-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sėdėdama kultinio kultūros žurnalo „Nemunas“ redakcijoje ir laukdama, kol R. Rakauskas paruoš kavą, ganau akis į ant sienų sukabintus įvairių renginių plakatus. „Poezijos pavasarių“, Dramos teatro premjerų, džiazo festivalių ir kitų renginių afišos pridengia senutėlius šio kambario tapetus. Jei ne galybė vienas ant kito suklijuotų plakatų, įsitaisiusi ant tikriausiai panašaus amžiaus kaip pats „Nemunas“ krėslo galiu pamanyti esanti ne kultūros leidinio redakcijoje, o kieno nors, gal ir paties R. Rakausko, svetainėje. Akimirką pamąsčius, toks įspūdis neatrodo klaidingas: fotografas „Nemune“ dirba nuo 1967-ųjų, tad antrieji namai anaiptol ne per skambus šio buto Kauno centre apibūdinimas. Prieš iš virtuvėlės išnyrant pašnekovui dar spėju suskaičiuoti, kad nuo „Žydėjimo“ fotografavimo pradžios praėjo lygiai 40 metų ir 30 – nuo pabaigos. Tokie skaičiai man, jaunai žurnalistei, daro įspūdį, o Lietuvos fotografijos klasikui prikelia daugybę šypseną paliekančių prisiminimų. „Įsivaizduok, atvažiuoji į kokią nors kaimo sodybą, o ji net pleška nuo baltų žiedų! – R. Rakauskas išraiškingai pabrėžia „pleška“. – Pradėdavau važiuoti nuo Dzūkijos, kurioje pirmiausia viskas pražysdavo, ir baigdavau Aukštaitijoje. Tos kelios savaitės būdavo labai intensyvios, klaidžioti ir pasikliauti tik tuo, ką rasi, negali. Turėdavau nusibrėžęs planą. Vienas pavasaris, antras… Ir jau atmintinai žinojau gražiausius Lietuvos sodus.“
Pirmosios žydinčios nuotraukos atsirado kuriant viršelį „Nemunui“. Sugalvojęs jame įamžinti įsimylėjėlių porą, fotomenininkas ją fotografavo Senamiestyje, o paskui keletą kadrų, taip pat galiausiai pasirinktą viršeliui nuspaudė nusivedęs juos į baltais žiedais nusagstytą sodą. Netrukus atsirado ir po milžiniško kaštono žvakėmis sėdinčio senolio fotografija – ji į ciklą įtraukta vėliau. Vis neatsispirdamas klestinčios gamtos grožiui, fotomenininkas jam paskyrė 10 metų – 10 pavasarių. R. Rakausko „Žydėjimą“ kolegos, anot paties fotografo, pasitiko priešiškai. „Man jie vis sakydavo: „Ką tu, Rakauskai, žaidi su tais žiedeliais – eik verčiau gyvenimo fotografuot!“ Atsimenu, Aleksandras Macijauskas, visiškai priešingos „religijos“ nei aš fotografas, patardavo: „Romai, parodyk, kaip kiaulę pjauna žydinčiame sode, kaip kraujas ant baltų žiedų tyška…“ Tačiau Romas nefotografavo nei kiaulių, nei kraujo. Pats jis paprastai paaiškina savo lyrišką prigimtį ir subtilių vaizdų poreikį: „Taip mano vidus sustyguotas, sau nepameluosi, – numoja ranka. – Kažkada bandžiau fotografuoti „aštriau“, bet greitai lioviausi. Siekiau išlikti Rakausku.“
Bekalbėdamas jis atsineša masyvų savo fotografijų albumą ir greitai sklaidydamas lapus atverčia „Žydėjimą“. „Šita nuotrauka surežisuota, – baksteli pirštu. – Šita irgi. O šitos, žinoma, net ir labai norėdamas nesukursi“, – rodo į besiporuojančius gandrus lizde. Toliau šmaikštaudamas pašnekovas manęs klausinėja: „Manai, kad šitas kumeliukas pats atėjo atsigerti prie tvenkinio? O šitie senukai taip po obelimi ir sėdėjo? Baik tu! Viską aš sustačiau.“
Prieš pradėdamas dirbti „Nemune“ R. Rakauskas buvo absoliutus dokumentalistas ir vadovavosi principu „ką matau, tą fotografuoju“, tačiau padirbėjęs žurnale ir imdamasis „Žydėjimo“ jau buvo gerai įgudęs situacijų režisierius. Siužetus savo išvykoms po sodus jis kurdavo laukdamas pavasario. Iš anksto apgalvota ir „Trijų gracijų“ idėja. Apie 1975-uosius R. Rakauskas pamatė žymaus šokio išraiškos ansamblio „Sonata“, vadovaujamo Kiros Daujotaitės, spektaklį. Jaunutės šokėjos ant scenos fotomenininkui priminė efemeriškas gracijas iš Sandro Botticelli paveikslo „Pavasaris“. Ši šmėstelėjusi asociacija jam pasirodė itin tinkamas siužetas „Žydėjimui“. Fotografui pasakojant nuotraukos sukūrimo istoriją, man paaiškėja emocinga jo reakcija, kai tardamasi dėl pokalbio bandžiau nupasakoti, kurią fotografiją turiu omenyje: „Ta, su trimis mergaitėmis. Tarsi iš Botticelli paveikslo…“ „O! Taigi kaip pirštu į akį!“ – sušuko pro telefono garsiakalbį. Nereikia būti labai įžvalgiam, norint pastebėti šį akivaizdų panašumą, tačiau R. Rakauskas mirkteli akimi – jis ne taip paprastai atsiradęs. Pirminė idėja būtų telikusi didelė viltis, jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Ir dar šis tas.
