-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Oskaras Vaildas – airių kilmės anglų dramaturgas, poetas, romanistas. Jis laikomas vienu žymiausių karalienės Viktorijos laikmečio dramaturgų. Jo vardą išgarsino pjesės, aforizmai, taip pat romanas „Doriano Grėjaus portretas“.
Nuo tos dienos, kai 1854 metų spalį Oskaras Vaildas gimęs atsidūrė neįprastuose ir kiek kuoktelėjusių šeimininkų namuose pietiniame Dubline, pasaulis buvo pasirengęs iš jo padaryti spektaklį.
Oskaras gimė Viljamo Vaildo ir Džeinės Frančeskos Elge šeimoje. Tėvas, seras Vaildas, buvo vienas iš daugelio Dublino įžymybių – ausų ligų specialistas, archeologas ir chirurgas, žmogus, kuris niekada nenusigerdavo, bet retai kada būdavo blaivus. Ir kuris labai mėgo moteris.
Būsimo rašytojo motina, pasirašydama slapyvardžiu Speranza, skelbė kandžią revoliucingą poeziją. Ji buvo konservatyvios protestantiškos šeimos atžala, puiki kalbėtoja, nuostabi šeimininkė svečiams, tačiau tikra nelaimė sūnui.
Oskaras buvo antrasis sūnus – vyresnėlis Viljamas Čarlis Vaildas gimė prabėgus metams po vestuvių – dvejais metais anksčiau už Oskarą.
Oskaro gimimas smarkiai nuvylė motiną – ji laukė dukters. Norėdama kaip nors užglaistyti šią genetinę klaidą, ji leido Oskaro plaukams laisvai augti ir garbanotis, o vėliau puošė jį visokiais raukinukais ir kokardomis, kurių būtų negailėjusi dukrai. Tai truko tol, kol Oskarui suėjo devyneri.
Ilgiau trukti tai nebūtų galėję, nes O. Vaildas užaugo aukštas ir stambus – septyniolikos jau buvo daugiau nei šešių pėdų.
Tėvams išsiskyrus, Oskarą augino motina, kurią jis dievino. Ji ir įskiepijo sūnui nepriekaištingą estetinį skonį. Matyt, ir pomėgį kurti dramaturgas paveldėjo iš motinos.
Pirmuosius mokslus jaunasis Oskaras pradėjo namuose – dar neidamas į mokyklą jau kalbėjo vokiečių ir prancūzų kalbomis.
O. Vaildas buvo labai gabus. 1864 m. mokėsi Portoros karališkoje mokykloje, kurią baigė aukso medaliu ir buvo išsiųstas į Dubliną. Ten Trejybės koledže studijavo klasikinę literatūrą. Studijos ypač praplėtė jo pasaulėžiūrą.
Vėliau jis tęsė mokslus Oksfordo universitete, baigė jį su pagyrimu.
Ir čia prasidėjo O. Vaildo legenda. Oskaras tapo „estetikos profesoriumi“, to meto stabu. Jis sukūrė savo paties estetinį kostiumą – laisvus marškinius su atverčiama apykakle ir dideliu kaklaraiščiu, dažniausiai žalios spalvos, surišamu stambiu mazgu. Jis buvo tikras gėlių vaikas, slepiantis save po didelėms, įspūdingoms aguonoms, lelijomis ir saulėgrąžomis.
Iš jo šaipėsi, tyčiojosi, juokėsi, piešė jo karikatūras. Net teatras jį užkliudė – sykį pjesėje „Pulkininkas“, kurią parašė tuometinis „Punch“ redaktorius, o kitą kartą Gilberto ir Salivano „Kantrybėje“. Tačiau pasityčiojimas scenoje, užuot Vaildą sužlugdęs, kaip daugelis tikėjosi, jį tik išgarsino.
Studijuodamas Oksforde O. Vaildas daug keliavo, pradėjo rašyti. Baigęs universitetą išvyko į Londoną. Vėliau patraukė į Paryžių, susipažino su tokiais garsiais rašytojais kaip Viktoras Hugo, Anatolis Fransas, Emilis Zola ir buvo priimtas kaip „geriausias tarp lygių“.
Savo kūrybą skelbti Vaildas pradėjo dar studijuodamas koledže. 1878 m. pasirodžiusi jo poema „Ravena“ įvertinta prestižiniu Oksfordo universiteto apdovanojimu.
1882 metais Oskaras atvyko į Niujorką, neturėdamas ką deklaruoti muitinėje, „išskyrus savo genijų“. Ir Amerika iš karto pradėjo juoktis. Jis vaidino visur, kalbėjosi su kaubojais, kalnakasiais ir klykiančių moterų pulkais.
Jis pasakojo, kad būdamas Amerikoje turėjo nusisamdyti du sekretorius – vieną pasirašinėti autografų ir atsakinėti į šimtus laiškų, kurie ateidavo, o antrą, rudais plaukais, kad savo garbanas siuntinėtų damoms, kurios rašė prašydamos rašytojo garbanų.
Mat pats sparčiai pliko.
Nors Vaildas paskaitas skaitė vilkėdamas savo estetiniais apdarais, nebenešiojo nei aguonų, nei saulėgrąžų. Dar nesibaigus turnė, jis jau buvo tapęs tikresniu Laukinių Vakarų žmogumi už ten gyvenančius kaubojus ir galiausiai įprato avėti aulinius batus, ryšėti skarelę ir nešioti didžiulę kaubojišką skrybėlę.
