą palaimino ir rėmė Stiklo fabriko vadovybė, ypač tuometis direktorius Stasys Stoškus. 1983 m. į fabriką kūrybinei praktikai atvyko VDI studentai, vadovaujami profesoriaus Juozo Adomonio (kuris 1999 m. taip pat dalyvavo simpoziume), o nuo 1984 m. čia imta rengti lietuvių keramikų kūrybinius seminarus. Visą tą laiką menininkai naudojosi aukšto degimo dujine krosnimi, kurioje darbus degdavo 1380° C temperatūroje. Išskirtinis krosnies dydis (aukštis – 1,80 m, plotas – 12 kv. m, tūris – 20 kub. m) leido sukurti įspūdingo mastelio kūrinius, kurie vėliau tapo kolekcijos ir paties simpoziumo skiriamuoju ženklu.
Pačioje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje dailės instituto auklėtiniai Tomas Daunora, Arūnas Rutkus ir absolventas Rimantas Skuodis (1951–2015) ėmėsi pirmojo tarptautinio simpoziumo organizavimo. Jie pasikvietė amerikietį Philipą Corneliusą (1934–2015), Amerikos lietuvį Rimą VisGirdą ir vengrę Kataliną Högye. Kartu su jais čia dalyvavo būrys lietuvių: Romualdas Aleliūnas (1960–2016), Valdas Aničas, Vilija Balčiūnienė, Eugenijus Čibinskas, Nerutė Čiukšienė, Alfridas Pajuodis, Egidijus Radvenskas, Aldona Skudraitė, Gintautas Šveikauskas ir Vytautas Tallat-Kelpša. Nemažai kitų panevėžiečių menininkų taip pat nuolatos šmėžavo dirbtuvėse, nors ir nebuvo oficialūs dalyviai.
Kūrybinis procesas vyko Vaikų dailės mokykloje (buvusios Marijonų koplyčios patalpose), degimas – Stiklo fabrike, o sukurtų darbų paroda – Panevėžio dramos teatre (dabar – Juozo Miltinio dramos teatras). Pirmasis simpoziumas buvo eksperimentinis ir padėjo stiprius pamatus ateities kūrybiniam procesui.
1990 metais miesto Savivaldybės tarybai įsteigus Dailės galeriją, simpoziumus organizuoti patikėta šiai institucijai.
Iki 2016 m. juo rūpinosi tuometė galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė. Jos pastangomis buvo surengta 20 simpoziumų, kurie jau drąsiai gali būti įvardijami svarbiu kultūriniu reiškiniu Lietuvos dailės istorijoje.
Kūrybiniame procese naudojamas šamotinis molis, neretai dailėtyrininkų pavadinamas Panevėžio akmens mase, ir tai rodo šio renginio svarbą bei užimamą poziciją.
Kohila krosnis. Annika Haas nuotr.
Per daugiau nei tris dešimtmečius jau įvyko 24 simpoziumai. Iki 2002-ųjų simpoziumai kasmet vyko Stiklo fabrike, nuo 2004-ųjų – kas dvejus metus, o nuo 2006-ųjų – keramikos įmonėje „Midenė“ (šiuo metu ji turi didžiausią Lietuvoje dujinę krosnį, kurios tūris – 6,75 kub. m, aukštis – 1,50 m, plotas – 4,5 kv. Kiekvienas simpoziumo dalyvis gauna apie 150 kg molio).
Šiuose simpoziumuose dalyvavo 186 menininkai iš 37 šalių. Dabar Panevėžio miesto dailės galerijos kolekcijoje sukaupta beveik 700 kūrinių ir kompozicijų. Tokia didelio mastelio akmens masės šiuolaikinės keramikos kolekcija yra vienintelė Rytų Europos regione. O ir Lietuvoje šiuo metu tai vienintelė nuolatinė šiuolaikinės keramikos ekspozicija.
Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų tradicija yra reikšminga daugeliu aspektų. Renginio gyvavimo pradžioje tai buvo išskirtinė galimybė lietuvių keramikams susipažinti su kitų šalių tradicijomis ir požiūriu.
Dabar galime teigti, kad šie simpoziumai įėjo į Lietuvos dailės istoriją. Jie suformavo ne vieno keramiko kūrybinę asmenybę, suteikė žinių ir galimybių, paskatino tobulėti.
Parengta pagal Aurelijos Seilienės straipsnį „Shaping Cultural Exchange: The Vibrant World of Panevėžys International Ceramic Symposium“, publikuotą tarptautiniame internetiniame keramikos menui skirtame portale „Ceramics now“.
