-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai kurie svarbūs ir reikšmingi Panevėžio statiniai nutolę nuo centrinės miesto dalies ir jais nesidomint gali būti nepastebimi daugelį metų.
Tačiau pamačius, o ypač susipažinus su jų istorija, įspūdis paliks ilgam.
Šį kartą kalbama apie architektūrinę, istorinę, inžinerinę ir kraštovaizdžio vertę turintį, valstybės saugomą nacionalinės reikšmės objektą – Panevėžio siaurojo geležinkelio kompleksą.
Pro šią vietą populiarios, judrios gatvės neveda, tad norint objektą pamatyti, iš arčiau su juo susipažinti, regis, reikia progos.
O tokia gali pasitaikyti – tereikia išsiruošti į ekskursijas, edukacijas ar keliones. Visa tai iš šios vietos siauruku organizuojama gana dažnai.
Tačiau gali būti ir ne visai paprasta proga. Pavyzdžiui, geležinkelio depe pamatyti spektaklį.
Balandžio pabaigoje Juozo Miltinio dramos teatras Aukštaitijos siaurojo geležinkelio depe pristatė paskutinę šio sezono premjerą – V. Šekspyro tragediją „Makbetas“ (režisierius Aleksandras Špilevojus).
Šiemet švenčiant 125-ąsias siaurojo geležinkelio metines, toks teatro pasirodymas depe papuošė sukakčiai skirtų renginių paradą.
Aukštaitijos siaurasis geležinkelis. P. Židonio nuotr.
Viešajai įstaigai „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ trejus metus vadovaujantis dr. Darius Liutikas sako, kad jam pačiam tokia išskirtinė veikla suteikia galimybę prisiliesti prie istorijos, prie krašto paveldo ištakų.
„Ir ne tik prisiliesti, ne tik bandyti išsaugoti paveldą, bet ir patiems ką nors sukurti – kas būtų skirta dabarties žmonėms ir liktų ateities kartoms“, – teigia direktorius.
Vienas tokių sumanymų – atkurti autentišką veikiantį garvežį, naujam gyvenimui prikelti istorinius siaurojo geležinkelio pastatus.
O garbingai siauruko sukakčiai dr. D. Liutikas paskyrė ir savo parengtą, šiemet išleistą knygą „Siaurasis geležinkelis Lietuvoje. Anykščių ir Panevėžio siaurukas“.
Joje surinkta daugybė nuotraukų, pasakojimų, faktų, atskleidžiančių geležinio kelio, 19-ajame amžiuje apraizgiusio visą Lietuvą, istoriją.
„1899-aisiais pradėjęs vežti keleivius ir krovinius, naudotas Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario metais, išgyvenęs sovietmetį, išlaikęs unikalumą siaurukas ir toliau gyvuoja ir, be abejo, gyvuos“, – tvirtina dr. D. Liutikas.
Siaurojo geležinkelio kompleksas yra pats didžiausias kultūros paveldo objektas Lietuvoje, išsidėstęs per keletą savivaldybių teritorijų. Jis įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registro statinių kompleksų ir ansamblių sąrašą.
Dr. D. Liutikas kviečia pasižvalgyti po depą.
Žodis „depas“ kasdienėje kalboje retai vartojamas, tai daugiau su geležinkeliu susijęs terminas, nes taip vadinama vieta, kurioje laikomi, remontuojami lokomotyvai, geležinkelio arba metropoliteno vagonai, tramvajai, troleibusai.
Panevėžio siaurojo geležinkelio depas – raudonų plytų mūras su traukinių įvažiavimo vartais – statytas 1938–1939 metais.
Dideliame, erdviame pastate buvo remonto ir mechaninės dirbtuvės. Daug meistrų čia kadaise darbuodavosi. 1951 metų duomenimis, Panevėžio siaurojo geležinkelio depe dirbo apie 300 specialistų.
Vėliau siaurojo kelio depas sujungtas su šilumvežių ir vagonų depu, o 1976 metais jis tapo Radviliškio lokomotyvų depo cechu.
Dabar depas, atnaujinus jo vidų, įdiegus akustinę sistemą, įrengus projektorių, kviečia į ekskursijas, edukacijas, įvairius renginius.
Vienoje iš jo erdvių galima apžiūrėti unikalią dailininko Ramūno Grikevičiaus freską „Siaurasis geležinkelis* Įžymybės ir legendos“.
Šalia depo atidengta Margaritos Ado skulptūra „Siauruko piemuo“, sukurta iš metalo atliekų ir nereikalingų traukinių detalių.
Sako, ateityje čia skulptūrų bus ir daugiau – atsiras kinetinis skulptūrų parkas „Siauruko istorijos“.
Panevėžio siaurojo geležinkelio depas – raudonų plytų mūras su traukinių įvažiavimo vartais – statytas 1938–1939 metais. P. Židonio nuotr.
Įdomi paveldo dalis ir geležinkelio stočių pastatai.
