-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ši senutė gatvė pažymėta ir garbių žmonių gyvenimais – tarp jų ir pedagogės, Panevėžio istorijos tyrinėtojos Onos Maksimaitienės.
Tarp nė vienai valdžiai neužkliuvusių ir visą gyvavimo laiką tokiu pat pavadinimu išlikusių Panevėžio gatvių yra ir Pušaloto.
Prasideda ji nuo Stoties gatvės, kerta Nemuno, Pušaloto, S. Kerbedžio ir Janonio gatvių žiedinę sankryžą, nusidriekia šalia Panevėžio automobilių turgaus ir nukeliauja Bernatonių kaimo link, iki paties Pušaloto miestelio.
Tiesa, tarpukariu ji buvo gerokai trumpesnė, sudarė tik nedidelę šiandieninės gatvės dalį ir tikrai ne itin patraukli.
Kaip 1929 metais rašė vietos spauda, toje gatvėje vien dumblynai ir ji yra pati prasčiausia Panevėžyje. Žvyruoti pradėta tik 1936 metais.
O ir neturtingų žmonių šiame miesto krašte glaudėsi daug – prie Šv. Vincento ir Paulo labdaros draugijos registravosi ir pagalbos prašė net 23 Pušaloto gatvės gyventojai.
Vis dėlto gyvenimas ir čia nestovėjo vietoje.
Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė, tarpukariu Pušaloto gatvėje veikė vėjo malūnas, svarstyklių dirbtuvės, duonos kepykla, garsėjo čia buvusios Antano Hokušo mechaninės dirbtuvės ir liejykla.
Tarybiniais laikais tose dirbtuvėse pradėta kapitališkai remontuoti automašinų ir traktorių variklius, o metalo liejykloje – gaminti žemės ūkio mašinoms reikalingas detales.
Laikui bėgant, Pušaloto gatvė vis labiau gyvėjo, čia įsikūrė biblioteka, pastatytas vaikų darželis.
Bet svarbiausi, kaip ir kiekvienoje gatvėje, taip ir šitoje, visada išlieka jos gyventojai, jų istorijos, patirtys, prisiminimai.
„Kaip iš nuotrupų dėliojasi visas vaizdas, taip ir kiekvienos gatvės, kiekvieno žmogaus, reiškinio istoriją galima atkurti panaudojus ypatingą tyrimo žanrą – mikroistoriją. Juk gyvenimas palieka milijoną pėdsakų, kuriuos surinkus susidaro pilnesnis, išsamesnis vaizdas nei vien sausi faktai“, – sako E. Juškienė.
Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja pabrėžia, jog ir Pušaloto gatvė mena daug įdomių, kūrybingų, darbščių gyventojų.
Viena iš jų – žinoma lietuvių istorikė, pedagogė Ona Maksimaitienė (1902–1999).
Ar bereikia panevėžiečiams priminti, kad O. Maksimaitienė yra būtent ta istorikė, kuri dar 1961 metais nustatė Panevėžio vietovės pirmąjį paminėjimą istorijos šaltiniuose ir taip sužinojo miesto gimimo datą – tai 1503 metų rugsėjo 7 diena.
Tad šiemet atidžios ir kruopščios istorikės dėka galėsime gražiai paminėti jau 520-ąją savojo miesto sukaktį.
„Kaip iš nuotrupų dėliojasi visas vaizdas, taip ir kiekvienos gatvės, kiekvieno žmogaus, reiškinio istoriją galima atkurti panaudojus ypatingą tyrimo žanrą – mikroistoriją. Juk gyvenimas palieka milijoną pėdsakų, kuriuos surinkus susidaro pilnesnis, išsamesnis vaizdas nei vien sausi faktai.“
E. Juškienė
O. Maksimaitienė daug pasiekė savo veiklos srityje – ji pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio, straipsnių, knygų, tarp jų ir apie Panevėžio miesto istoriją, autorė.
Gimimas istorikės su Panevėžiu nesieja – čia ji apsigyveno jau suaugusi, 1935 metais.
Maksimaičių šeima – mokytoja ir karininkas – iš pradžių glaudėsi A. Malinino name, Vasario 16-osios gatvėje, vėliau persikėlė į Smėlynės gatvę, paskui – į gydytojo K. Gudelio namą.
O 1939 metais Maksimaičiai Pušaloto gatvėje įsigijo nemažą medinį dviejų butų namą su dideliu 0,25 ha sklypu.
„Namas stovėjo gatvės pradžioje – gražus, geltonai dažytas, su didele stikline veranda. Šis pastatas išlikęs, jį galima pamatyti netoli 1961 metais statyto vaikų darželio“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja.
Ramiai ir saugiai mokytoja Panevėžyje gyveno neilgai – vos kelerius metus, po to ją užklupo pirmosios sovietinės okupacijos bei Antrojo pasaulinio karo negandos.
Savo vargus, karo suirutėje netekusi vyro karininko, O. Maksimaitienė aprašė knygoje „Atsiminimai: iš mokytojos dienoraščio“.
