-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Japonai ateinančius metus pasitinka juoku, iraniečiai – pyškindami iš šautuvų, bulgarai bučiuojasi, pietų afrikiečiai mėto per langą baldus, kinai keičiasi mandarinais, argentiniečiai laksto aplink namus, ekvadoriečiai degina politikų atvaizdus, o vietnamiečiai budi ant slenksčio ir veja nepageidaujamus svečius. Pasaulis kupinas keisčiausių naujamečių tradicijų – skolinkitės į sveikatą, jei širdis geidžia!
Britanijos salose gyvuoja tradicija naujametį vakarą atverti namų duris – išleisti senuosius metus su visais buvusiais nemalonumais ir rūpesčiais.
O laikrodžiams mušant paskutinį kartą, suspėti atidaryti duris dar sykį, kad galėtų užeiti Naujieji. Tuo metu per atviras duris vidun gali įžengti bet kuris norintis ir šeimininkai turės svetingai jį priimti, pavaišinti.
Šios tradicijos tebesilaikoma kai kuriose Airijos, Škotijos, Anglijos vietovėse.
Dar britai tiki, kad metai bus geri, jeigu pirmasis Naujųjų svečias bus vyriškis – ir dar brunetas. Idealu, jeigu jis ateidamas atneš duonos, angliuką ir žiupsnelį druskos, simbolizuojančių maistą, šilumą ir gerovę.
O įsimylėjusieji geru ženklu laiko bučinį Didžiojo Beno laikrodžiui mušant vidurnaktį – ir būtinai po amalu.
Bulgarai irgi bučiuojasi per Naujuosius, tačiau jų tradicijos dar šelmiškesnės: kai laikrodžiai baigia mušti vidurnaktį, trims minutėms išjungiama šviesa ir visi bučiuoja, ką nori.
Kartais tai virsta tikromis varžybomis – kas pabučiuos daugiau vakarėlio svečių, tas laimės.
Prisibučiavęs bulgarų jaunimas traukia į svečius nešinas sedulos šakelėmis, puoštomis riešutais, česnakais, riestainiais, džiovintais vaisiais bei monetomis. Šių apeigų dalyviai eina iš namų į namus, kad paplekšnotų per nugarą jų šeimininkams – nuo vyriausiojo iki paties jauniausio, – taip nuvydami šalin piktąsias jėgas ir ligas.
Tiesa, dabar tai labiau pramoga, skirta vaikams linksminti.
Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose savos naujametės tradicijos.
Irano ir tiurkų tautos Naujuosius – Novrūzą – švenčia pagal iraniečių kalendorių, pagal jį metai prasideda apie kovo 21 dieną, taigi per pavasario lygiadienį, – ir šventė užtrunka kelias dienas.
Novrūzas, persų kalba reiškiantis naują dieną, – viena seniausių švenčių visoje žemėje, skaičiuojanti tris tūkstantmečius.
Dar pagal tenykštes tradicijas paskutinę besibaigiančių metų naktį reikia laistyti vienas kitą vandeniu, o patį Naujųjų vakarą būtiniausiai gerti daug vandens – tada išvengsi ligų.
Per patį lygiadienį atėjusio pavasario ir „naujos dienos“ garbei įprasta šaudyti į orą.
Ant vaišių stalo turi būti septyni patiekalai iš „s“ raidės.
Naujųjų metų dieną reikia praleisti namuose, nes tikima: jei pirmąją Novrūzo dieną nebūsi namuose, „septynerius metus jų nematysi“.
Aišku, Novrūzo šventimo tradicijos skirtingose šalyse šiek tiek skiriasi, nes ši šventė būdinga daugybei musulmoniškų tautų: ją švenčia azerbaidžaniečiai, baškirai, kazachai, kirgizai, tadžikai, totoriai, turkmėnai, iraniečiai, afganai, turkai.
Per Naujuosius Pietų Afrikos Respublikos gyventojai – beje, kaip kadaise italai, – atsikrato senų nereikalingų daiktų tiesiog išmesdami juos per langą.
Taip į gatvę iš įvairaus aukščio skrieja ne tik išklibusios taburetės, bet ir televizoriai, sofos ir kiti stambūs daiktai – net viryklės.
Policija kasmet prašo gyventojų nepasiduoti tokiam chuliganiškam elgesiui pabrėždama, jog senoji tradicija nepaprastai pavojinga praeiviams, bet pietų afrikiečių tai nesustabdo.