Su trimis jaunomis (R. Rakauskas spėja, nė aštuoniolikos neturinčiomis) šokėjomis susitarta: jos laukia prie Kauno profsąjungų rūmų ir fotografas jas nusiveža į didžiulį kvepiantį sodą netoli Išlaužo. Parodo joms S. Botticelli „Pavasarį“ su trimis gracijomis. Tikėtina, kad merginos apsidžiaugia pamačiusios, jog yra panašios į dailiąsias deives. Jos ima šokti susikibusios rankomis ir improvizuoti XV a. nutapytą sceną. Taip vieną valandą. Antrą. Galiausiai R. Rakauskas pasako, kad viskas puikiai pavyko („Kai pasakau, kad fotografavimas jau baigėsi, dar kurį laiką vis tiek būnu pasirengęs pagauti netikėtų kadrų“), ir netrukus parveš jas atgal. Merginos pakeliui į automobilį prisiskina alyvų. Fotografas savo modeliams įteikia pakelį saldainių, o šios tuoj pat ima juos dalytis. Staiga pūsteli vėjas, ir fotomenininkas puola fotografuoti naudodamas didžiulį teleobjektyvą. Pro jį sudėtinga išvysti kadro kompoziciją, todėl galiausiai matyti tik pusė vienos šokėjos, merginoms „prikerpamos“ kojos. „Tačiau nė viena iš režisuotos fotosesijos nuotraukų, mano manymu, neprilygo šiai, nors ir turi netobulumų, – šypteli R. Rakauskas. – Nė vienoje iš tų ankstesnių nebuvo Botticelli! O šioje, nesurežisuotoje, jis tikrai „įvyko“. Subtili, klasikinio grožio merginų erotika dabartiniais kur kas įžūlesnės estetikos laikais paskatina šia fotografija gėrėtis dar labiau. Fotografas pasakoja norėjęs „Žydėjime“ pavaizduoti vaikystę, jaunystę ir senatvę. Didžiausią galvosūkį turėjo dėl jaunystės – „kai laikotarpis ir fonas toks gražus, išeina per saldžiai“. Dabar jis susimąsto, kad būtent nuo šio ciklo prasidėjo jo kaip aktų fotografo posūkis. „Supratau, kad „Žydėjimo“ jaunystės temai verkiant reikia aktų. Nors pamenu, kaip su Antanu Sutkumi kažkada žadėjome, kad niekada jų nesiimsime…“ – juokiasi R. Rakauskas.
Jo mintys apie netikėtai pakrypusius režisūrinius sumanymus – esminės apibūdinant fotomenininko kūrybą. Iš anksto apmąstydamas savo fotografijų situacijas R. Rakauskas visuomet tikisi netikėtumo. Šiandien, jau daugiau nei pusę amžiaus nesiskiriantis su profesionalų fotokamera, jis kalba apie momentus, kurių žūtbūt reikia išlaukti: „Kartais galvoju, kad yra koks nors fotografijos dievas. Juk būna tokių situacijų, kai dirbi kelias valandas, bet staiga kažkas ima ir nukrinta iš dangaus. Jei ne šis vėjas, tikriausiai nebūčiau tokio kadro padaręs. Retsykiais nelabai gražiai pagalvoju, kad reikia tokių dovanų nusipelnyti, nuoširdžiai dirbti kaip anuomet tas keletą valandų su mergaitėmis. Turbūt tokiais atvejais fotografijos dievas ir sako: „Na gerai, jau gerai, Rakauskai…“
