-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ši 65-erių moteris užsienio korespondentus sudomino ne atsitiktinai – ji turgų nusprendė atkurti kasdien apšaudomame Kupiansko mieste, kurio prieigose šiuo metu vyksta vieni įnirtingiausių mūšių Ukrainoje.
Olena trisdešimt metų dirbo Kupiansko centre esančiame turguje. Jame turėjo batų parduotuvę ir du dengtus prekystalius su įvairenybėmis.
„Raketos turgų sunaikino ir visos mano prekės sudegė. Nusprendžiau, kad nebėgsiu iš miesto, juk čia gimiau ir užaugau, čia turiu savo klientus. Dalis jų pasiliko ir laukia mano prekių“, – paaiškino drąsioji pensininkė.
Ji prekiavo net pirmą karo dieną. Po to tris savaites nėjo į darbą, nes turgus buvo uždarytas.
„Kai klientai ėmė prašyti sėklų pavasario sėjai, įkūriau naują prekyvietę“, – pasakoja Olena.
Antrą kartą dviem savaitėms prekybą senjorė buvo nutraukusi praėjusį spalį, kai ukrainiečiams išvijus okupantus šie iš keršto miestą ėmė negailestingai bombarduoti.
„Mes du mėnesius neturėjome nei elektros, nei dujų. Maistą gaminome ant laužų, o suvažiavusius žurnalistus irgi kvietėme prie ugnies sušilti“, – prisiminė prekeivė.
Pensininkės teigimu, per karą prekyba labiausiai suklestėjo po Kupiansko išvadavimo praėjusį rudenį, kai į miestą buvo perkelti pabėgėliai iš Iziumo ir Balaklijos, o namus bei drabužius praradę žmonės sugužėjo apsipirkti pas Oleną.
Dabar beveik visi jos pirkėjai – kariškiai, todėl pasikeitė ir prekių asortimentas: pagausėjo kareiviškos aprangos bei reikmenų.
Naują turgelį Olena įkūrė nebe Kupiansko centre, bet prie įvažiavimo į miestą esančiame mikrorajone Jubiliejny.
Šis rajonas yra toliausiai nuo fronto linijos ir rečiausiai apšaudomas, todėl tik čia esančiuose kioskuose veikia kelios mažos parduotuvės bei dvi kavinukės.
Ukrainos mastais Kupianskas nėra didelis.
Jame karo išvakarėse gyveno 26 tūkst, gyventojų, tačiau vietovė strategiškai labai svarbi.
Miesto pavadinimas kildinamas nuo žodžio „pirklys“ („kupec“), mat čia dar Viduramžiais susikirsdavo prekybiniai keliai.
Pastaraisiais metais miestas garsėjo kaip svarbus geležinkelio transporto mazgas. Jis įrengtas
už aštuonių kilometrų nuo Kupiansko esančioje gyvenvietėje Kupiansk Uzlovoj.
Čia šiuo metu ir vyksta įnirtingi mūšiai. Rusijos kariuomenė siekia atgauti Kupianską, iš kurio buvo priversti bėgti pernai rugsėjį per garsųjį ukrainiečių kontrpuolimą.
Miestas septynis mėnesius išbuvo okupacijoje, jo meras niekingai perėjo tarnauti priešui, daug jo pavaldinių bei kolaborantų spruko į Rusiją.
E. Butrimo nuotr.
Praėjusį šeštadienį ties įvažiavimu į Kupianską esančio kontrolės punkto kariškiai labiau domėjosi ne mano žurnalisto pažymėjimu, bet ar turiu apsaugos liemenę bei šalmą.
„Suprantam, kad turit pasaulį informuoti, ką okupantai išdarinėja, bet be liemenės ir šalmo čia per daug pavojinga. Bet kuriuo momentu miestas gali būti apšaudytas“, – paaiškino karys.
Liemenę ir šalmą turėjau.