Pačiu pavojingiausiu šiuo atžvilgiu būna centrinis Johanesburgo Hilbrou rajonas. Ten Naujųjų išvakarėse metamos pagrindinės policijos pajėgos – kad tik būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Kinai Naujuosius švenčia per antrąją pilnatį po žiemos lygiadienio – 2024-aisiais tai bus šeštadienis, vasario 10 diena, – ir daro tą įspūdingiau bei ilgiau nei kiti Rytų Azijos gyventojai.
Kinai irgi tiki, kad kaip Naujuosius sutiksi, taip juos ir praleisi. Todėl užstalė su gausybe įvairių prabangių patiekalų bei visu būriu artimųjų yra privaloma (ji dar vadinama „susijungimo vakariene“).
Fejerverkai ir petardos, pas mus į orą leidžiami dėl grožio ir smagumo, Kinijoje turi mistinę reikšmę – atbaido piktąsias dvasias ir drauge užtikrina šeimoje taiką bei ramybę.
Naujieji metai kinams yra proga sugrįžti prie tradicijų, pagerbti savo dievybes, mirusius protėvius ir gyvus tėvus. Tai metas, kai deginami smilkalai ir kuriamos svajonės.
Dar per Naujuosius kinai apsikeičia mandarinais. Svečias dovanoja porą oranžinių vaisių šeimininkui, o tas tiek pat svečiui. Mat žodžiai „pora mandarinų“ kinų kalba skamba taip pat, kaip „turtas“.
Vietname Naujuosius dar vadina pirmojo ryto švente. Ir ji yra svarbiausia visoje šalyje.
Švenčia vietnamiečiai paprastai sausio pabaigoje arba vasario pradžioje. Dauguma jų ir kinų tradicijų sutampa: namai per Naujuosius turi būti švarūs, nuoskaudos pamirštos, skolos grąžintos, dievybės pamalonintos aukomis, o piktosios jėgos išgąsdintos kuo didesniu triukšmu.
Tačiau ypač nekantriai Vietname laukiama pirmojo Naujųjų metų svečio, mat nuo jo priklauso namuose gyvenančiųjų sėkmė bei gerovė artimiausius dvylika mėnesių.
Paties geriausio būdo svečias renkamas itin kruopščiai – kartais net pasitelkiant būrėjas. Ir niekas pirmąją Naujųjų metų dieną neužsuka nekviestas.
Prietaringiausi vietnamiečiai nepasibodi net išeiti vidurnaktį sergėti slenkstį, kad neužklystų neprašyti svečiai.
Vaikams prieš Naujuosius perkama naujų drabužėlių ir žaislų, taip pat dovanojama pinigų – ir būtinai raudonuose vokuose.
Nepasiturinčioms šeimoms valdžia skiria specialią išmoką produktams, kad visi galėtų tinkamai sutikti Naujuosius – tada visi metai bus sėkmingesni.
Tačiau yra dalykų, kurių vietnamiečiui jokiu būdu negalima dovanoti per Naujuosius. Pirmiausia tai laikrodžiai – jie, tikima, trumpina gyvenimą. Taip pat peiliai, nešantys pykčius bei barnius, ir… katės, kurių miauksėjimas primena vietnamietišką žodį „skurdas“.
Ypatingą reikšmę japonams turi pirmoji Naujųjų metų aušra, pirmasis apsilankymas šventykloje, pirmoji ten išgirsta pranašystė, pirmoji arbatos ceremonija ir pirmasis Naujųjų darbas.
Labai svarbi tradicija, nepraradusi savo reikšmės net atsiradus internetui, – su visais giminaičiais, kolegomis ir pažįstamais keistis naujamečiais atvirukais. Sveikinimas adresatą turi pasiekti būtent sausio 1-ąją, todėl paštuose jiems statomos specialios laiškadėžės.
Ypač didelė gėda japonui gauti atviruką ir susigriebti, kad pats tą žmogų pasveikinti užmiršo.
Ką gi rašo japonai tuose atvirukuose? Ogi kažką panašaus į „Praėjusiais metais buvau Jums labai dėkingas. Prašyčiau ir šiemet neatsakyti man savo malonės“ arba „Būkite draugai ir šiais metais“.
Naujųjų metų dieną Japonijos šventyklose pasigirsta 108 varpo dūžiai, kurių kiekvienas nugena šalin vieną iš 108 didžiųjų rūpesčių. Sulig paskutiniu dūžiu visiems reikia nusijuokti – tada ir naujais metais bus daug progų kvatotis bei linksmintis.