Joje nemažai vietos skirta gyvenimui Pušaloto gatvėje.
O. Maksimaitienė prisimena ir pasakoja, kad 1940 m. birželio 16-osios rytą sovietų kariniams daliniams įžengus į Panevėžį ir jų namo viename kambaryje buvo apgyvendintas karininkas su šeima.
Antrojo pasaulinio karo metais išbandymų, baimių ir netekčių buvo daug. Dažnai, o ypač apie 1942–1943 metus, vakarais Panevėžį perskrosdavo oro pavojaus sirenos. Kartais lėktuvai bombarduodavo miestą, kartais tik pralėkdavo virš galvų tolyn į vakarus.
O. Maksimaitienė visada skubėdavo kelti vaikus, greit juos rengdavo ir bėgdavo slėptis į kiemą ar rūsį.
Nelengvais sovietų, nacių okupacijos metais mokytoja O. Maksimaitienė sukosi kaip įmanydama, kad išgyventų, išmaitintų vaikus.
„Po darbo gimnazijoje skubėdavo į daržą. Augino bulves, kitas daržoves ir rinkdama jų derlių džiaugdavosi, kad turi daržą ir karo sąlygomis gali lengviau išmaitinti šeimą. Augino uogas, spaudė sultis, virė uogienes, kad žiemą turėtų atsargų. Ir vaikai padėdavo nudirbti namų ruošos darbus – Mindaugėlis lauke, Rimutė namie“, – pasakoja E. Juškienė.
Pušaloto gatvėje, mokytojos kiemelyje kudakavo ir vištos, liuoksėjo triušiai, kriuksėjo ir paršelis – išvažiuodama ilgesniam laikui šeimininkė raktą palikdavo kaimynams, paprašiusi jų prižiūrėti namą, pašerti augintinius.
Karo metu sunku būdavo gauti malkų, jas reikėjo labai taupyti. Todėl nekūrendavo svečių kambario, kur stovėjo mokytojos darbo stalas – tekdavo gerokai pašalti.
1944 metais, kai vokiečiai traukėsi iš Panevėžio, naktį į liepos 21-ąją atskridę sovietiniai lėktuvai vėl numetė ant Panevėžio keletą bombų.
O. Maksimaitienė, išgirdusi bombardavimą, skubiai prikėlė vaikus ir visi skuodė į rūsį slėptis – ten sulaukė ir nakties į liepos 22-ąją.
„Tai buvo tikra pragaro naktis. Tokia baisi, kokios aš niekada gyvenime nebuvau mačiusi“, – savo prisiminimuose rašė mokytoja.
Miestas bombarduotas dar ne kartą – ir sovietų, ir nacių. Ypač taikyta į netoli Maksimaičių namų buvusią geležinkelio stotį. Laimė, stotyje gaisras nekilo.
Bet nerimo būta, kai degė namai Pušaloto gatvės gale – jie stovėjo arti vienas kito, tad ir pavojus atrodė neišvengiamas.
Karui pasibaigus, netrukus ir vaikai užaugo, išvažiavo iš namų.
O. Maksimaitienė nebenorėjo likti viena savo dideliame name Pušaloto gatvėje.
1957 metais ji persikėlė gyventi į Vilnių ir būdama 55-erių metų pradėjo dirbti Mokslų akademijos Istorijos institute moksline bendradarbe.
Praėjusiais metais buvo minimos istorikės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės O. Maksimaitienės 120-osios gimimo metines
Ta proga Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pateikta daug įdomios su istorike susijusios medžiagos, čia sukauptas ir saugomas gausus O. Maksimaitienės fondas.
Užrašytuose pačios istorikės prisiminimuose daug galima sužinoti apie tarpukario Panevėžio švietimo įstaigų darbą, mokytojų, moksleivių gyvenimą.
Štai keletas ištraukų iš O. Maksimaitienės pasakojimo apie darbą Mergaičių gimnazijoje, dabartinėje V. Žemkalnio: „Turėjau istorikų būrelį, kuris padėjo mėgstantiems istoriją gilinti savo žinias. Jau pirmaisiais mokslo metais buvau surengusi su grupe masinių išvykų į Upytę.
Kai 1936 m. visoje Lietuvoje vyko 700-ųjų Saulės mūšio metinių paminėjimas, dariau pranešimą miesto visuomenei ir mokyklos mokiniams. <…> Teko dirbti ir Skautų organizacijoje. Buvau Panevėžio tuntininke. <…> Kaip karininko žmona, aktyviai dalyvavau Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijoje, kur teko būti pirmininkės pavaduotoja.“
Mokytoja pasakoja, kaip 1941 m. birželio 22-ąją jiems su šeima būnant Zarasų rajone Velykuškiuose prasidėjo karas ir vyras išvyko. Ji liko su vaikais, o vasarai baigiantis grįžo į Panevėžį.