Kartu važiavęs bičiulis kariškis Sergejus pasisiūlė aprodyti miestą. Anksčiau devynerius metus čia buvo jo namai.
Sergejui rūpėjo apžiūrėti, kaip atrodo penkiaaukštis, kuriame gyveno.
„Oho“, – aiktelėjo mano gidas, pamatęs, kad buvusiame jo bute penktame aukšte langai užkalti medžio plokštėmis, o balkonas nukritęs.
Panašiai atrodė ir dalis kitų butų, tačiau šiuos fotografuoti uždraudė skubiai prie mūsų prisistatę trys ginkluoti kariškiai.
Pastarieji iššoko iš pirmame namo aukšte anksčiau veikusios kirpyklos. Kariai patikrino mudviejų dokumentus, paaiškino, kad aplinkinių namų langai išdužo į vaikų aikštelę atskriejus raketai „Iskander“ – ji paliko išraustą plačią trijų metrų gylio duobę.
„Duobę fotografuokit, tačiau namo negalima. Kas ten žino, gal jūsų tinklapį stebi rusai, o vėliau į mus atskries bomba“, – draugiškai, bet kartu įsakmiai paaiškino karys.
Panašios istorijos kartojosi ir vėliau bandant fotografuoti kokius nors pastatus. Lyg iš po žemių staiga atskubėdavę vienas ar keli kariškiai tikrindavo dokumentus, domėjosi, kodėl fotografuoju miestą, dažnai draudė tai daryti.
E. Butrimo nuotr.
Miesto centre žmonių beveik nematyti, reti praeiviai buvo kariškiai, o kelis civilius pastebėjom tik prie bankomato.
Vienos moteriškės paklausus, kaip dabar gyvena Kupianskas, ši burbtelėjo, kad taip pat, kai ir prieš metus – sumautai.
Vis dėlto vieną civilį miesto centre pavyko pašnekinti ilgėliau.
Prie apgriauto namo užkalbintas iš krovininės mašinos vamzdžius iškraunantis Kupiansko avarinės vandentiekio tarnybos darbuotojas ką tik esą su kolegomis grįžo iš vienos gatvių sankryžos. Į ją prieš dvi valandas atskridusi bomba pramušė požeminį vamzdį ir vanduo ėmė tvindyti gatvę.
„Privalėjome skubiai remontuoti. Nors mieste gyventojų nedaug telikę, tačiau nei jie, nei suvažiavę kariškiai negali apsieiti be vandens“, – paaiškino keturiasdešimtmetis Andrejus.
Karo pradžioje jo žmona su dviem dukromis per Rusiją, Latviją ir Lietuvą pabėgo į Lenkiją, o pats jaučiasi patekęs į savotišką karo padėties kalėjimą.
„Aš neturiu teisės išvykti už rajono ribų. Patikrinimo postuose vyrai privalome rodyti karinio komisariato pažymą. Manoje parašyta, kad pusmečiui esu atleistas nuo karinės tarnybos, nes dirbu svarbioje miesto įmonėje. Jei bandyčiau toliau išvykti, būčiau priskirtas prie dezertyrų ir iš karto pasiųstų į frontą“, – kalbėjo Andrejus.
Jis sako neturintis kito pasirinkimo: arba frontas, arba darbas ir gyvenimas mieste, kuriame nuo bombų gaudesio dažną naktį nesudeda bluosto.
Lankantis Kupianske per pusantros valandos du kartus driokstelėjo kažkur netoliese, tačiau gerokai dažniau ataidėdavo bumbsėjimai iš fronto pusės.
Sutikta pensininkė pasakojo, kad kasdien siūloma specialiu autobusu evakuotis, vis dėlto ji nusprendė geriau mirti savame bute nei gyventi nežinia. O jaunų žmonių, anot vietinės, Kupianske neliko. Ir vaikų krykštavimą pensininkė sako labai seniai begirdėjusi.