Australai Naujuosius vidurnaktį pasitinka švilpimu, automobilių signalais ir kitokiu triukšmu. Ir dauguma jų tą daro pramogaudami paplūdimiuose – su iškylos krepšiais ir nekantriai laukdami fejerverkų šou (juk Australijoje jie pretenduoja į didžiausius ir gražiausius pasaulyje).
Jau seniai susiklostė tradicija, kad tądien vandenyno bangomis besimėgaujantys banglentininkai persirengia Kalėdų Seneliais ir taip ne tik smaginasi patys, bet ir linksmina paplūdimyje susirinkusią publiką.
Kubiečiai Naujųjų išvakarėse pripila indus vandens, kad po vidurnakčio galėtų šliūkštelėti jį visą per langą į gatvę – o kartu su vandeniu ir senuosius metus.
Tikima, jog po šio ritualo nauji metai bus tyri ir skaidrūs, kaip tas vanduo.
Pusiaunaktį Kubos gyventojai, kaip ir ispanai, skuba suvalgyti 12 vynuogių ir sugalvoti 12 norų, nors laikrodžiai pas juos muša tik vienuolika kartų. Pačią paskutinę besibaigiančių metų akimirką laikrodžiams leidžiama atsikvėpti – kubiečiai mano taip užsitikrinantys poilsį bei ramybės valandėles ateinančiais metais ir sau.
Ekvadoro gyventojai per Naujuosius degina senuosius metus. Arba, tiksliau, didžiulę, kartais net žmogaus ūgio lėlę.
Ją dažniausiai pasidaro patys prikimšę kaliausę senų laikraščių, popieriaus, šiaudų ir net petardų.
Bet senųjų metų atvaizdą galima nusipirkti ir parduotuvėse, siūlančiose didžiulį pasirinkimą lėlių net su vietos politikų veidais.
Artėjant vidurnakčiui, ekvadoriečiai pradeda rinktis miestų aikštėse, kur inscenizuoja laidotuvių
procesiją: vyrai, persirengę raudančiomis našlėmis, iš praeivių renka pinigus „šermenims“. Lėlės tuo metu dorojamos, kaip kam norisi: jas galima mušti diržais, trypti. Arba šokinėti per jų degančius kūnus. Kuo sunkesni buvo praeinantieji metai, tuo vargšelėms daugiau kliūva.
Naujieji metai brazilams – iškart dviejų tradicijų ir dviejų švenčių kratinys.
Pirmoji dalis, galima sakyti, yra klasikinė ir mažai kuo skiriasi nuo europietiškų Naujųjų: Brazilijos miestuose statomos eglės, paplūdimiuose susirinkę tūkstančiai žmonių draugiškai skaičiuoja paskutines metų akimirkas, o tada grožisi grandioziniais fejerverkais.
Tačiau po jų prasideda antroji šventės dalis, kai į vandenyną metamos gėlės, vandeniu plukdomos degančios žvakės ir miniatiūriniai laiveliai su aukomis.
Nes Naujieji metai Brazilijoje sutampa su tradicine tolimų brazilų protėvių iš Vakarų Afrikos jorubų švente – vandens deivės Jemanjos diena.
Todėl, atsidūrę Brazilijos paplūdimyje Naujųjų naktį ir išvydę būrius žmonių sniego baltumo apdarais, atliekančius kažkokias apeigas, nenustebkite – jie tiesiog stengiasi iš dievybės išsirūpinti kuo geriausius ateinančiuosius metus.
Šios smagios argentiniečių tradicijos „autoriai“ – biurų darbuotojai.
Prieš Naujuosius jie išmeta per langus senus čekius, blankus, kalendorius, laikraščius ir šiaip visokį šlamštą. Tad šventės išvakarėse dalis Buenos Airių paprastai būna nuklota storu popierių sluoksniu. Nors sklando legenda, kad sykį vieno vietos laikraščio darbuotojai pernelyg įsiaudrinę iššveitė per langus vertingą redakcijos archyvą!
O dar argentiniečiai turi juokingą prietarą. Esą jeigu vidurnaktį čiupsi lagaminą ir, laikrodžiui mušant, apibėgsi juo nešinas aplink namą (blogiausiu atveju – aplink stalą), naujaisiais metais tavęs lauks kelionės ir nuotykiai.
Parengė Sergejus STONKUS