Kur tik O. Vaildas nuvažiuodavo, visur sukeldavo sumaištį ir grįžo į Angliją labiau išgarsėjęs negu prieš išvykdamas. Ši kelionė po Ameriką ir padarė O. Vaildą tuo, kuo jis tapo.
Jis ėmė pasakoti pasauliui apie savo skausmus ir kančias, apie savo meilę ir karus taip, kaip iki jo niekas nebuvo pasakojęs.
Sąmojis ir humoras buvo neatskiriama O. Vaildo dalis. Jis sugebėdavo ištisas valandas išlaikyti auditoriją pakerėtą. Puikiai mokėjo suderinti gelmę ir sąmojį. Oskaras žinojo viską, pažinojo visus, galėjo kalbėti apie vyrus, moteris,vaikus, knygas – visomis temomis nuo sporto iki maisto. Bet jis ne visada buvo linkęs su visais diskutuoti. Kartą vieną svečią pasitiko šiais žodžiais: „O, aš taip džiaugiuosi, kad jūs atvykote. Yra šimtai dalykų, kurių nenoriu jums pasakyti.“
1884 m. Vaildas susituokė su Konstancija Loid. Remiantis šaltiniais, po dvejų metų draugystės jai pasipiršo su širdies formos žiedu. Po metų gimė sūnus Kirilas, o 1886 m. – Vivjanas.
Prabėgus kuriam laikui O. Vaildo žmona ėmė pastebėti neįtikėtinai keistus vyro poelgius. Jis mėgo jaunų vyrų kompaniją, jo karšti jausmai žmonai susipynė su abejonėmis, kurios vėliau tik patvirtino tai, kad Vaildas iš tikrųjų buvo homoseksualus.
1890 metais pasirodė vienintelis O. Vaildo romanas „Doriano Grėjaus portretas“, kurio herojus, atsisakęs moralės dėl malonumų, miršta, tapęs savo amoralumo ir estetizmo įkaitu.
Dorianas Grėjus nori, kad jis pats liktų jaunas ir žavingas, o sentų jo portretas. Audringas gyvenimas nepalieka pėdsakų Doriano veide – bjaurėja tik jo portretas. Tačiau vėliau kūrinio herojus panorsta jį sunaikinti. Kritikai apkaltino romaną nepadorumu.
1891 m. Kvinsberio markizo sūnaus Alfredo Daglaso pusbrolis supažindino jį su Oskaru Vaildu.
Pasibaigus santuokos džiaugsmams, rašytojas netrukus užmezgė su A. Daglasu romaną.
Išduota O. Vaildo žmona Konstancija pabėgo užsienį, pasikeitė vardą ir Oskarą paliko ramybėje.
A. Daglasas buvo apibūdinamas kaip išlepintas, įžūlus ir ekstravagantiškas. Jis švaistė pinigus azartiniams lošimams ir tikėjosi, kad O. Vaildas prisidės prie jo išlaikymo. Jiedu dažnai ginčydavosi ir skirdavosi, bet visada susitaikydavo.
Alfredo tėvas, Kvinsberio markizas, įtarė, kad vyrų ryšys yra daugiau nei draugystė. Jis išsiuntė sūnui laišką, kuriame pagrasino „jo išsižadėti ir sustabdyti bet kokį pinigų tiekimą“. Alfredas atsakė telegrama, kurioje grubiai pareiškė: „Koks tu juokingas žmogelis.“
Kitame laiške sūnui markizas pagrasino iškelti viešą skandalą, jei tęs santykius su O. Vaildu.
Kvinsberio markizas pradėjo sūnaus gelbėjimo kampaniją ir viešą O. Vaildo persekiojimą.
Įsivėlęs į konfliktą su markizu 1885 metais Oskaras apkaltintas „įvykdžius ypatingo nepadorumo veiksmus su kitais vyriškos lyties asmenimis“ ir nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.
Įsiplieskęs skandalas sugriovė ne tik dramaturgo karjerą, bet ir visą O. Vaildo gyvenimą.
Tais pačiais metais jis paskelbtas bankrutavusiu ir atsidūrė visiškame dugne.
Kai Vaildas atliko bausmę, jis pakeitė savo tapatybę. Tapo Sebastianu Melmotu ir išvyko gyventi į Prancūziją. Čia parašė savo paskutinį kūrinį „Redingo kalėjimo baladė“ (1898 m.).
Prancūzijoje jis liko iki gyvenimo pabaigos.
O. Vaildas mirė 1900 m. lapkričio 30-ąją nuo meningito, atstumtas ir vienišas „Elzaso“ viešbutyje. Šalia jo buvo tik viešbučio savininkas, kuris palaidojo Vaildą Bagno vargšų kapinėse Paryžiaus priemiestyje ir padėjo vienintelį vainiką su užrašu „Mano gyventojui“.
Vėliau rašytojo palaikai perkelti į Lašezo kapines, kur 1914 m. ant Vaildo kapo pastatytas garsusis paminklas – skulptoriaus Jokūbo Epsteino sparnuotasis sfinksas.