Kaip pasakoja knygos apie siaurąjį geležinkelį autorius, tos stotys anksčiau būdavusi mėgstama susibūrimo vieta. Čia žmonės ne tik laukdavo traukinių, bet ir šiaip pasibūti užsukdavo – grodavo muzika, veikė bufetai, kioskai, o vietos gyventojai į stotį nešdavo parduoti obuolių, uogų, bandelių.
„Traukinių sutikimas ir išlydėjimas buvo tapęs pramoga, sutraukdavusia ir vaikus, ir suaugusiuosius“, – pasakoja dr. D. Liutikas.
Daugumos stočių patalpos beveik vienodos – su laukiamąja sale, kasos langeliu, budėtojo kambariu, viršininko kabinetu.
Dabartinė Panevėžio siaurojo geležinkelio stotis – naujas pastatas, statytas 2014 metais. Tačiau ir ji gali lygiuotis į senąsias, mat suprojektuota naudojantis 1905 metais statytų stočių brėžiniais ir nuotraukomis.
Pastačius siaurojo geležinkelio stotį, peronas ir į jį vedantys takai iškloti akmeniniu grindiniu, be to, rekonstruotas stoties budėtojo namelis, įrengta stoginė, skirta eksponuoti istoriniams geležinkelio riedmenims. Čia galima apžiūrėti vagoną-ledainę, sniego valytuvą, krovininį vagoną ir kt.
Į Kultūros paveldo registrą įtraukti ir kiti buvę ar esami siauruko statiniai – prekių sandėlis, geležinkelio viadukas, semaforas, budėtojų pastatas, taip pat buvęs administracinis pastatas, kuriame dabar įkurta laidojimo paslaugų įmonė „Ramybės takas“.
Saugomas paveldo objektas yra ir pats siaurojo geležinkelio kelias su sankasomis, pabėgiais, bėgiais, tiltais, iešmais, pralaidomis.
Dabar Panevėžį ir Anykščius jungiančio Aukštaitijos siaurojo geležinkelio istorija vystėsi keliais etapais.
O prasidėjo ta istorija 1898-aisiais.
Rusijos privažiuojamųjų kelių akcinė bendrovė tuomet nutiesė 144 kilometrų ilgio geležinkelio ruožą Švenčionėliai–Panevėžys. Traukiniai naujuoju ruožu pradėjo dardėti 1899 metų rudenį.
Antrasis raidos etapas susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu. Vokietijos kariuomenė, atsižvelgdama į intensyviai eksploatuojamų miškų rajonus, tuomet tiesė vis naujus ruožus. Tais keliais į Vokietiją buvo gabenama mediena.
Trečiasis siaurojo geležinkelio raidos etapas – nepriklausomos Lietuvos metas 1920–1938-aisiais.
Tuo laikotarpiu, kaip sako dr. D. Liutikas, Panevėžys tapo siauruko centru.
Regiono centrui reikėjo tiesaus kelio į Panevėžį linams, bekonams, javams vežti, o iš Panevėžio į apylinkes išgabenti medieną ir miltus.
„Šiuo laikotarpiu siaurasis geležinkelis perorganizuojamas ir pritaikomas prie nepriklausomos Lietuvos ūkio struktūros. Valsčių savivaldybės pačios rūpinosi, kad naujos siaurojo geležinkelio šakos būtų tiesiamos per jų teritorijas, pateikdavo prekių ir gaminių gabenimo apskaičiavimus, įvairių prekių eksporto ir importo argumentus“, – pasakoja siauruko istorijos tyrinėtojas.
Tuo laiku siauruoju geležinkeliu daugiausia eksportuota sviesto, javų, sėmenų, o importuota druska, trąšos, anglys, žibalas.
Po karo, sovietmečiu, prasidėjo siaurojo geležinkelio liūdnasis etapas – tinklo ardymo laikotarpis. Dalis ruožų perdirbta į plačiojo geležinkelio ruožus, dalis išardyta.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išlikęs siaurasis geležinkelis priklausė bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“.
1999 metais nustojus juo vežti krovinius, įsteigtas struktūrinis padalinys „Siaurasis geležinkelis“. Bet ir šis ėmė silpti, kol 2001 metais, nutraukus keleivinius reisus, siaurukas visai nustojo veikti kaip susisiekimo priemonė.
2001 metų liepą įkurta viešoji įstaiga „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ ir siaurukas vėl atgimė – siaurais geležinkelio bėgiais pradėjo kursuoti istorinis-turistinis traukinukas.
Iš kadaise plačiai Lietuvą raizgiusio siauruko šiuo metu veikia tik 68,4 km ilgio ruožas Panevėžys–Rubikiai. Istoriniais bėgiais iš Panevėžio iki Anykščių keliauja tik turistai.
Pasak dr. D. Liutiko, šių laikų siaurasis geležinkelis sujungė kultūros paveldo pažinimą su pramogomis.
„Siaurasis geležinkelis tapo siauruku, dalyvaujančiu kultūros procesuose, kuriančiu džiaugsmą ir paliekančiu gerų emocijų prisiminimus“, – sako įstaigos vadovas.