Iki 1944 metų dėsčiusi Mergaičių gimnazijoje, vėliau pradėjo dirbti Mokytojų seminarijoje ir džiaugėsi, kad darbo sąlygos pagerėjo, kai 1945 metų balandį seminarija perkelta į naujus rūmus Kranto gatvėje, į buvusią lenkų gimnaziją.
„Nors labai patiko darbas Mokytojų seminarijoje, bet 1948 m. pavasarį man buvo pranešta, kad paduočiau pareiškimą persikelti nuo rudens į I gimnaziją mokytoja. Paaiškėjo priežastis, kad į vadovaujančius postus reikalingi partiniai darbuotojai, o aš nesutikau stoti į partiją“, – prisiminė O. Maksimaitienė.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje saugomi užrašyti ir išsaugoti O. Maksimaitienės buvusių mokinių prisiminimai.
Štai ką apie savo dėstytoją pasakojo Panevėžio mokytojų seminarijos IV laidos (1944–1948 m.) absolventė Paulina Cemnolonskaitė-Juodikienė: „Nedidukė, smulki, visada tvarkinga, santūri. Per jos pamokas klasėje vyraudavo darbinga nuotaika. Kai viena atsakinėdavo, klausydavom visos, nes mokytoja ne tik tikrindavo žinias, bet visada pataisydavo nesklandų sakinį. Skatino kalbėti aiškiai, suprantamai, taisyklingai.“
Buvusi mokinė pasakojo gyvenusi su mokytoja O. Maksimaitiene toje pačioje Pušaloto gatvėje.
„Jos namas – toliau nuo gatvės. Priekyje gėlynai, veja. Tik pokario metais visas buvęs grožis virto lysvėmis. Augo įvairios daržovės, bulvės. Mokytojos atlyginimas nedidelis, tad sukosi kaip išmanydama, niekam nedejuodama. Žinojo, kad visiems sunku. Ir tikėjosi – bus lengviau, kai vyras grįš iš fronto. Negrįžo…“, – užrašė buvusi mokinė.
O štai kitas absolventas Vladas Rutkauskas atsiminimuose apie mokytoją rašė: „ Man atrodo, kad mokytojos Maksimaitienės ir kūryba, ir visas jos gyvenimas buvo čia – Mokytojų seminarijoje. Tai bitė motinėlė. Ant jos pečių visas Mokytojų seminarijos auklėjamasis darbas. O ji, menkutė, rimtai ir blaiviai išlaikė visos seminarijos pedagoginio gyvenimo testą su visais profesiniais uždaviniais.“
Jau gyvendama Vilniuje O. Maksimaitienė visada atvykdavo į Panevėžį, į buvusių studentų susitikimus.
„Tokia skubanti, susirūpinusi. Būtinai kalbėdavo – sklandžiai, turiningai, be jokių užrašų. Nusifotografuodavo su mumis“, – prisiminė absolventai.
Ona Girčytė-Maksimaitienė gimė 1902 m. vasario 5 d. Sankt Peterburge (Rusija).
Baigusi lenkišką pradinę mokyklą, toliau mokėsi privačioje mergaičių gimnazijoje Sankt Peterburge, 1916–1918 m. – Voronežo Martyno Yčo mergaičių gimnazijoje. Grįžusi į Lietuvą 1919–1922 m. – Kauno „Saulės“ gimnazijoje. 1927 m. baigė Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą.
1923–1957 m. mokytojavo, iš pradžių Kaune, vėliau Mažeikiuose, Kėdainiuose, o nuo 1935 m. Panevėžyje.
1935–1944 m. O. Maksimaitienė mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1944–1948 m. dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje, 1948–1957 m. – Panevėžio berniukų gimnazijoje.
1957–1970 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute.
O. Maksimaitienė išleido monografiją „Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m.“ (1969), knygas „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (1991), „Iš Panevėžio istorijos“ (1992), „Istorijos mokymo metodika: iš Lietuvos Respublikos (1918–1940) metodinio palikimo“ (1993) ir kt.
1937–1983 m. išspausdinta 19 jos sudarytų XIII–XX a. Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių žemėlapių. Parengė pirmąjį sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį. Parašė atsiminimų: „Voroneže 1915–1918 metais“ (1983), „Atsiminimai: iš mokytojos dienoraščio“ (1996).
Be šių svarbiausių savo darbų, O. Maksimaitienė yra parašiusi straipsnių, skirtų Panevėžio mokyklų istorijai, Panevėžio rajono praeičiai, atsiminimų apie Salomėją Nėrį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Ši Lietuvos istorijos mokslui ir švietimo sistemai daug nusipelniusi asmenybė mirė 1999 m. gruodžio 10 d. Vilniuje, palaidota Panevėžyje.
Komentarai
-
- LY
- 10:32 2023.06.11
Rodyti visus komentarus (1)Pušaloto gatvėje po namu buvo bunkeris, kuriame ilgą laiką nuo sovietų represijų spalstėsi partizanų ryšininkas Mažeika.